Ekvadoro istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
→Ekvadoro respublika: {{Cleanup|Gramatikos, stiliaus klaidos}} |
|||
| Eilutė 55: | Eilutė 55: | ||
== Ekvadoro respublika == |
== Ekvadoro respublika == |
||
=== Ankstyvoji respublika === |
=== Ankstyvoji respublika === |
||
{{Cleanup|Gramatikos, stiliaus klaidos}} |
|||
[[Vaizdas:Gabrielgarciamoreno.jpg|thumb|200px|Gabriel Garcia Moreno.]] |
[[Vaizdas:Gabrielgarciamoreno.jpg|thumb|200px|Gabriel Garcia Moreno.]] |
||
Chuanas Chosė Flores rūpinosi tik išlikimu valdžioje. Ekvadoro biudžetas liko tuščias po nepriklausomybės karo ir nesėkmingo bandymo iš Kolumbijos atimti [[Kaukos Slėnio departamentas|Kaukoa provinciją]] [[1832]] m. Ekvadore kilo nepasitenkinimas generolu ir sukilimas Gvajakilyje [[1845]] m. privertė Floresą išvykti iš šalies. Kadangi Floresą nuvertusi koalicija nugalėjo kovo mėnesį (isp. ''marzo''), ji vadinama markistais. Jiems priklausė liberalūs intelektualai, konservatyvūs kunigai ir Gvajakilio verslininkai. 15 metų markistai be perstojo kovojo tarpusavyje ir atreminėjo Floreso bandymus grįžti iš tremties. Svarbiausias to laikmečio asmuo buvo generolas [[Chosé Marija Urvina]], po perversmo tapęs prezidentu [[1851]]-[[1856]] m. ir dominavęs šalies politikoje iki [[1860]] m. Jam valdant prasidėjo politinė kova tarp Kito koncervatorių ir Gvajakilio liberalų, kuri tęsėsi iki XIX a. devinto dešimtmečio. |
|||
[[1859]] |
[[1859]] metus Ekvadoro istorikai vadina ''Siaubingais metais''. Vietiniai karo vadai atskyrė keletą regionų nuo centrinės valdžios. Vienas iš jų buvo Guilermo Franko Gvajakilyje, Mapasinkvės sutartimi atidavęs pietines Ekvadoro provincijas Peru armijai, kuriai vadovavo [[Ramónas Kastilja]]. Tai įsiutino įvairias tarpusavyje kovojančias grupuotes. Garcija Moreno atsisakė planų paversti Ekvadorą Prancūzijos protektoratu ir suvienijo jėgas su Chuanu Chosé Floresu, kad išvytų peruiečius ir prijungtų atsiskyrusius regionus. Franko buvo nugalėtas Gvajakilio mūšyje ir jo sutartis su Peru anuliuota. |
||
Garsija Moreno buvo aršus konservatorius, labai gynęs katalikybę. Jo sukurta [[1861]] m. Ekvadoro konstitucija suteikė prezidentui daug galių, o pagal [[1869]] m. konstitucija katalikybė tapo valstybine religija ir vienintele legalia šalyje. Jis uždraudė [[Laisvieji masonai|Laisviusius masonus]], kunigus vertė laikytis celibato, perdavė švietimą jėzuitams. [[1875]] m. kolumbietis Faustino Lemos Rajo užpuolė su mečete ir nužudė prezidentą Moreno. Jo paskutiniai žodžiai buvo ''Dievas nemiršta''. |
|||
=== Liberalus laikotarpis === |
=== Liberalus laikotarpis === |
||
19:44, 26 rugpjūčio 2020 versija
Straipsnyje aprašoma Ekvadoro istorija.
Iki XV a. dabartinio Ekvadoro regione gyveno daugybė nepriklausomų genčių. Po to maždaug šimtmetį čia viešpatavo inkai. Tarp XVI a. ketvirtojo dešimtmečio ir XIX a. trečiojo dešimtmečio Ekvadoras buvo Ispanijos kolonija. Tarp 1810 ir 1830 m. šalyje vyko nepriklausomybės karas, Ekvadoras tapo Didžiosios Kolumbijos dalimi, o vėliau - nepriklausoma valstybe.
Ikikolumbinis laikotarpis
Istorija iki ispanų kolonizacijos: Šiauriniai Andai (Senovės Peru)
 |
|---|
| Senovės Peru istorija |
| Pirminis periodas
|
| Ankstyvasis akiratis: Čavinas
|
| Ankstyvoji tarpinė grandis: |
| Viku, Močė, Rekuajus, Lima, Naska, Parakasas, Tiahuanakas
|
| Vidurinysis akiratis: |
| Varis, Tiahuanakas
|
| Vėlyvoji tarpinė grandis: |
| Čimu, Činčai, Čankai, Čačapoja, Huankai, Inkai, Aimarai, Muiskai, Kanjariai, Diagitai, Araukanai
|
| Vėlyvasis akiratis: Tautinsujus |
| Peru užkariavimas |
| Peru, Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Čilė, Argentina |
| Andų regionai |
| Tolimoji šiaurė, Šiaurė, Centras, Centro-pietūs, Pietūs, Tolimieji pietūs |
Amerika buvo vienas iš paskutiniųjų žmonių apgyvendintų žemynų. Pagal vyraujančią teoriją per paskutinį ledynmetį pasaulinio vandenyno lygis buvo mažiausiai 120 metrų žemesnis. Tuo metu susidarė sausumos tiltai tarp tokių teritorijų kaip Australija ir Naujoji Gvinėja, Filipinai ir Indonezija, Japonija ir Korėja. Vienas iš sausumos tiltų susiformavo tarp Azijos ir Amerikos, tai buvo vadinamoji Beringija. Nukritęs vandenyno lygis maždaug prieš 40 000 metų sudarė plačią sausumos juostą tarp Sibiro ir Aliaskos. Šia sausuma atvykę žmonės iš šiaurės Azijos palaipsniui apgyvendino visą Ameriką.
Pasak kitos teorijos, kurios pradininku laikomas prancūzų antropologas Paul Rivet, keletas Polinezijos ir Malaizijos genčių primityviomis kanojomis kėlėsi iš salos į salą ir galiausiai pasiekė Pietų Ameriką. Jis neneigė Beringijos egzistavimo, tačiau manė, kad Amerika buvo apgyvendinta ne vienu keliu. Pirmieji žmonės iš Australijos Pietų Ameriką pasiekė 6000 metų prieš Beringijos susiformavimą, o vėliau Pietų Ameriką pasiekė dar viena banga iš Melanezijos.
Ikikolumbiniu laikotarpiu Ekvadoro teritorijos vakarinės sritys (geografiniai Kostos ir Sieros regionai) buvo neatsiejama Andų civilizacijos dalis. Ekvadoras beveik sutapo su jos kultūriniu Šiaurinių Andų regionu. Ikikolumbinis laikotarpis skirstomas į pirminį (ikikeramikinį, paleoindinį), formacinį (pirminio akiračio), regioninių kultūrų ir integracinį (vėlyvojo akiračio)
Pirmasis Ekvadoro istorijos laikotarpis vadinamas paleoindiniu (arba ikikeramikiniu). Jis yra ilgiausias ir prasčiausiai ištirtas. Ikikeramikinis laikotarpis prasidėjo pasibaigus paskutiniam ledynmečiui ir tęsėsi iki 4200 m. pr. m. e. Seniausia gyvenvietė Ekvadore yra Las Vegas šalies pietinėje pakrantėje, dabartinėje Santa Elenos provincijoje. Pirmasis šios gyvenvietės tyrinėtojas buvo amerikiečių archeologas Edward Lanning. Gyvenvietės vardu pavadinta Las Vegas kultūra gyvavo IX-VI tūkst. pr. m. e. Santa Elenos kyšulyje, teritorijoje, kurios augalija buvo būdinga tropinei savanai ir mangrovėms. Las Vegas kultūros gyventojai mito jūros gėrybėmis, laukiniais vaisiais. Apie VI tūkst. pr. m. e. jie pradėjo verstis žemės ūkiu, keliais tūkstančiais metų aplenkdami perujiečius ar meksikiečius.[1] Šioje vietoje yra rastos 7000 m.pr.m.e. kapinės, dažnai laikomos seniausiomis Amerikoje.
Kitos to laikotarpio Ingos kultūros atstovai gyveno kalnuose prie šiuolaikinio Kito IX-VIII tūkst. pr. m. e.
Formaciniu laikotarpiu vystėsi sudėtingesnės visuomenės nei paprastos žemdirbių ir medžiotojų, kurios buvo anksčiau. Atsirado nuolatinės gyvenvietės, keramika, našesnė žemdirbystė. Pakrantėje gyvavo Machalilos, Valdivijos ir Choreros kultūros. Kotokolao ir Chimbos kultūros buvo Siera kalnuose, o Pastazos ir Chiguazos kultūros - rytinėje šalies dalyje. Pirmieji gausūs radiniai priklausė Valdivijos kultūrai. 3500-1500 m. pr. m. e. pakrantėje egzistavusi Valdivijos kultūra buvo pirmoji keramiką vartojusi Pietų Amerikos kultūra. Jie plaukiojo jūromis, prekiavo su Amazonės ir Andų gentimis.[2] Valdivijos kultūra prekiavo svarbiausiu vietos produktu – dailiomis jūrinėmis kriauklėmis, kurios Anduose buvo naudojamos kaip muzikos instrumentai, arba ritualinėms, meno reikmėms. Valdivijos įpėdinė buvo Machalilos kultūra, kurios atstovai vertėsi žemės ūkiu Ekvadoro pakrantėje II-I tūkst. pr. m. e. Jie pirmieji augino kukurūzus šiame Pietų Amerikos regione. Choreros kultūra buvo Anduose ir pakrantėje 1000-300 m. pr. m. e.
Regioninių kultūrų plėtros laikotarpiu pirmąkart atsirado kultūriniai ir politiniai skirtumai tarp skirtingų regionų. Nuo V a. pr. m. e. tiek pakrantės upių slėniuose, tiek Andų slėniuose klestėjo įvairios lokalios kultūros, tarp kurių žymesnės buvo Bahia, Chama Koake, La Tolita, Mantenja, Uankavilkas ir kt. Andų teritorijoje konsolidavosi stiprios indėniškos valstybės, kurias sukūrė uankabambai, kanjariai, puruhai, širiai.
Integracijos laikotarpiu kalnuose atsirado Kosangua-Píllaro, Kapulio ir Piartal-Tuzos kultūros, o pakrantėje - Milagro, Mantenjo ir Huankavilkos kultūros. Mantenjo buvo paskutinė prieškolumbinė kultūra 600–1534 m. buvusi Ekvadoro pakrantėje. Jie pirmieji pamatė ispanų laivus Ramiajame vandenyne. Mantenjo ribos driekėsi nuo Bahija de Karakeso šiaurėje iki Sero de Hochaso pietuose. Mantenjo kultūros centras buvo Mantos miestas, pavadintas jos vardu. Jie priekiavo su visomis gentimis nuo Čilės pietuose iki Vakarų Meksikos šiaurėje.
XV a. šias valstybes į savo sudėtį įjungė Inkų imperija. Pačakutekas pradėjo Ekvadoro užkariavimą 1463 m. Jo anūkas Huaina Kapakas galutinai prijungė Ekvadorą prie Inkų imperijos 1500 m. tai buvo šiauriausia imperijos dalis: Ekvadoro teritorija įėjo į šiaurinę Imperijos provinciją – Činčasuju. Imperatoriui Huainai Kapakui patiko Kitas, jis padarė miestą antra sostine ir gyveno čia senatvėje iki mirties 1527 m.
Ispanijos kolonija
Ispanai atvyko į Ekvadorą 1531 m., kai inkai kariavo pilietinį karą. Francisco Pizarro vadovaujami konkistadorai sužinojo, kad konfliktai ir ligos niokoja imperiją. Konkistadorams nukariavus Inkų imperiją XVI a. Ekvadoras tapo Ispanijos kolonija. 1563 m. čia suformuotas administracinis vienetas Karališkoji Kito audiencija, priklausęs Peru vicekaralystei. Audiencija tuo metu valdė ir didelę dalį dabartinės Peru bei Kolumbijos. 1717 m. nuo Peru atskyrus Naujosios Granados vicekaralystę, audiencija perėjo jos sudėtin.
Enkomjenda buvo labiausiai paplitusi žemės panaudojimo forma Ekvadore. XVII a. pradžioje šalyje buvo apie 500 enkomjendų. Nors kai kurios haciendos buvo didelės, dauguma jų buvo mažesnės nei kitur Pietų Amerikoje. Daugybė reformų ir taisyklių nesutrukdė ispanams enkomjendos sistemą paversti vietinių ekvadoriečių vergove. Šioje sistemoje gyveno pusė šalies gyventojų. 1542 m. Ispanijos karalius formaliai uždraudė indėnų vergovę, bet tokios neformalios vergovės sistemos kaip enkomjenda išliko. 1589 m. Kito audiencijos prezidentas suprato, kad ispanai dovanotą žemę parduoda ir lieka miestuose, tad ją nustojo dalinti. Enkomjendos sistema išliko iki kolonijinio laikotarpio pabaigos.
Pakrantės žemumas į šiaurę nuo Mantos užkariavo ne ispanai, o juodaodžiai iš Gvinėjos pakrantės, kurie buvo gabenami kaip vergai iš Panamos į Peru ir jų laivas sudužo 1570 m. Jie nužudė ar pavergė indėnų vyrus, vedė indėnes ir suformavo zambų grupę, kuri priešinosi ispanų valdžiai iki šimtmečio pabaigos. Po to jie išlaikė politinę ir kultūrinę autonomiją.
Pakrantės ekonomika priklausė nuo prekybos ir laivų statymo. Gvajakilis, nors kentėjęs nuo gaisrų, maliarijos ir geltonosios karštinės, buvo svarbus tarkolonijinės prekybos, kuri techniškai Ispanijos buvo uždrausta, centras. Miestas taip pat buvo didžiausias laivų statymo centras Pietų Amerikos vakarinėje pakrantėje iki kolonijinio laikotarpio pabaigos.
XVIII a. Ekvadoro kaip ir Ispanijos ekonomika patyrė stiprų nuosmūkį. Tekstilės gamyba 1700-1800 m. sumažėjo 50-75%. Ekvadoro miestai palaipniui virto griuvėsiais ir apie 1790 m. elitas buvo nuskurdęs, pardavinėjo brangenybes ir dvarus, kad išsilaikytų. Vietinių indėnų gyvenimo sąlygos iš dalies pagerėjo.
Kova už nepriklausomybę
Ekvadoro istorija buvo tampriai susijusi su gretimos Kolumbijos istorija, nes Vicekaralystė buvo valdoma iš Bogotos. Kuomet Vicekaralystė 1822 m. gegužės 22 d. atsiskyrė nuo Ispanijos, Ekvadoras liko Naujosios Granados (žinomos kaip Didžioji Kolumbija) sudėtyje, ir tik 1830 m. Ekvadoras tapo nepriklausoma nuo Kolumbijos respublika.
Visose Ispanijos kolonijose nepriklausomybės judėjimą palaikė ispanų kilmės kolonijose gimę gyventojai, nepatenkinti privilegijomis, kurias gaudavo Ispanijoje gimę karaliaus pavaldiniai. Gera proga atsirado Napoleonui įsiveržus į Ispaniją ir nuvertus karalių Ferdinandą VII. Nauju karaliumi 1808 m. tapo Napoleono brolis Joseph Bonaparte. Tuo nepatenkinti kolonijų gyventojai pradėjo organizuoti vietines chuntas, ištikimas Ferdinandui. 1809 m. rugpjūčio 10 d. tokia chunta užėmė valdžią Kito audiencijoje. Netrukus paaiškėjo, kad maištininkai neturi gyventojų paramos ir jiems teko be kovos pasiduoti karaliaus pavaldiniams, kai šie patikino, kad bausmių nebus. Karaliaus atstovai atsiėmė savo pažadus ir be gailesčio susidorojo su maištininkais ir nekaltais piliečiais. Šie veiksmai supykdė gyventojus ir po kelių dienų kovos gatvėse 1810 m. rugpjūtį buvo sudaryta bendra maištininkų ir rojalistų vyriausybė.
1811 m. gruodį chunta sušaukė kongresą ir paskelbė nepriklausomybę nuo Ispanijos valdžios. Po dviejų mėnesių buvo priimta demokratinė konstitucija, bet suteikta valdžia Ferdinandui, jei jis grįš į sostą. Kito audencijos sukilėliai įsiveržė į Peru, valdomą lojalistų, bet buvo sutriuškinti 1812 m. gruodį.
Antrą kartą nepriklausomybę paskelbė poeto José Joaquín de Olmedo vadovaujama chunta 1820 m. spalį Gvajakilyje. Tuo metu kovotojai už nepriklausomybę buvo subūrę dvi dideles armijas: venesueliečio Simón Bolívaro šiaurėje ir argentiniečio San Martino pietuose. Šios armijos pasiuntė karių padėti vietinei chuntai. Antonio José de Sucre, jaunas Bolivaro leitenantas, atvyko į Gvajakilį 1821 m. gegužę. Po kelių pergalių jis buvo nugalėtas lojalistų prie Ambato ir paprašė San Martino, kurio armija buvo Peru, pagalbos. Argentinietis pasiuntė Andrés de Santa Cruz su 1,4 tūkst. karių, kurie pakeitė karo eigą. Seriją pergalių užbaigė lojalistų sutriuškinimas Pichinchos mūšyje.
Po dviejų mėnesių Bolivaras buvo sutiktas Kite kaip herojus. Liepos mėn. Gvajakilio konferencijoje jis susitiko su San Martinu ir įtikino Kito audiencijos gyventojus prisijungti prie jo įkurtos Didžiosios Kolumbijos. Kito audiencija išliko pietine Didžiosios Kolumbijos sritimi 8 metus. Tie metai buvo paženklinti karų: iš pražių kilo karas su Peru lojalistais 1822-1825 m., o po to 1828-1829 m. tarp Peru ir Didžiosios Kolumbijos vyko konfliktas dėl sienos. Sutartis, pasirašyta 1829 m., nurodė, kad siena tarp valstybių bus laikoma buvusi siena tarp Kito audiencijos ir Peru vicekaralystės.
Kito audiencijos gyventojai buvo pasidalinę: vieni norėjo išlaikyti sąjungą su Kolumbiją, kiti norėjo prisijungti prie Peru, dar kiti siekė nepriklausomybės. Ši grupė laimėjo, kai Venesuela atsiskyrė nuo Kolumbijos per 1830 m. konstitucinį susirinkimą. Tų metų gegužę Kito audiencija panaikino sąjungą su Kolumbija, o rugpjūtį buvo priimta Ekvadoro konstitucija. Šalis taip pavadinta, nes buvo arti pusiaujo. Generolas Juan José Flores tapo atsakingu už politiką ir šalies gynybą. Jis dominavo šalies valdyme tolimesnius 15 nepriklausomybės metų.
Ekvadoro respublika
Ankstyvoji respublika
Chuanas Chosė Flores rūpinosi tik išlikimu valdžioje. Ekvadoro biudžetas liko tuščias po nepriklausomybės karo ir nesėkmingo bandymo iš Kolumbijos atimti Kaukoa provinciją 1832 m. Ekvadore kilo nepasitenkinimas generolu ir sukilimas Gvajakilyje 1845 m. privertė Floresą išvykti iš šalies. Kadangi Floresą nuvertusi koalicija nugalėjo kovo mėnesį (isp. marzo), ji vadinama markistais. Jiems priklausė liberalūs intelektualai, konservatyvūs kunigai ir Gvajakilio verslininkai. 15 metų markistai be perstojo kovojo tarpusavyje ir atreminėjo Floreso bandymus grįžti iš tremties. Svarbiausias to laikmečio asmuo buvo generolas Chosé Marija Urvina, po perversmo tapęs prezidentu 1851-1856 m. ir dominavęs šalies politikoje iki 1860 m. Jam valdant prasidėjo politinė kova tarp Kito koncervatorių ir Gvajakilio liberalų, kuri tęsėsi iki XIX a. devinto dešimtmečio.
1859 metus Ekvadoro istorikai vadina Siaubingais metais. Vietiniai karo vadai atskyrė keletą regionų nuo centrinės valdžios. Vienas iš jų buvo Guilermo Franko Gvajakilyje, Mapasinkvės sutartimi atidavęs pietines Ekvadoro provincijas Peru armijai, kuriai vadovavo Ramónas Kastilja. Tai įsiutino įvairias tarpusavyje kovojančias grupuotes. Garcija Moreno atsisakė planų paversti Ekvadorą Prancūzijos protektoratu ir suvienijo jėgas su Chuanu Chosé Floresu, kad išvytų peruiečius ir prijungtų atsiskyrusius regionus. Franko buvo nugalėtas Gvajakilio mūšyje ir jo sutartis su Peru anuliuota.
Garsija Moreno buvo aršus konservatorius, labai gynęs katalikybę. Jo sukurta 1861 m. Ekvadoro konstitucija suteikė prezidentui daug galių, o pagal 1869 m. konstitucija katalikybė tapo valstybine religija ir vienintele legalia šalyje. Jis uždraudė Laisviusius masonus, kunigus vertė laikytis celibato, perdavė švietimą jėzuitams. 1875 m. kolumbietis Faustino Lemos Rajo užpuolė su mečete ir nužudė prezidentą Moreno. Jo paskutiniai žodžiai buvo Dievas nemiršta.
Liberalus laikotarpis
1852-1890 m. Ekvadoro eksportas išaugo nuo 1 iki 10 milijonų dolerių. Labiausiai eksportuojama prekė buvo kakava. Eksportu užsiimančių žemdirbių, kurie gyveno lygumose prie Gvajakilio, interesus gynė liberalai. Nors jų įtaka tuo metu augo, tik praėjus 20 metų po Moreno mirties jie gavo valdžią. 1895 m. Ekvadore įvyko liberalioji revoliucija. Prezidentu tapo Eloy Alfaro. Jis pastatė geležinkelį tarp Kito ir Gvajakilio, atskyrė valstybę nuo bažnyčios, įkūrė daug valstybinių mokyklų, legalizavo civilinę santuoką ir skyrybas.
Tarpukario suirutė
1925 m. liepą prezidentą Gonzalą Kordovą nuvertė Jaunųjų karininkų lyga. Jie turėjo planų pagerinti smukusią ekonomiką, įkūrė Centrinį banką Ekvadoro valiutai platinti, sukūrė naują biudžeto ir muitų sistemą. Chunta laikinuoju prezidentu paskyrė Izidrą Ajorą, reformatorių, kurio žmona kilusi iš vienos turtingiausių pakrantės šeimų. Jis greitai tapo diktatoriumi ir vykdė savo bei Jaunųjų karininkų lygos reformas. Tačiau Juodasis ketvirtadienis sumažino kakavos paklausą. Ekvadoro eksportas krito nuo 15 mln. dolerių 1928 m. iki 7 mln 1931 m. Dėl didelio nedarbo ir skuro Ajora buvo nuverstas. Naujai išrinktas prezidentas Neptalis Bonifazas Askazubis, remiamas kvazifašistų, pralaimėjo kruviną 4 dienų pilietinį karą 1932 m. Kitus rinkimus laimėjo liberalas Chuanas de Dios Martínezas Mera, bet buvo abejojama prezidento rinkimų skaidrumu. Parlamentinė opozicija skatino nuversto prezidento Bonifazo remėjus žygiuoti Kito gatvėmis. Jai vadovavo Chosė Marija Velaskas Ibara, kuris 1934 m. rugsėjį pats tapo prezidentu nepraėjus nė metams po Martinrzo atsistatydinimo. Velaską po 11 mėnesių nuvertė armija, kai jis bandė paleisti parlamentą ir įkalinti opoziciją. Armija prezidentu paskyrįė Federiką Páezą Čiribogą. Jis buvo inžinierius ir senatorius, toliau vykdęs Ajoros reformas. Pinigų trūkumas apribojo Paezo pastangas ir po 2 metų jį nuvertė gynybos ministras Albertas Enrikezas Galas. Nors jis valdė tik metus, Galas atsimenamas kaip reformatorius dėl Darbo kodekso, priimto 1938 m. ir pradėto ilgo konflikto su Pietų Amerikos Plėtros kompanija (angl. South American Development Company) dėl algų ekvadoriečiams. Ši amerikiečių kalnakasybos kompanija gavo JAV Valstybės departamento paramą.
1940 m. JAv nustojo remti kalnakasybos kompaniją, o Ekvadoras leido jiems atidaryti laivyno bazę Galapaguose ir oro bazę Salinase. Tada Ekvadoro prezidentu buvo Karlosas Albertas Arojo del Río, Amerikos gerbėjas ir Gvajakilio plutokratų atstovas. Jis tapo prezidentu po pirmtako mirties 1939 m., bet suklastojo prezidento rinkimus 1940 m. ir išliko poste 4 metus dėl amerikiečių paramos ir pagerėjusios ekonominės situacijos. Jo žlugimo priežastis buvo katastrofiškas Ekvadoro-Peru karas 1941 m. Nors buvo ženklų apie artėjantį karą, Ekvadoras buvo nepasiruošęs liepos 5 d. įvykusiai Peru invazijai. Po to prezidentas laikė geriausius karius sostinėje bijodamas opozicijos, kai buvo puolamos pietinės ir rytinės provincijos iki paliaubų liepos 31 d. Peru okupacija baigėsi tik 1942 m. sausį, kai buvo pasirašytas Rio protokolas. Ekvadoras neteko 200 tūkst. km2. Ekvadoriečiu nepasitenkinimas karu ir infliacija privertė Arojo atsistatydinti 1944 m. gegužę. Prezidentu tapo Velaskezas, grįžęs iš tremties Kolumbijoje.
Pokaris
Velaskezas nepatvirtino 1945 m. konstitucijos ir paleido parlamentą. Naujas parlamentas parengė konservatyvesnę 1946 m. konstituciją, kuria prezidentas patvirtino. Velaskezas nesirūpino ekonominėmis problemomis ir švaistė biudžetą. 1947 m. jį nuvertė Gynybos ministras Mančeno, tapęs jo įpėdiniu.[3] Per metus trys vyrai laikinai vadovavo šaliai, kol 1948 m. rinkimus laimėjo liberalų ir socialistų remiamas Galo Plaza. Jis laikėsi demokratinių principų, stabilizavo biudžetą, skatino eksportą. 1949 m. žemės drebėjimas prie Ambato pražudė 8 tūkst. žmonių.
Pokario klestėjimą įrodo tai, kad Velaskezas, išrinktas 1952 m. sugebėjo pabaigti trečią prezidentavimo kadenciją. Tuo metu Ekvadore buvo pastatyta 311 mokyklų, nutiesta 1359 km kelių. Jis buvo vėl išrinktas 1960 m., bet nuverstas 1961 m. lapkričio 7 d. Jis panaikino Rio protokolus, o tai atnaujino konfliktą su Peru.
1968 m. Velaskezas buvo išrinktas paskutinį kartą ir vėl buvo nuvertas 1972 m. vasario 15 d. generolo Guilermo Rodríguezo, kuris tapo prezidentu. Jį nuvetė viceadmirolas Alfredas Poveda 1976 m.
Demokratija
1979 m. Ekvadoras demokratiškai išrinko prezidentą Jaime Roldós Aguilera. 1972-1979 m. ekonomika smarkiai augo: biudžetas išsiplėtė 540 procentų, o eksportas ir pajamos vienam gyventojui padidėjo 500%.
1981 m. birželio 24 d. Roldós su žmona ir gynybos ministru žuvo nukritus lėktuvui. Nacionalistai dėl to kaltino Peru, o kairieji - Ameriką.
Naujas prezidentas Osvaldo Hurtado susidūrė su ekonomine krize, kurią sukėlė naftos bumo pabaiga. Dėl chuntos ir Roldós skolinimosi skolos užsieniui buvo 7 milijardai dolerių. Šalies naftos produktų rezervai greitai traukėsi dėl padidėjusio vidaus vartojimo ir tyrinėjimų nesėkmių. Krizę 1982 ir 1983 m. apsunkino sausra ir liūtys dėl El Niño. Ekspertai mano, kad buvo padaryta 640 mln. dolerių žala šalies infrastruktūrai. 1983 m. infliacija buvo 52,5%, didžiausia per šalies istoriją. León Febres Cordero buvo išrinktas prezidentu 1984 m. Jis bandė įvesti laisvą rinką, kovoti su terorizmu ir prekyba narkotikais, palaikyti artimus santykius su JAV. Febres Cordero valdymą apsunkino vaidai su kitais valstybės pareigūnais ir trumpas jo pagrobimas, kurį įvykdė keli kariškiai. 1987 m. žemės drebėjimas laikinai nutraukė naftos gavybą.
Rodrigo Borja Cevallos laimėjo prezidento rinkimus 1988 m. Jis siekė pagerinti Ekvadoro žmonių teises ir prekybą su užsienio šalimis. Dėl besitęsiančių ekonominių problemų prezidento partija prarado daugumą 1990 m. kongreso rinkimuose. 1992 m. Sixto Durán Ballén tapo prezidentu. Jo makroekonominė politiko nebuvo populiari. Viceprezidentas Alberto Dahik buvo atsakingas už ekonominę politiką, bet 1995 m. jis pabėgo iš šalies, kad išvengtų kaltinimų korupcija. 1995 m. sausį kilo karas su Peru vadinamas Senepos karu. Prezidentui Durán Ballén pavyko galutinai užbaigti nesutarimus su Peru dėl sienos. 1996 m. prezidento rinkimus laimėjo Abdalá Bucaram, dalinęs daug sunkiai įvykdomų ekonominių ir socialinių pažadų. Beveik iš karto jo administracija susidūrė su kaltinimais korupcija. Kongresas, pasinaudodamas jo nepopuliarumu, nušalino prezidentą, teigdamas, kad jis protiškai nepakaltinamas 1997 m. Kongresas laikinuoju prezidentu paskyrė Fabián Alarcón.
Jamil Mahuad pradėjo eiti prezidento pareigas 1998 m. rugpjūčio 10 d. Tą dieną įsigaliojo ir nauja šalies konstitucija. Šalis buvo apimta ekonominės krizės: nacionalinės valiutos vertė krito 15%, degalų ir elektros kainos pakilo 5 kartus, viešo transporto paslaugos pabrango 40%. Daugiau nei pusė gyventojų buvo bedarbiai, 60% gyveno žemiau didelio skurdo ribos, valstybės tarnautojai negavo algų 3 mėn. J. Mahuadas panaikino vietinę valiutą sukrę ir vietoje jos įvedė JAV dolerį. Vargšams nepavyko konvertuoti beverčių sukrių į dolerius, o turtingieji pralobo, nes jau buvo į juos investavę. Jamil Mahuad prezidentaujant ekonomika traukėsi, infliacija pasiekė 60 procentų.
2000 m. sausio 21 d. prasidėjo perversmas, kurio metu trumpai gyvavusi chunta nušalino prezidentą ir jo pareigos atiteko viceprezidentui Gustavo Noboa. J. Mahuad ir kongresas palaikė Noboa paskyrimą.
Atsargos pulkininkas Lucio Gutiérrez, dalyvavęs nuverčiant Jamil Mahuad, buvo išrinktas prezidentu 2002 m. Jo partija kongrese turėjo mažai vietų ir įstatymų priėmimas priklausė nuo kitų partijų paramos. 2004 m. jis nušalino Aukščiausiąjį teismą ir paskyrė naujus teisėjus. Tai laikoma paslauga buvusiam prezidentui Abdalá Bucaram, padėjusiam prezidentui išvengti apkaltos 2004 m. pabaigoje. Naujasis Aukščiausiasis teismas panaikino kaltinimus korupcija užsienyje buvusiam Abdalá Bucaram, kuris grįžo į Ekvadorą. Tai supykdė Kito vidurinę klasę ir po savaičių protestų prezidentas buvo nuverstas 2005 m. balandį. Viceprezidentas Alfredo Palacio ėjo prezidento pareigas iki 2006 m. rinkimų. 2007 m. sausio 15 d. prezidento pareigas pradėjo eiti socialdemokratas Rafael Correa, pažadėjęs naują konstituciją ir kovą su skurdu. Nauja konstitucija buvo priimta 2008 m. referendume.
2009 m. Ekvadore pradėjo trūkti elektros energijos, nes dėl sausros hidroelektrinės jos pagamino nepakankamai.
2006-2016 m. skurdas sumažėjo nuo 36,7% iki 22,5%, o BVP vienam žmogui augo 1,5% per metus. 2007 m. prezidentas Rafael Correa įkūrė Piliečių revoliucijos judėjimą, kuris vadovavosi kairiųjų pažiūromis ir daugelio buvo vadinamas populistiniu.[4][5][6][7][8] Prezidentas apmokėjo išlaidas iš pajamų, gautų už naftą per XXI a. pirmo dešimtmečio naftos bumą. Jį skatino ir didėjanti Kinijos paklausa. Iš Kinijos Ekvadoras gaudavo paskolų, kurių sąlygos buvo lankstesnės nei skolinantis kitur. Su šitomis paskolomis buvo galima plėsti socialinės gerovės programas, sumažinti skurdą tuo pat metu vystant Ekvadoro ekonomiką. Dėl šitokių veiksmų išaugo prezidento populiarumas ir jis buvo perrinktas 2007 ir 2013 m.
Kai Ekvadoro ekonomika patyrė nuosmūkį 2014 m., Correa nusprendė ketvirtą kartą nesiekti prezidento posto.[9] 2015 m. prieš prezidentą kilo protestai, kai buvo sumažintos biudžeto išlaidos ir padidintas paveldėjimo mokestis.[10] Buvo manoma, kad Lenín Moreno, šešis metus buvęs viceprezidentu, tęs Correa politiką. Praėjus kelioms savaitėms po rinkimų naujasis prezidentas atsiribojo nuo pirmtako politikos[11] ir pradėjo valdyti pagal centristines pažiūras. Nepaisant pasikeitusių pažiūrų Moreno save vadino socialdemokratu.[12] Per 2018 m. referendumą buvo grąžintas prezidento kadencijų apribojimas, kurį panaikino Correa, tad pirmtakas nebegalėjo siekti ketvirtos prezidento kadencijos. Tuo metu Moreno palaikė apie 80 % šalies gyventojų. 2018 m. liepos mėn. buvo išduotas Correa arešto orderis dėl 39 kaltinimų. Rugpjūčio 21 d. Moreno paskelbė biudžeto išlaidų mažinimą, nes Ekvadoras buvo skolingas 64 milijardus dolerių ir per metus skola išaugdavo 10 milijardų. Moreno panaikino subsidijas degalams.
2019 m. spalio 1 d. Moreno paskelbė muitų mažinimą, valstybės tarnautojų algų mažinimą,[13] kad gautų pinigų iš TVF. Spalio 3 d. kilo masiniai protestai, tad spalio 8 d. Moreno perkėlė vyriausybę į Gvajakilį. Tą dieną jis apkaltino pirmtaką Correa surengus perversmą su Nicolás Maduro pagalba. Correa kaltinimus neigė. Spalio 9 d. protestuotojai įsiveržė į parlamentą, bet juos išvijo policija su ašarinėmis dujomis. Spalio 13 d. Moreno susitarė su opozicija ir sutiko drastiškai nemažinti išlaidų. 2020 m. vasarį prezidento populiarumas buvo tik 7%.[14]
Išnašos
- ↑ Stothert, Karen E. (July 1985). „The Pre-ceramic Las Vegas Culture of Coastal Ecuador“. American Antiquity. 50 (3): 613–637. doi:10.2307/280325. JSTOR 280325.
- ↑ Rudolph, James D. "Historical Setting". A Country Study: Ecuador (Dennis M. Hanratty, editor) . Library of Congress Federal Research Division (1989). This article incorporates text from this source which is in the public domain.
- ↑ Carlos De la Torre, "Velasco Ibarra and ‘La Revolución Gloriosa’: The Social Production of a Populist Leader in Ecuador in the 1940s." Journal of Latin American Studies 26#3 (1994): 683-711.
- ↑ de la Torre, Carlos (October 2013). „In the Name of the People: Democratization, Popular Organizations, and Populism in Venezuela, Bolivia, and Ecuador“. European Review of Latin American and Caribbean Studies. 95: 27–48. „Rafael Correa combines the populist with the technocrat in his persona. Self-described post-neoliberal experts occupy key positions in his admin-istration. ... The populist leader and technocrats share a view of society as an empty space where they can engineer entirely new institutions and practic-es. All existing institutional arrangements are thus consider to be corrupt, and in need of renewal.“
Fisher, Max (10 April 2015). „The president of Ecuador just tweeted "Heil Hitler"“. Vox (anglų). Nuoroda tikrinta 12 October 2019. „Correa, in power since 2007, is part of a Latin American tradition of fire-breathing populist, leftist leaders. ... But in practice, Correa has used his populist zeal as a cover for his authoritarianism.“
Jaramillo Viteri, Pablo; Kraul, Chris (5 February 2018). „Onetime popular president eyed a return to power. Ecuador voters had other ideas“. The Los Angeles Times. Nuoroda tikrinta 12 October 2019. „Correa's reversal of fortune resembles the falls taken by other populist Latin American leaders in recent elections. Their costly social programs, such as those supported by oil revenue in Venezuela, have been undercut by plunging prices of commodities that once made them feasible.“ - ↑ Lee, Meredith (3 April 2017). „Ecuador's ruling leftist party celebrates win as opposition alleges fraud“. PBS NewsHour (amerikiečių anglų). Suarchyvuota iš originalo 18 May 2019. Nuoroda tikrinta 11 October 2019. „As Moreno, 64, pledged to build on the polarizing, populist policies of outgoing President Rafael Correa's decade-long "Citizens' Revolution," ...“
- ↑ Muñoz, Sara Schaefer; Alvaro, Mercedes (19 February 2013). „Ecuador Election Win Seen Tightening Correa's Grip“. The Wall Street Journal. Suarchyvuota iš originalo 11 October 2019. Nuoroda tikrinta 11 October 2019.
- ↑ „Ecuador: A Spasm of Unrest Threatens the Government“. Stratfor. 8 October 2019. Suarchyvuota iš originalo 2019-10-12. Nuoroda tikrinta 2019-10-12.
- ↑ „The Left on the Run in Latin America“. The New York Times. 23 May 2016. Nuoroda tikrinta 5 September 2016.
- ↑ Alvaro, Mercedes (25 June 2015). „Protesters in Ecuador Demonstrate Against Correa’s Policies“. The Wall Street Journal. Suarchyvuota iš originalo 11 October 2019. Nuoroda tikrinta 2020-07-17.
- ↑ Brown, Kimberley (2019-10-10). „Ecuador unrest: What led to the mass protests?“. Al Jazeera. Suarchyvuota iš originalo 2019-10-11. Nuoroda tikrinta 2019-10-11.
- ↑ Ripley, Charles G. (2 July 2019). „From Rafael Correa to Lenín Moreno: Ecuador's Swing to the Right“ (amerikiečių anglų). Council on Hemispheric Affairs. Suarchyvuota iš originalo 26 July 2019. Nuoroda tikrinta 9 October 2019.
- ↑ Barría, Cecilia (9 October 2019). „4 razones que explican la crisis económica que llevó a Lenín Moreno a decretar el "paquetazo" que desató las protestas“ [Crisis in Ecuador: 4 reasons that explain the crisis that led Lenín Moreno to decree the "package" that unleashed the protests] (ispanų). BBC Mundo. Suarchyvuota iš originalo 10 October 2019. Nuoroda tikrinta 13 October 2019.
- ↑ „Encuestadora: la popularidad de Lenín Moreno toca fondo“. www.expreso.ec. Nuoroda tikrinta 2020-02-12.