Sakmė

Sakmė – pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Sakmių pasakojimai glausti, fabula lygi siužetui. Grožinėje literatūroje sakmė – gana retas žanras.

Sakmių skirstymas

Sakmės būna mitologinės arba etiologinės.

Mitologinės sakmės

Mitologinės sakmės supažindina klausytojus/skaitytojus su neva egzistuojančiomis mitinėmis būtybėmis ir žmonių išgyvenimais jas sutikus. Tos būtybės – tai laumės, vaiduokliai, velniai, raganos, vėlės, aitvarai, kaukai, miškų dvasios, Perkūnas ir kt. Sakmių pasaulis bauginantis, grėsmingas, svetimas žmogui. Pasitaiko ir žmogui palankių būtybių. Dažniausias sakmių veiksmo laikas – vėluma: vakaras, vidurnaktis, naktis. Gaidžiui užgiedojus, visos šmėklos pranyksta, atitolsta. Mitinių veikėjų sutikimo vietos – žmonių neapgyvendintos: paežerė, paraistė, paupys, kapinės, klojimas, jauja, pirtis ir pan. Sakmių vieta artima kaimo žmogui, ne „už devynių upių“, kaip yra pasakose. Kai kada sakmėse minimas koks nors vietovės pavadinimas, atsitikimo liudytojas, kad klausytojas patikėtų pasakojimo tikrumu.

Manoma, kad mitologinės sakmės – seniausi lietuvių epo paminklai. Jų turinys susijęs su pagoniškąja mitine pasaulėžiūra.

Etiologinės sakmės

Etiologinės sakmės aiškina senovės žmogui nesuprantamus dalykus. Tai žemės, negyvosios gamtos, kosmoso, gyvūnų, augalų, žmogaus atsiradimas, saviti gamtos reiškiniai.

Istorinės sakmės

Istorinės sakmės (padavimai) vaizduoja tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan. Tokios sakmės aiškina, kaip savo pavadinimą gavo ežerai, kaimai, miestai ir pan.

---

Daug senųjų tautosakinių sakmių yra sukaupta Biblijoje.

Sakmėse atsiskleidžia mūsų protėvių mąstymo būdas. Sakmės dirgina vaizduotę, kelia susidomėjimą nepaprastais įvykiais, patraukia dinamiška fabula, gyvais vaizdais suaugusius ir vaikus.

Sakmės nuo pasakų skiriasi tuo, kad jų pagrindas – įvykis, atsitikimas, o pasakų – žmogus, jo likimas. Tačiau yra kūrinių, kuriuose susipina pasakų ir sakmių savybės. Dažnai tokių kūrinių fabula išplėtota. Susidaro sakminių pasakų grupė.