Salacgryva: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 28: | Eilutė 28: | ||
Šioje vietoje buvo [[lyviai|lyvių]] gyvenvietė Saleca. 1207 m. Salacos žiotyse buvo įsteigtas Rygos arkivyskupo prekybinis punktas. 1226 m. dešinėje Salacos upės pusėje vyskupas Albertas pastatė riterių pilį. Nuo 1561 m. priklausė [[Abiejų Tautų Respublika]]i. [[Livonijos karas|Livonijos karo]] metu keletą kartų pulta, dėl to XVII a. pabaigoje pilis buvo stipriai apgriauta ir galiausiai sugriuvo. Salacgryvoje dar galima pamatyti kanalą, kuriuo laivai galėjo apiplaukti aplink pilį. Nuo 1721 m. prijungta prie Rusijos imperijos. XVIII a. čia pamažu išnyko [[lyvių kalba]]. |
Šioje vietoje buvo [[lyviai|lyvių]] gyvenvietė Saleca. 1207 m. Salacos žiotyse buvo įsteigtas Rygos arkivyskupo prekybinis punktas. 1226 m. dešinėje Salacos upės pusėje vyskupas Albertas pastatė riterių pilį. Nuo 1561 m. priklausė [[Abiejų Tautų Respublika]]i. [[Livonijos karas|Livonijos karo]] metu keletą kartų pulta, dėl to XVII a. pabaigoje pilis buvo stipriai apgriauta ir galiausiai sugriuvo. Salacgryvoje dar galima pamatyti kanalą, kuriuo laivai galėjo apiplaukti aplink pilį. Nuo 1721 m. prijungta prie Rusijos imperijos. XVIII a. čia pamažu išnyko [[lyvių kalba]]. |
||
Salacgryvos raida tiesiogiai susijusi su Rygos įlankos pakrančių laivyba. 1870 m. Salacos upės pakrantės buvo pagilintos ir iš akmenų supilta prieplauka upės žiotyse. Per Salacgryvą pradėtos vežti prekės iš šiaurinės Vidžemės – mediena, linai, javai, daugiausia į [[Pernu]] ir Rygą. Per metus čia atplaukdavo apie 200 laivų. XX a. pradžioje Salacgryva vėl prarado savo reikšmę. Jos uostą aplenkė Ainažių uostas. Pastačius Rygos-Valkos geležinkelį Vidžemės žemės ūkio produkcija galėjo būti išvežama |
Salacgryvos raida tiesiogiai susijusi su Rygos įlankos pakrančių laivyba. 1870 m. Salacos upės pakrantės buvo pagilintos ir iš akmenų supilta prieplauka upės žiotyse. Per Salacgryvą pradėtos vežti prekės iš šiaurinės Vidžemės – mediena, linai, javai, daugiausia į [[Pernu]] ir Rygą. Per metus čia atplaukdavo apie 200 laivų. XX a. pradžioje Salacgryva vėl prarado savo reikšmę. Jos uostą aplenkė Ainažių uostas. Pastačius Rygos-Valkos geležinkelį Vidžemės žemės ūkio produkcija galėjo būti išvežama tiesiai per Rygos uostą. 1909 m. uostą aplankė jau tik 150 laivų daugiausia gabenusių upe atplukdytus sielius. |
||
Latvijos nepriklausomybės laikotarpiu Salacgryva išaugo. 1928 m. suteiktos miesto teisės. 1935 m. čia gyveno beveik 1000 gyventojų, daugiausia tai buvo dokininkai, dailidės, pirkliai ir žvejai. Salacgryva tapo svarbiu Vidžemės žvejybos centru. |
Latvijos nepriklausomybės laikotarpiu Salacgryva išaugo. 1928 m. suteiktos miesto teisės. 1935 m. čia gyveno beveik 1000 gyventojų, daugiausia tai buvo dokininkai, dailidės, pirkliai ir žvejai. Salacgryva tapo svarbiu Vidžemės žvejybos centru. |
||
21:18, 25 lapkričio 2020 versija
| Salacgryva latv. Salacgrīva | |
|---|---|
 
| |
 | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė |  Latvija
|
| Istorinis regionas |  Vidžemė
|
| Savivaldybė | Salacgryvos savivaldybė |
| Gyventojų | 2 600 |
| Plotas | 12,57 km² |
| Tankumas | 207 žm./km² |
| Altitudė | 4 m |
| Pašto kodas | LV-4033 |
| Tinklalapis | www.salacgriva.lv |
 Vikiteka |
Salacgryva |
Salacgryva (latv. Salacgrīva, lyv. Salats) – miestas Latvijoje, šiaurinėje Vidžemės dalyje. Miestas išsidėstęs Rygos įlankos pakrantėje, prie Salacos upės žiočių (Salacgrīva latviškai reiškia „Salacos žiotys“). Savivaldybės centras. Kerta kelias Via Baltica. Atstumas iki Rygos – 103 km, iki Limbažių – 50 km, iki Valmieros – 95 km. Iki Estijos sienos - 10 km. 2600 gyventojų.[1] Yra švyturys.
Svarbiausios miesto ekonomikai veiklos yra medienos eksportas, medienos apdirbimo pramonė, maisto pramonė ir prekyba.
Istorija
Šioje vietoje buvo lyvių gyvenvietė Saleca. 1207 m. Salacos žiotyse buvo įsteigtas Rygos arkivyskupo prekybinis punktas. 1226 m. dešinėje Salacos upės pusėje vyskupas Albertas pastatė riterių pilį. Nuo 1561 m. priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Livonijos karo metu keletą kartų pulta, dėl to XVII a. pabaigoje pilis buvo stipriai apgriauta ir galiausiai sugriuvo. Salacgryvoje dar galima pamatyti kanalą, kuriuo laivai galėjo apiplaukti aplink pilį. Nuo 1721 m. prijungta prie Rusijos imperijos. XVIII a. čia pamažu išnyko lyvių kalba.
Salacgryvos raida tiesiogiai susijusi su Rygos įlankos pakrančių laivyba. 1870 m. Salacos upės pakrantės buvo pagilintos ir iš akmenų supilta prieplauka upės žiotyse. Per Salacgryvą pradėtos vežti prekės iš šiaurinės Vidžemės – mediena, linai, javai, daugiausia į Pernu ir Rygą. Per metus čia atplaukdavo apie 200 laivų. XX a. pradžioje Salacgryva vėl prarado savo reikšmę. Jos uostą aplenkė Ainažių uostas. Pastačius Rygos-Valkos geležinkelį Vidžemės žemės ūkio produkcija galėjo būti išvežama tiesiai per Rygos uostą. 1909 m. uostą aplankė jau tik 150 laivų daugiausia gabenusių upe atplukdytus sielius.
Latvijos nepriklausomybės laikotarpiu Salacgryva išaugo. 1928 m. suteiktos miesto teisės. 1935 m. čia gyveno beveik 1000 gyventojų, daugiausia tai buvo dokininkai, dailidės, pirkliai ir žvejai. Salacgryva tapo svarbiu Vidžemės žvejybos centru.
Per Antrąjį pasaulinį karą nenukentėjo. Sovietų laikais čia buvo perkeltas žuvies perdirbimo fabrikas iš Ainažių, pilnai perstatytas uostas, gyventojų skaičus augo ir 1990 m. pasiekė 3000.
Miestai partneriai
Miestai, su kuriais Salacgryva yra užmezgusi partnerystės ryšius:
Nuorodos
- ↑ «Iedzīvotāju skaits un tā izmaiņas statistiskajos reģionos, republikas pilsētās, novadu pilsētās, 21 attīstības centrā un novados». Centrālā statistikas pārvalde. 2020. Tikrinta: 2020-09-19.
| ||||||||