Vegeriai: Skirtumas tarp puslapio versijų
Eilutė 17: | Eilutė 17: | ||
== Istorija == |
== Istorija == |
||
{{tvarkyti}} |
{{tvarkyti}} |
||
Vėgeriai - archeologų teigimu, dabartinės Vėgerių apylinkės [[XI amžius|VI]]-[[XIII amžius|XIII]] a. buvo apgyvendintos [[Kuršiai|žiemgalių]]. XVI a. teismų dokumentai mini valstybinį Vegerių kaimą, 1602 gavo privilegiją steigti miestelį, rengti turgus ir prekymečius. 1738 buvo 15 kiemų, 1745 jau minimas kaip miestelis, 1766 pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia. Būdamas prie Kauno ir Kuršo gubernijų ribos, carinės Rusijos okupacijos metais (XIX a.) išaugo, veikė valdiška prad. m-la, keliolika krautuvėlių, smuklių. 1833 buvo 208 gyv., 1886 – 355 gyv., 1897 – 617 gyv. 1905 aktyviai reiškėsi prieš Rusijos okupacinę valdžią nusistačiusios jėgos, buvo niokojamos degtinę pardavinėjusios valdiškos krautuvės. 1918 pab. buvo trumpam įkurtas nieko nespėjęs nuveikti „revoliucinis k-tas“. 1919 – 1947 buvo nuošalaus ir mažiausio Mažeikių apskrities vlsč. centras, be bažnyčios, veikė rusų stačiatikių, evangelikų liuteronų ir žydų maldos namai. 1923 gyventojų surašymo metu užfiksuoti 3 Vegerių kaimai, miestelis ir bažnytkaimis, visuose buvo 149 ūkiai su 784 gyv. Aktyviai veikė Vilniui vaduoti sąjunga, šauliai ir kitos nevyriausybinės organizacijos. II pas. karo pradžioje buvo nužudyta apie 30 sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų ir rėmėjų, žydai išvaryti ir nužudyti Mažeikiuose. 1944, hitlerinės kariuomenės ir raudonosios armijos fronto linijai 2 mėnesiams nusistovėjus ties Vegeriais, miestelis kautynių ugnies beveik visai sunaikintas. 1944 07 17 kautynėse su vokiečių tankais pasižymėjo sovietiniai artileristai, žuvusiam jų vadui G. Pečkovskiui už tai 1945 buvo suteiktas TSRS didvyrio vardas, žuvimo vietoje pastatytas paminklinis akmuo. Po karo valsčius atkurtas, jo centras 1947 perkeltas į Klykolius, o Vegerių k. apylinkėse įkurti J. Janonio ir „Paryžiaus komunos“ kolūkiai, 1950 sujungti į Vegerių kolūkį, kuris savo ruožtu 1954 prijungtas prie Vėlaičių kol., 1958 vėl atkurtas, o 1966 vėl sujungtas su buv. Vėlaičių kol. Nuo 1975 buvo pagalbinė I. Černiachovskio kol. gyvenvietė. 1950 – 1963 buvo apylinkės centras. Veikė vaistinė (1910 – 1978), prad. m-la (1910 – 1979), nuo 1937 yra biblioteka. 1990 buvo atkurtas iki II pas. karo veikęs pasienio kontrolės postas. Sovietinė okupacinė valdžia 1941 ir pokario metais ištrėmė 16 asmenų, tremtyje mirė J. Daktaraitytė, A. Daugėla, V. Šešnickas. Vegeriuose yra gimę: 1926 – istorikas N. Ribakovas, 1934 – filosofas V. Ribakovas, 1935 – geologas V. Vasiljevas. |
|||
Inf.: ''TLE'', t. 4; Kviklys B. ''Mūsų Lietuva'', t. 4; ''Lietuvos apgyventos vietos''; ''LGG'', t. 1 – 4;{{adm2|3}} |
Inf.: ''TLE'', t. 4; Kviklys B. ''Mūsų Lietuva'', t. 4; ''Lietuvos apgyventos vietos''; ''LGG'', t. 1 – 4;{{adm2|3}} |
05:48, 14 rugsėjo 2020 versija
- Šis straipsnis apie kaimą Naujosios Akmenės kaimiškojoje seniūnijoje. Apie kaimą Papilės seniūnijoje skaitykite straipsnyje Vegeriai (Papilė).
Vegeriai | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
56°23′49″š. pl. 22°56′31″r. ilg. / 56.397°š. pl. 22.942°r. ilg. | ||||||||||||||||
Apskritis | Šiaulių apskritis | |||||||||||||||
Savivaldybė | Akmenės rajono savivaldybė | |||||||||||||||
Seniūnija | Naujosios Akmenės kaimiškoji seniūnija | |||||||||||||||
Gyventojų | 63 | |||||||||||||||
|
Vegeriai – gyvenvietė Akmenės rajono šiaurėje, 12 km į šiaurės rytus nuo Naujosios Akmenės, šalia sienos su Latvija, prie kelio 1001 Naujoji Akmenė–Vegeriai–Vytiniai . Šv. Jurgio parapija (nuo 2003 m. neturi patalpų pamaldoms). Yra biblioteka (nuo 1937 m.). Netoliese yra Latvijos siena. Klinties telkinys. Į pietryčius, link Vėlaičių, Gėpaičių miške stūkso Luokavos kalnas (piliakalnis).
Istorija
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Vėgeriai - archeologų teigimu, dabartinės Vėgerių apylinkės VI-XIII a. buvo apgyvendintos žiemgalių. XVI a. teismų dokumentai mini valstybinį Vegerių kaimą, 1602 gavo privilegiją steigti miestelį, rengti turgus ir prekymečius. 1738 buvo 15 kiemų, 1745 jau minimas kaip miestelis, 1766 pastatyta Šv. Jurgio bažnyčia. Būdamas prie Kauno ir Kuršo gubernijų ribos, carinės Rusijos okupacijos metais (XIX a.) išaugo, veikė valdiška prad. m-la, keliolika krautuvėlių, smuklių. 1833 buvo 208 gyv., 1886 – 355 gyv., 1897 – 617 gyv. 1905 aktyviai reiškėsi prieš Rusijos okupacinę valdžią nusistačiusios jėgos, buvo niokojamos degtinę pardavinėjusios valdiškos krautuvės. 1918 pab. buvo trumpam įkurtas nieko nespėjęs nuveikti „revoliucinis k-tas“. 1919 – 1947 buvo nuošalaus ir mažiausio Mažeikių apskrities vlsč. centras, be bažnyčios, veikė rusų stačiatikių, evangelikų liuteronų ir žydų maldos namai. 1923 gyventojų surašymo metu užfiksuoti 3 Vegerių kaimai, miestelis ir bažnytkaimis, visuose buvo 149 ūkiai su 784 gyv. Aktyviai veikė Vilniui vaduoti sąjunga, šauliai ir kitos nevyriausybinės organizacijos. II pas. karo pradžioje buvo nužudyta apie 30 sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų ir rėmėjų, žydai išvaryti ir nužudyti Mažeikiuose. 1944, hitlerinės kariuomenės ir raudonosios armijos fronto linijai 2 mėnesiams nusistovėjus ties Vegeriais, miestelis kautynių ugnies beveik visai sunaikintas. 1944 07 17 kautynėse su vokiečių tankais pasižymėjo sovietiniai artileristai, žuvusiam jų vadui G. Pečkovskiui už tai 1945 buvo suteiktas TSRS didvyrio vardas, žuvimo vietoje pastatytas paminklinis akmuo. Po karo valsčius atkurtas, jo centras 1947 perkeltas į Klykolius, o Vegerių k. apylinkėse įkurti J. Janonio ir „Paryžiaus komunos“ kolūkiai, 1950 sujungti į Vegerių kolūkį, kuris savo ruožtu 1954 prijungtas prie Vėlaičių kol., 1958 vėl atkurtas, o 1966 vėl sujungtas su buv. Vėlaičių kol. Nuo 1975 buvo pagalbinė I. Černiachovskio kol. gyvenvietė. 1950 – 1963 buvo apylinkės centras. Veikė vaistinė (1910 – 1978), prad. m-la (1910 – 1979), nuo 1937 yra biblioteka. 1990 buvo atkurtas iki II pas. karo veikęs pasienio kontrolės postas. Sovietinė okupacinė valdžia 1941 ir pokario metais ištrėmė 16 asmenų, tremtyje mirė J. Daktaraitytė, A. Daugėla, V. Šešnickas. Vegeriuose yra gimę: 1926 – istorikas N. Ribakovas, 1934 – filosofas V. Ribakovas, 1935 – geologas V. Vasiljevas.
Inf.: TLE, t. 4; Kviklys B. Mūsų Lietuva, t. 4; Lietuvos apgyventos vietos; LGG, t. 1 – 4;
Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
---|---|---|
~1600 m. | Mažųjų Dirvėnų valsčius | ? |
XIX a. | ? | Šiaulių apskritis |
1920–1947 m. | Vegerių valsčiaus centras | Mažeikių apskritis |
1950–1959 m. | Vegerių apylinkės centras | Žagarės rajonas |
1959–1962 m. | Akmenės rajonas | |
1962–1963 m. | Mažeikių rajonas | |
1963–1965 m. | Vegerių apylinkė | |
1965–1977 m. | Akmenės rajonas | |
1977–1995 m. | Naujosios Akmenės apylinkė | |
1995– | Naujosios Akmenės kaimiškoji seniūnija | Akmenės rajono savivaldybė |
Gyventojai
Demografinė raida tarp 1902 m. ir 2011 m. | ||||||
1902 m. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur.[1] | 1979 m.sur. | ||
---|---|---|---|---|---|---|
547 | 472 | 261 | 179 | 168 | ||
1983 m.[2] | 1987 m.[3] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | ||
126 | 112 | 90 | 86 | 63 | ||
|
Šaltiniai
- ↑ Vegeriai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 700 psl.
- ↑ Vegeriai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 121 psl.
- ↑ Vegeriai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 472
Nuorodos
- Vegeriai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 418 psl.
- Istorija