Konstantinas I: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 26: | Eilutė 26: | ||
[[Vaizdas:ConstantineEmpire.jpg|thumb|left|250px|Romos imperija valdant Konstantinui I]] |
[[Vaizdas:ConstantineEmpire.jpg|thumb|left|250px|Romos imperija valdant Konstantinui I]] |
||
[[Vaizdas:Bust of Constantine I from York YORYM 1998 23.jpg|thumb|200px|right|Konstantino biustas, rastas Jorke.]] |
[[Vaizdas:Bust of Constantine I from York YORYM 1998 23.jpg|thumb|200px|right|Konstantino biustas, rastas Jorke.]] |
||
Flavijus Valerijus Konstantinas gimė Naise ([[Nišas]], Serbija) [[vasario 27]] d.<ref>Barnes |
Flavijus Valerijus Konstantinas gimė Naise ([[Nišas]], Serbija) [[vasario 27]] d.<ref name=Barnes>{{cite book |last=Barnes |first=Timothy D. |author-link=Timothy Barnes |title=Constantine and Eusebius|url= https://books.google.com/books?id=LGDjJK-JeSwC |year=1981 |publisher=Harvard University Press |location=Cambridge, MA |isbn=978-0-674-16531-1 |ref = harv }}</ref><ref name=elliot>Elliott, T. G. ''The Christianity of Constantine the Great''. Scranton, PA: University of Scranton Press, 1996. {{ISBN|0-940866-59-5}}</ref><ref name=odh>Odahl, Charles Matson. ''Constantine and the Christian Empire''. New York: Routledge, 2004. Hardcover {{ISBN|0-415-17485-6}} Paperback {{ISBN|0-415-38655-1}}</ref> apie [[272]] m.<ref name=Barnes/><ref name=new>{{cite book|doi=10.4159/harvard.9780674280670|title=The New Empire of Diocletian and Constantine|year=1982|last1=Barnes|first1=Timothy D.|s2cid=162343436|isbn=9780674280670}}</ref><ref name=elliot/><ref name=rein>{{cite book|doi=10.1017/CHOL9780521301992.005|chapter=The Reign of Constantine, a.d. 306–337|title=The Cambridge Ancient History|pages=90–109|year=2005|last1=Cameron|first1=Averil|isbn=9781139053921}}</ref><ref name=odh/><ref name=pols/> Jo tėvas [[Konstancijus I Chloras]] buvo [[Ilyrai|ilyras]],<ref name=odh/><ref>{{cite book |last1= Gabucci |first1=Ada |title= Ancient Rome : art, architecture and history |date= 2002 |publisher= J. Paul Getty Museum |location= Los Angeles, CA |isbn=978-0-89236-656-9 |page=141 |url= https://books.google.com/books?id=V2MnHg3ZjgoC&pg=PA141&q=constantius%20chlorus%20illyrian}}</ref> kilęs iš Dardanijos provincijos.<ref name=Barnes/><ref name=rein/><ref name=odh/> Konstantinas tikriausiai mažai laiko praleisdavo su tėvu, kuris buvo [[Aurelianas|Aureliano]] asmens sargybinis. [[Diokletianas]] suteikė jam Dalmatijos gubernatoriaus postą [[284]] ar [[285]] m. Jo motina buvo žemos kilmės graikė Elena iš Elenopolio [[Bitinija|Bitinijoje]].<ref>Drijvers, J.W. ''Helena Augusta: The Mother of Constantine the Great and the Legend of Her finding the True Cross'' (Leiden, 1991) 9, 15–17.</ref> Nežinomas jos statusas: ji buvo Konstancijaus žmona ar sugulovė.<ref name=Barnes/><ref name=new/><ref name=elliot/><ref name=rein/><ref name=odh/><ref name=pols>Pohlsander, Hans. ''The Emperor Constantine''. London & New York: Routledge, 2004a. Hardcover {{ISBN|0-415-31937-4}} Paperback {{ISBN|0-415-31938-2}}</ref> |
||
[[285]] m. Diokletianas paskyrė [[Maksimianas|Maksimianą]] koimperatoriumi. [[288]] m. šis paskyrė Konstancijų pretorių prefektu Galijoje. Jis paliko Eleną ir vedė Maksimiano podukrą Teodorą 288 ar 289 m.<ref name= |
[[285]] m. Diokletianas paskyrė [[Maksimianas|Maksimianą]] koimperatoriumi. [[288]] m. šis paskyrė Konstancijų pretorių prefektu Galijoje. Jis paliko Eleną ir vedė Maksimiano podukrą Teodorą 288 ar 289 m.<ref name=Barnes/><ref name=elliot/><ref name=rein/><ref name=odh/><ref name=pols/> Diokletianas įkūrė Tetrarchijos sistemą, kai paskyrė Konstancijų ir [[Galerijus|Galerijų]] jaunesniaisiais imperatoriais (cezariais). [[Kovo 1]] d. Konstancijus buvo išsiųstas į Galiją numalšinti Karausijaus ir Elekto sukilimo.<ref name=Barnes/><ref name=elliot/><ref name=odh/><ref name=pols/> Konstantinas apsigyveno Diokletiano rūmuose kaip numatomas tėvo įpėdinis.<ref name=Barnes/><ref name=rein/><ref name=odh/> |
||
Diokletiano pavedimu Konstantinas kovėsi su barbarais prie Dunojaus [[296]] m., su persais Sirijoje [[297]] m. Vadovaujant Galerijui kariavo Mesopotamijoje [[298]]–[[299]] m.<ref> |
Diokletiano pavedimu Konstantinas kovėsi su barbarais prie Dunojaus [[296]] m., su persais Sirijoje [[297]] m. Vadovaujant Galerijui kariavo Mesopotamijoje [[298]]–[[299]] m.<ref name=elliot/><ref name=rein/><ref name=odh/> Jis tapo aukščiausio rango tribūnu [[305]] m. pabaigoje.<ref name=Barnes/><ref name=elliot/><ref name=rein/><ref name=odh/><ref name=pols/> |
||
[[303]] m. pavasarį grįžęs į Nikomediją Konstantinas pamatė, kad Diokletianas pradėjo didžiausią krikščionių persekiojimą Romos imperijos istorijoje.<ref> |
[[303]] m. pavasarį grįžęs į Nikomediją Konstantinas pamatė, kad Diokletianas pradėjo didžiausią krikščionių persekiojimą Romos imperijos istorijoje.<ref name=elliot/><ref name=odh/> [[Vasario 23]] d. Diokletianas liepė sugriauti Nikomedijos bažnyčią, sudeginti raštus ir paimti iždą. Po to buvo siaubiamos kitos bažnyčios, krikščionys buvo šalinami iš pareigybių, o kunigai buvo įkalinami. Nėra įrodymų, kad Konstantinas prisidėjo prie persekiojimų, tačiau jis taip pat aktyviai negynė krikščionių. |
||
305 m. [[gegužės 1]] d. Diokletianas ir Maksimianas atsistatydino.<ref> |
305 m. [[gegužės 1]] d. Diokletianas ir Maksimianas atsistatydino.<ref name=Barnes/><ref name=rein/><ref name=odh/><ref name=pols/> Konstancijus ir Galerijus tapo augustais, bet jų cezariais tapo [[Severas]] ir [[Maksiminas Daja]]. Maksencijus ir Konstantinas buvo ignoruoti.<ref name=rein/><ref name=odh/><ref name=pols/> Jo gyvybei Galerijaus rūmuose iškilo pavojus, bet tėvas paprašė atsiųsti sūnų į Britaniją padėti kariauti. Gavęs leidimą Konstantinas greitai išvyko iš rūmų ir sutiko tėvą [[Pajūrio Bulonė|Bononijoje]] prieš prasidedant vasarai.<ref name=Barnes/><ref name=elliot/><ref name=rein/><ref name=odh/><ref name=pols/> Konstancijaus I Chloras mirė [[Jorkas|Eborake]] [[306]] m. [[liepos 25]] d. po metus trūkusios kampanijos prieš [[piktai|piktus]] Britanijoje. Alemanų karalius Chrokas paskelbė Konstantiną augustu. Galija ir Britanija pripažino jo valdžią,<ref name=Barnes/><ref name=rein/><ref name=odh/> o Ispanija, Konstancijaus valdyta tik metus, nepripažino. Konstantinas pranešė Galerijui, kad priėmė augusto titulą. Jis teigė, kad armija jį privertė. Galerijus supyko, bet jo patarėjai įtikino jį priimti kompromisą, kad būtų išvengta pilietinio karo. Konstantinui buvo suteiktas cezario titulas, o augusto - Severui. Konstantinas su tuo sutiko, nes tai suteikė jo valdžiai teisėtumo. |
||
[[Vaizdas:Constantinus.JPG|thumb|200px|right|Konstantino portretas ant monetos.]] |
[[Vaizdas:Constantinus.JPG|thumb|200px|right|Konstantino portretas ant monetos.]] |
||
Konstantinas iš pradžių tęsė tėvo darbus Britanijoje, bet 306–307 m. žiemą [[frankai]] įsiveržė į Galiją.<ref |
Konstantinas iš pradžių tęsė tėvo darbus Britanijoje, bet 306–307 m. žiemą [[frankai]] įsiveržė į Galiją.<ref name=odh/> Jis nugalėjo barbarus ir apsistojo [[Tryras|Treveroro Augustoje]]. Jis sustiprino miesto sienas, pradėjo greta statyti rūmus. |
||
[[306]] m. [[spalio 28]] d. Maksencijus, pavydėdamas Konstantinui, pasiskelbė imperatoriumi. Galerijus jo nepripažino, bet nenuvertė. Severas buvo pasiųstas sutramdyti Maksencijų, bet jo armija, kuriai anksčiau vadovavo Maksimianas, perėjo į priešo pusę ir įkalino Severą. 307 m. pabaigoje Maksimianas grįžo į politiką, nuvyko į Galiją pas Konstantiną, pasiūlė vesti dukrą Faustą ir augusto titulą. Mainais Konstantinas turėjo paremti Maksencijaus sukilimą. Konstantinas vedė Faustą ir politiškai pripažino Maksencijų, bet jis nesiuntė karių į Italiją. Jis kovėsu su piktais ([[307]] m.), brukterais (308 m.), frankais (310 m.), o taikos metu rėmė ekonomiką ir menus. |
[[306]] m. [[spalio 28]] d. Maksencijus, pavydėdamas Konstantinui, pasiskelbė imperatoriumi. Galerijus jo nepripažino, bet nenuvertė. Severas buvo pasiųstas sutramdyti Maksencijų, bet jo armija, kuriai anksčiau vadovavo Maksimianas, perėjo į priešo pusę ir įkalino Severą. 307 m. pabaigoje Maksimianas grįžo į politiką, nuvyko į Galiją pas Konstantiną, pasiūlė vesti dukrą Faustą ir augusto titulą. Mainais Konstantinas turėjo paremti Maksencijaus sukilimą. Konstantinas vedė Faustą ir politiškai pripažino Maksencijų, bet jis nesiuntė karių į Italiją. Jis kovėsu su piktais ([[307]] m.), brukterais (308 m.), frankais (310 m.), o taikos metu rėmė ekonomiką ir menus. |
||
[[308]] m. [[lapkričio 11]] d. Galerijus Karnunte sušaukė tarybą, kurią sudarė Diokletianas, Galerijus ir Maksimianas. Konstantinas buvo nužemintas iki cezario, Maksimianas atsistatydino, Licinijus tapo Vakarų augustu. Konstantinas neatsisakė augusto titulo, o Maksiminas Daja pyko, kad Licinijus buvo paaukštintas vietoj jo. Galerijus nusileido ir abu pradėjo vadinti augustais [[310]] m.<ref |
[[308]] m. [[lapkričio 11]] d. Galerijus Karnunte sušaukė tarybą, kurią sudarė Diokletianas, Galerijus ir Maksimianas. Konstantinas buvo nužemintas iki cezario, Maksimianas atsistatydino, Licinijus tapo Vakarų augustu. Konstantinas neatsisakė augusto titulo, o Maksiminas Daja pyko, kad Licinijus buvo paaukštintas vietoj jo. Galerijus nusileido ir abu pradėjo vadinti augustais [[310]] m.<ref name=Barnes/> |
||
| ⚫ | 310 m. Konstantinas pasiuntė Maksimianą į Pietų Galiją, o pats kariavo su frankais. Jis paskelbė, kad Konstantinas miręs ir bandė užimti sostą, bet armija liko ištikima Konstantinui. Pagautas Maksimianas pasikorė liepos mėn.<ref name= |
||
| ⚫ | 310 m. Konstantinas pasiuntė Maksimianą į Pietų Galiją, o pats kariavo su frankais. Jis paskelbė, kad Konstantinas miręs ir bandė užimti sostą, bet armija liko ištikima Konstantinui. Pagautas Maksimianas pasikorė liepos mėn.<ref name=Barnes/><ref name=elliot/><ref name=rein/><ref name=odh/><ref name=pols/> [[Liepos 25]] d. nežinomas oratorius atskleidė Konstantino giminystės ryšį su gerbiamu imperatoriumi [[Klaudijus Gotikas|Klaudijumi II]]. Buvo pabrėžta, kad Konstantino valdymas remiasi prigimtine teise, o ne kitų imperatorių pripažinimu. |
||
| ⚫ | 310 m. viduryje Galerijus susirgo, paskelbė ediktą, toleruojantį krikščionybę,<ref |
||
| ⚫ | 310 m. viduryje Galerijus susirgo, paskelbė ediktą, toleruojantį krikščionybę,<ref name=Barnes/> ir mirė. Maksiminas užėmė Mažąją Aziją, o Maksencijus ruošėsi karui su Konstantinu.<ref name=odh/> Dėl didelių mokesčių ir suprastėjusios prekybos kilo riaušės Romoje ir Kartaginoje.<ref name=Barnes/><ref name=Curran/><ref name=rein/> Domicijus Aleksandras Afrikoje pasiskelbė imperatoriumi,<ref name=Barnes/> bet buvo nužudytas. 311 m. Maksencijus paskelbė karą Konstantinui,<ref name=Barnes/><ref name=Curran>Curran, John. ''Pagan City and Christian Capital''. Oxford: Clarendon Press, 2000. Hardcover {{ISBN|0-19-815278-7}} Paperback {{ISBN|0-19-925420-6}}</ref> kuris sudarė sąjungą su Licinijumi ir pasiūlė seserį Konstanciją į žmonas. Maksiminas sudarė sąjungą su Maksencijumi. 312 m. pavasarį Konstantinas su 40 tūkst. karių<ref name=Barnes/><ref name=odh/> perėjo Alpes ir prie [[Turinas|Taurinoro Augustos]] susidūrė su Maksencijaus kavalerija. Konstantinas laimėjo mūšį<ref name=odh/> ir dauguma Šiaurės Italijos miestų perėjo į jo pusę po trumpos kovos. Maksencijus pasitiko Konstantiną prie Romos su dvigubai didesne armija. Prieš mūšį Konstantinas nusprendė armijos simboliu pasirinkti graikiškas raides [[Chi (raidė)|Χ]] ir [[Ro (raidė)|Ρ]], pirmas dvi Kristaus (ΧΡΙΣΤΟΣ) raides, kurios sudarė simbolį ☧<ref name=rein/>. Konstantinas greitai laimėjo Milvijo tilto mūšį <ref name=Barnes/><ref name=Curran/> , o Maksencijus nuskendo bėgdamas.<ref name=Barnes/><ref name=Curran/><ref name=rein/><ref name=odh/> |
||
| ⚫ | [[312]] m. [[spalio 29]] d. Konstantinas įžengė į Romą.<ref |
||
| ⚫ | [[312]] m. [[spalio 29]] d. Konstantinas įžengė į Romą.<ref name=odh/> Maksencijaus kūnas buvo išgriebtas iš Tibro, jo galva buvo nukirsta ir nešiojama gatvėse, kad visi matytų.<ref name=Barnes/><ref name=Curran/><ref name=rein/><ref name=odh/> Po to galva buvo nusiųsta į Kartaginą ir miestas pasidavė Konstantinui.<ref name=Barnes/> Jis neaukojo Jupiteriui, bet pažadėjo Senatui grąžinti privilegijas ir nekeršijo Maksencijaus remėjams. Pats Maksencijus buvo paskelbtas tironu, o jo įsakymai negaliojančiais. Jo pastatyti pastatai buvo dedikuoti Konstantinui arba senieji buvo pertvarkyti (pvz.: [[Circus Maximus]]), kad būtų didesni už Maksencijaus. Konstatinas išformavo [[Pretorionai|pretorių sargybą]]. |
||
Licinijus ir Konstantinas I pasidalijo Romos imperiją: Licinijus [[312]] m. tapo [[Rytų Romos imperija|Rytų Romos imperijos]], Konstantinas I – [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperijos]] valdovu. |
Licinijus ir Konstantinas I pasidalijo Romos imperiją: Licinijus [[312]] m. tapo [[Rytų Romos imperija|Rytų Romos imperijos]], Konstantinas I – [[Vakarų Romos imperija|Vakarų Romos imperijos]] valdovu. |
||
[[313]] m. Licinijus ir Konstantinas I susitiko ir paskelbė [[Milano ediktas|Milano ediktą]], kuriuo oficialiai uždraudė persekioti krikščionis,<ref |
[[313]] m. Licinijus ir Konstantinas I susitiko ir paskelbė [[Milano ediktas|Milano ediktą]], kuriuo oficialiai uždraudė persekioti krikščionis,<ref name=pols/> jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms, įvedė rytietiškus imperatoriaus garbinimo papročius, piliečių profesijas padarė paveldimas. Susitikimas nutrūko, nes Maksiminas įsiveržė į Licinijaus teritoriją. Licinijus nugalėjo ir netrukus Maksiminas mirė Tarse. Abu likę imperatoriai greitai susipyko ir 314 ar 316 m. Cibalių mūšyje Konstantinas nugalėjo Licinijų. Po Mardijos mūšio 317 m. Konstantino sūnūs Krispas ir Konstantinas II bei Licinijaus sūnus Licinianas tapo cezariais.<ref name=pols/> Konstatinas gavo Panoniją ir apsistojęs [[Sirmijus|Sirmijuje]] kariavo su [[gotai]]s ir [[sarmatai]]s [[322]]-[[323]] m. |
||
Konstantinas I ne tik nustojo persekiojęs krikščionis, bet faktiškai pavertė krikščionybę valstybine religija. Įvairiems teologiniams nesutarimams išspręsti, jo iniciatyva buvo sušauktas [[I Nikėjos susirinkimas|pirmasis Nikėjos susirinkimas]]. [[324]] m. nugalėjęs Licinijų tapo visos Romos imperijos valdovu. |
Konstantinas I ne tik nustojo persekiojęs krikščionis, bet faktiškai pavertė krikščionybę valstybine religija. Įvairiems teologiniams nesutarimams išspręsti, jo iniciatyva buvo sušauktas [[I Nikėjos susirinkimas|pirmasis Nikėjos susirinkimas]]. [[324]] m. nugalėjęs Licinijų tapo visos Romos imperijos valdovu. |
||
Konstantinas I smarkiai susirgo po Vėlykų pasninko [[337]] m.<ref |
Konstantinas I smarkiai susirgo po Vėlykų pasninko [[337]] m.<ref name=Barnes/> Jis apsikrikštijo ir mirė užmiesčio viloje, vadinamoje Achyronu, tų metų [[gegužės 22]] d.<ref name=rein/> Po mirties jo garbei [[Bizantija|Bizantijos]] sostinė Bizantijus buvo pavadinta [[Konstantinopolis|Konstantinopoliu]]. |
||
== Išnašos == |
== Išnašos == |
||
20:02, 25 rugpjūčio 2020 versija
| Konstantinas I | |
|---|---|
| Romos imperatorius | |
| |
| Konstantino dinastija | |
| Gimė | 272 m. vasario 17 d. Nisas, dab. Nišas, Serbija |
| Mirė | 337 m. gegužės 22 d. (65 metai) |
| Tėvas | Konstancijus I Chloras |
| Motina | Elena Augusta |
| Sutuoktinis (-ė) | Minerva, Fausta |
| Vaikai | Konstantinas II, Konstancijus II |
 | |
| Valdė | 324-337 m. |
| Pirmtakas | Konstancijus Chloras, Licinijus |
| Įpėdinis | Konstantinas II |
 Vikiteka |
Konstantinas I |
Konstantinas I (kitaip Konstantinas Didysis, lot. Constantinus I Magnus; Flavius Valerius Aurelius Constantinus; g. 272 m. vasario 27 d. Naise – m. 337 m. gegužės 22 d.) – Romos imperijos imperatorius. 306 m. Britanijos legionų paskelbtas 34-uoju imperatoriumi valdė iki mirties 337 m. Viena žymiausių IV a. asmenybių.
Vykdė karines, politines, religines ir ekonomines reformas, kurios leido sustiprinti susilpnėjusią Romos imperiją. 311–312 m. per Keturių augustų kovą, dėl valdžios Licinijus ir Konstantinas I sumušė kitus du augustus Maksencijų ir Maksimianą; jų ir Galerijaus šeimos buvo išžudytos.
Biografija
Flavijus Valerijus Konstantinas gimė Naise (Nišas, Serbija) vasario 27 d.[1][2][3] apie 272 m.[1][4][2][5][3][6] Jo tėvas Konstancijus I Chloras buvo ilyras,[3][7] kilęs iš Dardanijos provincijos.[1][5][3] Konstantinas tikriausiai mažai laiko praleisdavo su tėvu, kuris buvo Aureliano asmens sargybinis. Diokletianas suteikė jam Dalmatijos gubernatoriaus postą 284 ar 285 m. Jo motina buvo žemos kilmės graikė Elena iš Elenopolio Bitinijoje.[8] Nežinomas jos statusas: ji buvo Konstancijaus žmona ar sugulovė.[1][4][2][5][3][6]
285 m. Diokletianas paskyrė Maksimianą koimperatoriumi. 288 m. šis paskyrė Konstancijų pretorių prefektu Galijoje. Jis paliko Eleną ir vedė Maksimiano podukrą Teodorą 288 ar 289 m.[1][2][5][3][6] Diokletianas įkūrė Tetrarchijos sistemą, kai paskyrė Konstancijų ir Galerijų jaunesniaisiais imperatoriais (cezariais). Kovo 1 d. Konstancijus buvo išsiųstas į Galiją numalšinti Karausijaus ir Elekto sukilimo.[1][2][3][6] Konstantinas apsigyveno Diokletiano rūmuose kaip numatomas tėvo įpėdinis.[1][5][3]
Diokletiano pavedimu Konstantinas kovėsi su barbarais prie Dunojaus 296 m., su persais Sirijoje 297 m. Vadovaujant Galerijui kariavo Mesopotamijoje 298–299 m.[2][5][3] Jis tapo aukščiausio rango tribūnu 305 m. pabaigoje.[1][2][5][3][6]
303 m. pavasarį grįžęs į Nikomediją Konstantinas pamatė, kad Diokletianas pradėjo didžiausią krikščionių persekiojimą Romos imperijos istorijoje.[2][3] Vasario 23 d. Diokletianas liepė sugriauti Nikomedijos bažnyčią, sudeginti raštus ir paimti iždą. Po to buvo siaubiamos kitos bažnyčios, krikščionys buvo šalinami iš pareigybių, o kunigai buvo įkalinami. Nėra įrodymų, kad Konstantinas prisidėjo prie persekiojimų, tačiau jis taip pat aktyviai negynė krikščionių.
305 m. gegužės 1 d. Diokletianas ir Maksimianas atsistatydino.[1][5][3][6] Konstancijus ir Galerijus tapo augustais, bet jų cezariais tapo Severas ir Maksiminas Daja. Maksencijus ir Konstantinas buvo ignoruoti.[5][3][6] Jo gyvybei Galerijaus rūmuose iškilo pavojus, bet tėvas paprašė atsiųsti sūnų į Britaniją padėti kariauti. Gavęs leidimą Konstantinas greitai išvyko iš rūmų ir sutiko tėvą Bononijoje prieš prasidedant vasarai.[1][2][5][3][6] Konstancijaus I Chloras mirė Eborake 306 m. liepos 25 d. po metus trūkusios kampanijos prieš piktus Britanijoje. Alemanų karalius Chrokas paskelbė Konstantiną augustu. Galija ir Britanija pripažino jo valdžią,[1][5][3] o Ispanija, Konstancijaus valdyta tik metus, nepripažino. Konstantinas pranešė Galerijui, kad priėmė augusto titulą. Jis teigė, kad armija jį privertė. Galerijus supyko, bet jo patarėjai įtikino jį priimti kompromisą, kad būtų išvengta pilietinio karo. Konstantinui buvo suteiktas cezario titulas, o augusto - Severui. Konstantinas su tuo sutiko, nes tai suteikė jo valdžiai teisėtumo.
Konstantinas iš pradžių tęsė tėvo darbus Britanijoje, bet 306–307 m. žiemą frankai įsiveržė į Galiją.[3] Jis nugalėjo barbarus ir apsistojo Treveroro Augustoje. Jis sustiprino miesto sienas, pradėjo greta statyti rūmus.
306 m. spalio 28 d. Maksencijus, pavydėdamas Konstantinui, pasiskelbė imperatoriumi. Galerijus jo nepripažino, bet nenuvertė. Severas buvo pasiųstas sutramdyti Maksencijų, bet jo armija, kuriai anksčiau vadovavo Maksimianas, perėjo į priešo pusę ir įkalino Severą. 307 m. pabaigoje Maksimianas grįžo į politiką, nuvyko į Galiją pas Konstantiną, pasiūlė vesti dukrą Faustą ir augusto titulą. Mainais Konstantinas turėjo paremti Maksencijaus sukilimą. Konstantinas vedė Faustą ir politiškai pripažino Maksencijų, bet jis nesiuntė karių į Italiją. Jis kovėsu su piktais (307 m.), brukterais (308 m.), frankais (310 m.), o taikos metu rėmė ekonomiką ir menus.
308 m. lapkričio 11 d. Galerijus Karnunte sušaukė tarybą, kurią sudarė Diokletianas, Galerijus ir Maksimianas. Konstantinas buvo nužemintas iki cezario, Maksimianas atsistatydino, Licinijus tapo Vakarų augustu. Konstantinas neatsisakė augusto titulo, o Maksiminas Daja pyko, kad Licinijus buvo paaukštintas vietoj jo. Galerijus nusileido ir abu pradėjo vadinti augustais 310 m.[1]
310 m. Konstantinas pasiuntė Maksimianą į Pietų Galiją, o pats kariavo su frankais. Jis paskelbė, kad Konstantinas miręs ir bandė užimti sostą, bet armija liko ištikima Konstantinui. Pagautas Maksimianas pasikorė liepos mėn.[1][2][5][3][6] Liepos 25 d. nežinomas oratorius atskleidė Konstantino giminystės ryšį su gerbiamu imperatoriumi Klaudijumi II. Buvo pabrėžta, kad Konstantino valdymas remiasi prigimtine teise, o ne kitų imperatorių pripažinimu.
310 m. viduryje Galerijus susirgo, paskelbė ediktą, toleruojantį krikščionybę,[1] ir mirė. Maksiminas užėmė Mažąją Aziją, o Maksencijus ruošėsi karui su Konstantinu.[3] Dėl didelių mokesčių ir suprastėjusios prekybos kilo riaušės Romoje ir Kartaginoje.[1][9][5] Domicijus Aleksandras Afrikoje pasiskelbė imperatoriumi,[1] bet buvo nužudytas. 311 m. Maksencijus paskelbė karą Konstantinui,[1][9] kuris sudarė sąjungą su Licinijumi ir pasiūlė seserį Konstanciją į žmonas. Maksiminas sudarė sąjungą su Maksencijumi. 312 m. pavasarį Konstantinas su 40 tūkst. karių[1][3] perėjo Alpes ir prie Taurinoro Augustos susidūrė su Maksencijaus kavalerija. Konstantinas laimėjo mūšį[3] ir dauguma Šiaurės Italijos miestų perėjo į jo pusę po trumpos kovos. Maksencijus pasitiko Konstantiną prie Romos su dvigubai didesne armija. Prieš mūšį Konstantinas nusprendė armijos simboliu pasirinkti graikiškas raides Χ ir Ρ, pirmas dvi Kristaus (ΧΡΙΣΤΟΣ) raides, kurios sudarė simbolį ☧[5]. Konstantinas greitai laimėjo Milvijo tilto mūšį [1][9] , o Maksencijus nuskendo bėgdamas.[1][9][5][3]
312 m. spalio 29 d. Konstantinas įžengė į Romą.[3] Maksencijaus kūnas buvo išgriebtas iš Tibro, jo galva buvo nukirsta ir nešiojama gatvėse, kad visi matytų.[1][9][5][3] Po to galva buvo nusiųsta į Kartaginą ir miestas pasidavė Konstantinui.[1] Jis neaukojo Jupiteriui, bet pažadėjo Senatui grąžinti privilegijas ir nekeršijo Maksencijaus remėjams. Pats Maksencijus buvo paskelbtas tironu, o jo įsakymai negaliojančiais. Jo pastatyti pastatai buvo dedikuoti Konstantinui arba senieji buvo pertvarkyti (pvz.: Circus Maximus), kad būtų didesni už Maksencijaus. Konstatinas išformavo pretorių sargybą.
Licinijus ir Konstantinas I pasidalijo Romos imperiją: Licinijus 312 m. tapo Rytų Romos imperijos, Konstantinas I – Vakarų Romos imperijos valdovu.
313 m. Licinijus ir Konstantinas I susitiko ir paskelbė Milano ediktą, kuriuo oficialiai uždraudė persekioti krikščionis,[6] jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms, įvedė rytietiškus imperatoriaus garbinimo papročius, piliečių profesijas padarė paveldimas. Susitikimas nutrūko, nes Maksiminas įsiveržė į Licinijaus teritoriją. Licinijus nugalėjo ir netrukus Maksiminas mirė Tarse. Abu likę imperatoriai greitai susipyko ir 314 ar 316 m. Cibalių mūšyje Konstantinas nugalėjo Licinijų. Po Mardijos mūšio 317 m. Konstantino sūnūs Krispas ir Konstantinas II bei Licinijaus sūnus Licinianas tapo cezariais.[6] Konstatinas gavo Panoniją ir apsistojęs Sirmijuje kariavo su gotais ir sarmatais 322-323 m.
Konstantinas I ne tik nustojo persekiojęs krikščionis, bet faktiškai pavertė krikščionybę valstybine religija. Įvairiems teologiniams nesutarimams išspręsti, jo iniciatyva buvo sušauktas pirmasis Nikėjos susirinkimas. 324 m. nugalėjęs Licinijų tapo visos Romos imperijos valdovu.
Konstantinas I smarkiai susirgo po Vėlykų pasninko 337 m.[1] Jis apsikrikštijo ir mirė užmiesčio viloje, vadinamoje Achyronu, tų metų gegužės 22 d.[5] Po mirties jo garbei Bizantijos sostinė Bizantijus buvo pavadinta Konstantinopoliu.
Išnašos
- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 1,19 1,20 1,21 1,22 Barnes, Timothy D. (1981). Constantine and Eusebius. Cambridge, MA: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-16531-1.
{{cite book}}: Klaidinga|ref=harv(pagalba) - ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 Elliott, T. G. The Christianity of Constantine the Great. Scranton, PA: University of Scranton Press, 1996. ISBN 0-940866-59-5
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 3,15 3,16 3,17 3,18 3,19 3,20 3,21 3,22 Odahl, Charles Matson. Constantine and the Christian Empire. New York: Routledge, 2004. Hardcover ISBN 0-415-17485-6 Paperback ISBN 0-415-38655-1
- ↑ 4,0 4,1 Barnes, Timothy D. (1982). The New Empire of Diocletian and Constantine. doi:10.4159/harvard.9780674280670. ISBN 9780674280670. S2CID 162343436.
- ↑ 5,00 5,01 5,02 5,03 5,04 5,05 5,06 5,07 5,08 5,09 5,10 5,11 5,12 5,13 5,14 5,15 5,16 Cameron, Averil (2005). „The Reign of Constantine, a.d. 306–337“. The Cambridge Ancient History. pp. 90–109. doi:10.1017/CHOL9780521301992.005. ISBN 9781139053921.
- ↑ 6,00 6,01 6,02 6,03 6,04 6,05 6,06 6,07 6,08 6,09 6,10 Pohlsander, Hans. The Emperor Constantine. London & New York: Routledge, 2004a. Hardcover ISBN 0-415-31937-4 Paperback ISBN 0-415-31938-2
- ↑ Gabucci, Ada (2002). Ancient Rome : art, architecture and history. Los Angeles, CA: J. Paul Getty Museum. p. 141. ISBN 978-0-89236-656-9.
- ↑ Drijvers, J.W. Helena Augusta: The Mother of Constantine the Great and the Legend of Her finding the True Cross (Leiden, 1991) 9, 15–17.
- ↑ 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 Curran, John. Pagan City and Christian Capital. Oxford: Clarendon Press, 2000. Hardcover ISBN 0-19-815278-7 Paperback ISBN 0-19-925420-6
Šaltiniai
- Barnes, Timothy D. (1981). Constantine and Eusebius. Cambridge, MA: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-16531-1.
{{cite book}}: Klaidinga|ref=harv(pagalba) - MacMullen, Ramsay. Constantine. New York: Dial Press, 1969. ISBN 0-7099-4685-6
- Odahl, Charles Matson. Constantine and the Christian Empire. New York: Routledge, 2004. Hardcover ISBN 0-415-17485-6 Paperback ISBN 0-415-38655-1
- Pohlsander, Hans. The Emperor Constantine. London & New York: Routledge, 2004a. Hardcover ISBN 0-415-31937-4 Paperback ISBN 0-415-31938-2
| Romos imperatorius
| ||
| Anksčiau valdė: Konstancijus I Chloras, Licinijus |
Konstantinas I (306–337) Konstantinų dinastija |
Vėliau valdė: Konstantinas II |
| Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis | ||
