Silvestras Gimžauskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

11:24, 10 rugpjūčio 2020 versija

Silvestras Gimžauskas

Gimė	1845 m. spalio 13 d. Kirdeikiai
Mirė	1897 m. rugsėjo 27 d. (51 metai) Varšuva

Veikla	kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys

Alma mater	Vilniaus kunigų seminarija

Silvestras Gimžauskas (1845 m. spalio 13 d. Kirdeikiuose – 1897 m. rugsėjo 27 d. Varšuvoje) – kunigas, lietuvybės puoselėtojas, knygnešys.^{[reikalingas šaltinis]} Palaidotas Lenkijoje, kapas nežinomas.

Biografija

Kilęs iš valstiečių šeimos. Mokėsi Švenčionių ir Daugpilio gimnazijose. 1876 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją. 1877–1878 m. studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, bet dėl ligos iš jos išstojo. Akademijoje susidraugavo su Lietuvos atgimimo žadintojais bendraminčiais Petru Kriaučiūnu ir Kazimieru Jauniumi. Jau mokydamasis seminarijoje gaudavo ir skaitydavo lietuvišką spaudą. Bendradarbiavo “Aušroje“ ir kituose leidiniuose.

1890 m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą JAV, kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti.

Dirbo vikaru Želudke (Lydos aps., Gudija), Žiežmariuose, Vidiškėse. Nuo 1883 m. Kietaviškių, 1884–1893 m. – Valkininkų klebonas. Žiežmariuose buvo įsirengęs pogrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose Vilnijos parapijose. Dirbdamas Vilnijos parapijose buvo aktyvus švietėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą Valkininkuose: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. Valkininkai tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje Vilniaus gubernijoje. Į lietuvių kalbą, Rokiškio grafo Reinoldo Tyzenhauzo paprašytas, išvertė Franco Jozefo Haidno oratoriją "Pasaulio sutvėrimas", kuri buvo atlikta 1877 m. Vilniuje.

1891 m. pas jį gyvenęs brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti, Silvestrą Gimžauską įskundė policijai. Per tardymus žandarai išaiškino nemažai Valkininkų apylinkės knygnešių. Vilniaus generalgubernatorius siūlė Silvestrą Gimžauską 3 metams uždaryti į Gardino vienuolyną. Kadangi nebuvo tiesioginių kaltės įrodymų, Kitatikių reikalų prie Vidaus reikalų ministerijos departamento direktorius bausmei nepritarė, tik pareikalavo akylai Silvestrą Gimžauską sekti. 1893 m. pradžioje perkeltas eiliniu vikaru į Giedraičius, o metų pabaigoje – į Bagaslaviškį jau kaip altarista, nes nesutarė su Giedraičių klebonu lenkomanu J. Pikturna. 1897 m. vasarą išvyko gydyti akmenligės į Varšuvą ir čia tų pačių metų rudenį mirė.

Atminimo įamžinimas

Gimtasis namas, perkeltas į Rumšiškių muziejų.
Koplytstulpis Kirdeikiuose (skulptorius S. Karanauskas), (pastatytas 1988 m.).
Kryžius stogastulpis Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje.
Kenotafas (su mediniu kryžiumi) Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje (pastatytas 2013 m.).
Stogastulpis prie Kietaviškių mokyklos.
Pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.

Šaltiniai

@@ Eilutė 32: / Eilutė 32: @@
 [[1890]] m. parengė pirmą patriotinį lietuvišką atsišaukimą, išspausdintą [[JAV]], kuriame ragino brolius lietuvninkus neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvišką kalbą. Leido eilėraščių bei publicistines knygeles. Visas savo pajamas aukodavo lietuviškoms knygoms leisti.
-Dirbo [[vikaras|vikaru]] [[Želudkas|Želudke]] (Lydos aps., Gudija), [[Žiežmariai|Žiežmariuose]], [[Vidiškės]]e. Nuo [[1883]] m. [[Kietaviškės|Kietaviškių]], [[1884]]–[[1893]] m. – [[Valkininkai|Valkininkų]] klebonas. [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] buvo įsirengęs pogrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose [[Vilniaus kraštas|Vilnijos]] parapijose. Dirbdamas [[Vilniaus kraštas|Vilnijos]] parapijose buvo aktyvus švietėjas, [[spaudos draudimas|draudžiamos lietuviškos spaudos]] platintojas, lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą [[Valkininkai|Valkininkuose]]: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas [[daraktorius|daraktorių]] mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. [[Valkininkai]] tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijoje]].
+Dirbo [[vikaras|vikaru]] [[Želudkas|Želudke]] (Lydos aps., Gudija), [[Žiežmariai|Žiežmariuose]], [[Vidiškės]]e. Nuo [[1883]] m. [[Kietaviškės|Kietaviškių]], [[1884]]–[[1893]] m. – [[Valkininkai|Valkininkų]] klebonas. [[Žiežmariai|Žiežmariuose]] buvo įsirengęs pogrindinę lietuviškos spaudos slėptuvę. Iš čia pasiimdavo knygų ir dirbdamas kitose [[Vilniaus kraštas|Vilnijos]] parapijose. Dirbdamas [[Vilniaus kraštas|Vilnijos]] parapijose buvo aktyvus švietėjas, [[spaudos draudimas|draudžiamos lietuviškos spaudos]] platintojas, lietuvybės puoselėtojas, priešinęsis polonizacijai. Ypač aktyviai organizavo spaudos platinimą [[Valkininkai|Valkininkuose]]: globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas [[daraktorius|daraktorių]] mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą. [[Valkininkai]] tapo didžiausiu lietuviškos spaudos platinimo centru visoje [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijoje]]. Į lietuvių kalbą, Rokiškio grafo Reinoldo Tyzenhauzo paprašytas, išvertė [[Franz Joseph Haydn|Franco Jozefo Haidno]] oratoriją "Pasaulio sutvėrimas", kuri buvo atlikta 1877 m. Vilniuje.
 [[1891]] m. pas jį gyvenęs brolis Vladislavas, supykęs, kad negauna pinigų išgerti, Silvestrą Gimžauską įskundė policijai. Per tardymus žandarai išaiškino nemažai [[Valkininkai|Valkininkų]] apylinkės knygnešių. [[Vilnius|Vilniaus]] generalgubernatorius siūlė Silvestrą Gimžauską 3 metams uždaryti į [[Gardinas|Gardino]] vienuolyną. Kadangi nebuvo tiesioginių kaltės įrodymų, Kitatikių reikalų prie Vidaus reikalų ministerijos departamento direktorius bausmei nepritarė, tik pareikalavo akylai Silvestrą Gimžauską sekti. [[1893]] m. pradžioje perkeltas eiliniu vikaru į [[Giedraičiai|Giedraičius]], o metų pabaigoje – į [[Bagaslaviškis|Bagaslaviškį]] jau kaip [[altarista]], nes nesutarė su [[Giedraičiai|Giedraičių]] klebonu lenkomanu J. Pikturna. [[1897]] m. vasarą išvyko gydyti akmenligės į [[Varšuva|Varšuvą]] ir čia tų pačių metų rudenį mirė.