Įtaiga: Skirtumas tarp puslapio versijų
Veiksmažodis „įtakoti“ su visomis savo formomis – viena didžiausių lietuvių kalbos klaidų. Pakeičiau sakinį taip, kad atitiktų vartotiną darinį – „daryti įtaką“. |
S Pusiau automatinis šaltinių šablonų datavimas: pažymėtas kaip neturintis šaltinių nuo 2011 m. lapkričio |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
{{Šaltiniai}} |
{{Šaltiniai|nuo=2011 m. lapkričio}} |
||
'''Įtaiga''', '''sugestija''' ({{la|suggestio, -onis}} pridėjimas, įdavimas, įkvėpimas) – verbalinės ar neverbalinės kalbos pasitelkimas darant įtaką jausmams, pojūčiams, mąstymui, veiklai, sprendimams. |
'''Įtaiga''', '''sugestija''' ({{la|suggestio, -onis}} pridėjimas, įdavimas, įkvėpimas) – verbalinės ar neverbalinės kalbos pasitelkimas darant įtaką jausmams, pojūčiams, mąstymui, veiklai, sprendimams. |
||
04:18, 15 lapkričio 2020 versija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Įtaiga, sugestija (lot. suggestio, -onis pridėjimas, įdavimas, įkvėpimas) – verbalinės ar neverbalinės kalbos pasitelkimas darant įtaką jausmams, pojūčiams, mąstymui, veiklai, sprendimams.
Terminą pirmą kartą pavartojo James Braid. Zigmundas Froidas įtaigą vadino stebuklinga kalbos galia.
Formos
- Autosugestija – savihipnozė (žiūrėk taip pat autogeninė treniruotė).
- Heterosugestija – jos metu egzistuoja ribota paciento priklausomybė hipnozės metu.
- Posthipnotinė sugestija- tokios įtaigos poveikis galimas tam tikrą laiką, išėjus iš transo būsenos (hipnozės metu). Ji dar prieš psichoanalizės atsiradimą naudojo Žozefas Broijeris gydydamas isteriją. Simptomai šiuo atveju buvo slopinami taikant verbalinę įtaigą, kurios poveikis laikui bėgant sumažėja, – tada turi būti atnaujinamas medikamentinis gydymas.
- Sugestyvinis klausimas – tokia įtaigos forma, kai uždavus klausimą, gali būti (sąmoningai arba ne) nulemiamas tam tikras atsakymas (Jūs gi buvote nusikaltimo vietoje birželio trečią ? – šiuo atveju atsakymas „taip“ yra aiškiai provokuojamas).
Tai daroma mimikos, gestų, žodinės arba neverbalinės kalbos forma. Pavyzdžiui, restorano padavėja, lengvai linktelėdama galva, gali įtakoti ir pasktatinti teigiamą kliento atsakymą į kad ir tokį paprastą klausimą – Ar galiu įpilti Jums vyno ?
Kriminalistikoje menamieji klausimai sudaro atskirą ikiteisminio tyrimo problemų ratą. Baudžiamojo proceso metu jie yra griežtai draudžiami.
Sugestibilumas (sugestijuojamumas)
Sugestijuojamumas apibūdina individualaus paveikiamumo įtaiga laipsnį, kalbant apie psichomotorines ir psichikos funkcijas, ypač jausmus, jutimus, suvokimą, vertinimą bei mąstymą. Sugestibilus asmuo tam tikru metu ar tam tikroje situacijoje dėl nevisiško savarankiškumo vertinant arba ką nors prisimenant, nesaugumo, netikrumo jausmo yra skatinamas priimti svetimą nuomonę, informacijos vertinimo pavyzdį, teiginį.
Formos
Aizenkas (Eysenck) išskyrė tris sugestibilumo formas:
- Pirminis įtaigumas sąlygoja veiksmo, motorines reakcijas dėl žodinės įtaigos
- Antrinis sugestibilumas kaip psichikos funkcijų įtaka remiantis neįvykdytais lūkesčiais
- Prestižo sugestibilumas kaip populiarių, paremtų autoritetu įsitikinimų priėmimas savo noru, laisva valia.
Lygis
Sugestibilumas priklauso nuo konkrečios situacijos ir labilus laiko atžvilgiu. Pastebimas didesnis vaikų (ypač ikimokyklinio amžiaus), asmens, patyrusio traumą, sukrėtimą, taip pat materialiai, socialiai, tarnybiškai priklausomų, silpnaprotystės, hipnotizuojamų asmenų sugestibilumas. Į ji reikia atkreipti dėmesį mokymo, auklėjimo, ugdymo, gydymo (psichoterapija) ir apklausų ikiteisminiame tyrime metu, užkirsti kelią piktnaudžiavimo atvejams.