Sūduvių knygelė: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 10: | Eilutė 10: | ||
== Turinys == |
== Turinys == |
||
Iš 18-os Sūduvių knygelėje užfiksuotų, sūduviams priskiriamų, sakralinės konotacijos mitologemų (Auschauts, Autrimpus, Bardoayths, Barstucke, Deywoty Zudwity, Hullmigeria, Markopole, Ockopirmus, Parkuns, Peckols, Pergrubrius, Pilnitis, Pockols, Potrimpus, Puschkayts, Swayxtix, waidler, Wourschkaite) autentiškiems baltų teonimams priskirti 3 (t. y. Parkuns, Peckols, Potrimpus [2 iš jų paveldėti]), 8 šio šaltinio autoriaus sukurtiems pseudoteonimams (Auschauts, Autrimpus, Bardoayths, Markopole, Pergrubrius, Pilnitis, Pockols, Puschkayts), 1 – vakarų baltų pseudosintagmoms (Ockopirmus), 2 – polonizmams (Deywoty Zudwity [2-ojo sintagmos dėmens aspektu], Barstucke), 2 – germanizmams (waidler, Wourschkaite), 1 – germanų toponimams (be sakralinės konotacijos – Hullmigeria), 1 – vakarų baltų mitoastronimams (Swayxtix). |
|||
Sūduvių knygelėje aiškiai teigiama, kad joje minimi dievai buvo garbinami ne tik [[sūduviai|sūduvių]], bet ir kitų prūsų genčių atstovų. Kūrinyje pateiktas dievų sąrašas, surūšiuotas pagal eilę, nuo dangaus į žemę ir požemį: ''Ockopirmus'' (vyriausiasis dangaus ir žvaigždžių dievas), ''[[Swayxtix]]'' (šviesos dievas), ''Auschauts'' (ligonių dievas), ''Autrimpus'' (jūrų dievas), [[Patrimpas]] (tekančių vandenų dievas), ''Bardoayts'' (laivų dievas), ''Pergrubrius'' (augalų dievas), ''Pilnitis'' (gausos dievas), [[Perkūnas]] (griaustinio ir lietaus dievas), ''Peckols'' (pragaro ir tamsos dievas), [[Pokulai]] (skraidančios dvasios arba velniai), [[Puškaitis]] |
|||
(žemės dievas) ir jo tarnai [[Barstukai]] ir ''Markopole''. |
|||
Daugelis Sūduvių knygelės etnografinių (t. y. sužadėtuvių, mirusiųjų išlydėjimo, metinių šventimo ir pavogtų dalykų paieškos) motyvų priskirtini vakarų germanų (vokiečių), vakarų slavų (lenkų) ar semitų religinių apeigų introdukcijos refleksijoms (pvz., nuotakos apsiausto pirkimas; vestuvių palydovo apibėgimas 3 kartus aplink vežimą, kuriame sėdi nuotaka; jaunosios plaukų nukirpimas ir kt.), arba šio šaltinio autoriaus sukurtiems pramanams (jaunosios apsišlapinimas, mirusiojo sodinimas kėdėn ir jo palaikų gabenimas į kapines vežimu, moters palaikų apvyniojimas siūlais ir kt.). |
|||
Išsamiai aptartos [[vestuvės|vestuvių]], [[laidotuvės|laidotuvių]], mirusiųjų pagerbimo tradicijos, tarp jų ir ritualinis ožio aukojimas. Darbas aprašo [[Sembos pusiasalis|Sembos]] sūduvių papročius. |
|||
== Literatūra == |
== Literatūra == |
||
11:24, 27 lapkričio 2020 versija
Sūduvių knygelė (vok. Sudauer Büchlein) – scholastikos dogmatika grįsta, įvairių šaltinių kompiliacija, papildyta jos autoriaus - Johanneso Graumanno (Poliandro) - sukurtomis mitologemomis ir jų fantasmagoriniais aprašais. Ši mitologijos fikcija labiau vertintina kaip ankstyvosios naujosios vokiečių aukštaičių ir viduriniosios vokiečių žemaičių, taip pat šių kalbų samplaikos, vartotos XVI a. Prūsijoje, paminklas, bet ne vakarų baltų senosios kultūrinės savasties, kurios jis nesuponuoja, šaltinis.
Sukūrimo aplinkybės
Būta kelių veikalo perrašų ir mažiausiai penki perspaudai. Pirminis Sūduvių knygelės rankraštis iki šiol nerastas. Išlikusių perrašų, o vėliau ir spausdintinių leidinių pavadinimai skiriasi.
Manoma, kad Sūduvių knygelė sukurta neatsitiktinai, ji buvo užsakomojo pobūdžio. Veikalo parašymą galėjo finansuoti Brandenburgo hercogas Albrechtas (1490–1568), paskutinis Kryžiuočių ordino magistras, reorganizavęs šalį pagal pasaulietinės valstybės modelį, t. y. perėjęs reformacijos šalininkų pusėn. Daroma prielaida, neva šis veikalas buvo didaktinės literatūros kūrinys, skirtas supažindinti Prūsijos dvasininkus su prastuomenėje tebegyvavusiomis pagonybės apraiškomis.
Turinys
Iš 18-os Sūduvių knygelėje užfiksuotų, sūduviams priskiriamų, sakralinės konotacijos mitologemų (Auschauts, Autrimpus, Bardoayths, Barstucke, Deywoty Zudwity, Hullmigeria, Markopole, Ockopirmus, Parkuns, Peckols, Pergrubrius, Pilnitis, Pockols, Potrimpus, Puschkayts, Swayxtix, waidler, Wourschkaite) autentiškiems baltų teonimams priskirti 3 (t. y. Parkuns, Peckols, Potrimpus [2 iš jų paveldėti]), 8 šio šaltinio autoriaus sukurtiems pseudoteonimams (Auschauts, Autrimpus, Bardoayths, Markopole, Pergrubrius, Pilnitis, Pockols, Puschkayts), 1 – vakarų baltų pseudosintagmoms (Ockopirmus), 2 – polonizmams (Deywoty Zudwity [2-ojo sintagmos dėmens aspektu], Barstucke), 2 – germanizmams (waidler, Wourschkaite), 1 – germanų toponimams (be sakralinės konotacijos – Hullmigeria), 1 – vakarų baltų mitoastronimams (Swayxtix).
Daugelis Sūduvių knygelės etnografinių (t. y. sužadėtuvių, mirusiųjų išlydėjimo, metinių šventimo ir pavogtų dalykų paieškos) motyvų priskirtini vakarų germanų (vokiečių), vakarų slavų (lenkų) ar semitų religinių apeigų introdukcijos refleksijoms (pvz., nuotakos apsiausto pirkimas; vestuvių palydovo apibėgimas 3 kartus aplink vežimą, kuriame sėdi nuotaka; jaunosios plaukų nukirpimas ir kt.), arba šio šaltinio autoriaus sukurtiems pramanams (jaunosios apsišlapinimas, mirusiojo sodinimas kėdėn ir jo palaikų gabenimas į kapines vežimu, moters palaikų apvyniojimas siūlais ir kt.).
Literatūra
- Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas II: Sūduvių knygelė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2020 (ISBN 978-609-8231-18-2; ISSN 2669=1620).