Barzdaskutys

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Barzdaskutys Viduramžių festivalio metu (Kaltenberg, 2005 m.)

Pastatas Pilies gatvėje Vilniuje, kuriame cechas XVII a. nuomojosi patalpas

Barzdaskučių cecho herbas

Barzdaskutys apie 1568 m.

Barzdaskutys (cirulninkas, nuo rus. цирюльник) – istorinė amatininko profesija. Barzdaskučio veiklos sritys – kūno priežiūra, medicina (pvz., chirurgija; tiesa, savamokslė, primityvi).

Barzdaskutys-chirurgas

Barzdaskučiai-chirurgai (kirpėjai-chirurgai, cirulninkai) – viduramžių medicinos darbuotojų luomas. Tai nebuvo tikrieji gydytojai, nes neturėjo aukštojo ar bet kokio mokslinio išsilavinimo. Jie gydydavo paprastus gyventojus. Daugiausia užsiiminėjo primityvia chirurgija, statė taures, valydavo vidurius, nuleisdavo kraują, gydė ir siuvo paviršines ir gilesnes žaizdas, atstatydavo išnarintus sąnarius, sudėdavo lūžusius kaulus. Neatlikinėjo tik išvaržos, kataraktos, ir šlapimo pūslės akmenų šalinimo procedūrų, nes tai atlikdavo specializuoti gydytojai.

Lietuvoje

1509 m. Lietuvoje buvo patvirtintas barzdaskučių – chirurgų cecho statutas. Vėliau paplito toks cechas vadinosi „Vilniaus chirurgijos brolija“. Surašyti įstatai, kuriais nustatomi tarpusavio santykiai, cecho narių kategorijos, teisės ir pareigos, profesinės etikos taisyklės.

Grupės

Buvo 3 cirulninkų grupės:

• „masteriai“ (mokytojai),
• pavaduotojai (pagalbininkai),
• mokiniai.

Reikalavimai stojant į cechą

Kandidatas į mokinius, būtinai vyras, ne pirtininkų vaikas, turi mokėti pagaląsti chirurginius įrankius, gaminti tam tikrus tepalus, mostis: rusišką ir rudą, miltelius sulaužytiems kaulams gydytis. Kiek vėliau reikėjo atsakyti į klausimus apie žaizdų, opų, išnarinimų ir lūžių gydymą. Iš pradžių mokinys gyvena pas „masterį“ kaip padėjėjas, sumoka mokestį ir galiausiai iškelia pietus mokytojo šeimai. Po 3 metų mokinys tapdavo pameistriu, dar vėliau jis tapdavo „masteriu“ (po metų menkai apmokamo darbo pas „masterį“ ir profesinio egzamino).

Vilniaus chirurgų cechas gyvavo iki 1893 m., kai Rusijos imperijoje likviduojama cechinė amatininkystė. Tiesa, cechas buvo išlaikęs tik pavadinimą, nes kai VU Medicinos fakultetas (įkurtas 1781 m.) pradėjo rengti ne tik vidaus ligų gydytojus, bet ir chirurgus, cecho reikšmė labai sumenko. Cechas dar mėgino savo narius apmokyti, bet vis tiek atsiliko nuo fakulteto auklėtinių, todėl visuomenės akyse jie beliko tik paprasti kirpėjai. Nariai dar kurį laiką dirbo atokesnėse vietovėse, kur trūko gydytojų ir felčerių.

Šaltiniai

• Aurimas Andriušis. „Lietuvos medicinos istorijos apybraiža“, 2006 VUL Vilnius.