Vydūnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

10:15, 18 rugsėjo 2020 versija

Vydūnas

Gimė	1868 m. kovo 22 d. Jonaičiai, Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė
Mirė	1953 m. vasario 20 d. (84 metai) Detmoldas, Vokietija
Tėvai	Anskis Storostas ir Marija Ašmontaitė-Storostienė

Veikla	filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas

Vikiteka	Vydūnas

Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm Storost; 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietija, 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.

Grybas

Gyvenimo peripetijos

Kintai Vydūno gyvenime turėjo įtakos tolimesnei jo veiklai. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis jaunuolis Vilius Storosta (Vydūno vardas ėmė rodytis vėliau – Tilžėje apie 1907 m.) Atvyko sirgdamas tada neišgydoma plaučių džiova. Naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis. Ir jis pasveiko. Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė.

Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras – komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat dramos, tragedijos, misterijos, kurios parašytos remiantis jo paties filosofija. Žymiausios tai: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Taip pat kūrė chorines dainas apie tėvynę, viena jų – „Lietuva, brangi šalele“.

Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Tilžėje pasireiškė, kaip kultūrininkas bei švietėjas. Čia gimė svarbiausi filosofiniai veikalai („Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt.), dramos, čia randami svarbiausi gyvenimo atsakymai.

Turėdamas daugiašakį talentą Vydūnas domėjosi ir praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje. Plačiausiai tai buvo aprašyta vokiečių kalba 1932 m. išėjusioje knygoje „Sieben Hundert Jahre Deutsch – litauischer Beziehungen“ („Vokiečių – lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai, ji 1934 m. buvo uždrausta bei konfiskuota.

1944 m. spalio mėnesį traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, pasiėmė tik didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą.

Vydūno filosofija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Anksti pradėjęs aiškintis rūpimą klausimą – kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą – nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų – atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą – teosofiją.^[1] Domėjosi teosofijos atšaka antroposofija.^[2] Tai jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus. Ypač pirminiuose jų šaltiniuose – Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Jose užčiuopė tai, kas artima jo dvasiniams ieškojimams, ir tai, kas jo manymu, rekomenduotina tautai.

Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorinėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.

Mąstytojas vengė krypti į smulkmenas ir daugiau aptarė esminius dalykus. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas. Trumpai teužsimindamas apie galimas lietuvių tautos gyvenimo klaidas, filosofas daugiau mini tai, kas būtų tinkamiausia lietuvių tautai. O svarbiausia Vydūnui – tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kvietė tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Manoma, jog to sėmėsi Vedose, ir todėl kai kurie mokslininkai Vydūną tapatina su XIX–XX amžiaus Indijos mąstytojais, hinduizmo religijos reformatoriais (kaip Rabindranatas Tagorė, Mahatma Gandis, Aurobindas Ghošas ir kt.). Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus.

Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą, todėl Vydūnas visiškai pagrįstai gali būti vadinamas humanistinės etikos kūrėju.

^[3]^[4]

Bibliografija

Likimo kilmė, 1908 m.
Apsišvietimas, 1909 m.
Tautos gyvata, 1920 m.
Visumos sąranga, 1921 m.
Sąmonė, 1936 m.
Probočių šešėliai, drama, 1908 m.
Amžina ugnis, drama, 1913 m.
Pasaulio gaisras, drama, 1928 m.

Vydūno kūrybos tyrinėjimai

Vydūno kūrybą daugiausia yra tyrinėjęs filosofas, daktaras Vacys Bagdonavičius. Taip pat juo domėjosi kiti lietuvių rašytojai ar mokslininkai:

Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai, 10, 1969, p. 306–470; 1987;
Jonas Lankutis. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai, 1988, p. 122–150;
Rimvydas Šilbajoris. Netekties ženklai, 1992, p. 74-91;
Regimantas Tamošaitis. Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas ir Krėvė, 1998;
Aušra Jurgutienė. Naujasis romantizmas iš pasiilgimo: lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, Vilnius, 1998;
Aušra Martišiūtė. Vydūno dramaturgija. Vilnius, 1997, 2000 m.

Atminimo įamžinimas

1988 m. lapkričio 5 d. Vilniuje įkurta Vydūno draugija, turinti skyrius Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, yra įsteigta Vydūno premija.
Vydūno vardas suteiktas dviem gimnazijoms - Šilutės ir Klaipėdos.
Vydūno vardu pavadintos gatvės Kaune (Vydūno alėja), Vilniuje, Palangoje, Mažeikiuose, Jurbarke, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Pagėgiuose, Radviliškyje, Skuode, Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Vilkijoje, Virbalyje.
Minint 150-ąsias filosofo gimimo metines, 2018 metai Seimo paskelbti Vydūno metais.^[5]
2018 m. kalnų ekspedicijos „Pamyras 2018“ metu įkopta į bevardę viršūnę ir jai suteiktas Vydūno vardas.
Vydūnas buvo pavaizduotas ant 200 litų banknoto, o 2018 m. išleista proginė 20 eurų sidabrinė moneta, skirta jo 150-osioms gimimo metinėms.
2019 m. rugsėjo 1 d. Klaipėdoje, skvere tarp Puodžių ir Bokštų gatvių, atidengta skulptūra Vydūnui.

Šaltiniai

↑ Teosofija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 267 psl.
↑ Antroposofija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 270 psl.
↑ Mažosios Lietuvos enciklopedija, ketvirtas tomas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 2009
↑ Vydūnas, Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Aušra Martišiūtė-Linartienė, šaltiniai.info
↑ Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Vydūno metai.

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Vydūnas

[1] Teosofija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 267 psl.

[2] Antroposofija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 270 psl.

[MLE-3] Mažosios Lietuvos enciklopedija, ketvirtas tomas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius 2009

[saltiniai-4] Vydūnas, Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Aušra Martišiūtė-Linartienė, šaltiniai.info

[5] Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Vydūno metai.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

@@ Eilutė 25: / Eilutė 25: @@
 Grybas
+== Gyvenimo peripetijos ==
-piziokas
+[[Vaizdas:Vydūnas plays a harp.jpeg|thumb|Vydūnas groja arfa savo namuose]]
+[[Kintai]] Vydūno gyvenime turėjo įtakos tolimesnei jo veiklai. Baigęs [[Ragainė]]s mokytojų seminariją dvidešimtmetis jaunuolis Vilius Storosta (Vydūno vardas ėmė rodytis vėliau – Tilžėje apie [[1907]] m.) Atvyko sirgdamas tada neišgydoma [[Tuberkuliozė|plaučių džiova]]. Naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo [[Vegetarizmas|vegetaru]]. Noras pasveikti buvo labai didelis. Ir jis pasveiko. Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja [[1891]] m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė.
+Gyvendamas [[Tilžė]]je ėmė vadovauti bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras – komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat dramos, tragedijos, misterijos, kurios parašytos remiantis jo paties filosofija. Žymiausios tai: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Taip pat kūrė chorines dainas apie tėvynę, viena jų – „Lietuva, brangi šalele“.
+Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Tilžėje pasireiškė, kaip kultūrininkas bei švietėjas. Čia gimė svarbiausi filosofiniai veikalai („Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt.), dramos, čia randami svarbiausi gyvenimo atsakymai.
+Turėdamas daugiašakį talentą Vydūnas domėjosi ir praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje. Plačiausiai tai buvo aprašyta [[vokiečių kalba]] [[1932]] m. išėjusioje knygoje „Sieben Hundert Jahre Deutsch – litauischer Beziehungen“ („Vokiečių – lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai, ji [[1934]] m. buvo uždrausta bei konfiskuota.
+[[1944]] m. spalio mėnesį traukdamasis iš [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] liepsnų apimto miesto, pasiėmė tik didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį [[1946]] m. rugsėjį lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą.
 == Vydūno filosofija ==