Rasų kapinės: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 54°40′06″ š. pl. 25°18′16″ r. ilg. / 54.66833°š. pl. 25.30444°r. ilg. / 54.66833; 25.30444
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vilensija (aptarimas | indėlis)
Eilutė 55: Eilutė 55:
== Koplyčios, mauzoliejai, rūsiai==
== Koplyčios, mauzoliejai, rūsiai==


{{main|Sąrašas:Rasų kapinių koplyčios}}
[[Vaizdas:Vileišių koplytėlė-mauzoliejus.jpg|thumb|150 px|left|Vileišių šeimos koplyčia - mauzoliejus]]
[[Vaizdas:Vileišių koplytėlė-mauzoliejus.jpg|thumb|150 px|left|Vileišių šeimos koplyčia - mauzoliejus]]
[[Vaizdas:Grafų Korvin Milevskių koplyčia.jpg|thumb|150 px|right|Grafų Korvin - Milevskių antkapis]]
[[Vaizdas:Grafų Korvin Milevskių koplyčia.jpg|thumb|150 px|right|Grafų Korvin - Milevskių antkapis]]

11:43, 15 liepos 2020 versija

54°40′06″ š. pl. 25°18′16″ r. ilg. / 54.66833°š. pl. 25.30444°r. ilg. / 54.66833; 25.30444

Rasų kapinių panorama
Rasų kapinių pagrindiniai vartai

Rasų kapinės yra Vilniaus pietrytinėje dalyje, Rasų kvartale; Rasų−Ribiškių kalvyne. Tai vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje.[1]

Rasų kapinės yra dvejos: Senosios Rasos, įsteigtos 1796 metais (apie 1820 metus aptvertos mūro siena); jų viduryje pastatyta neogotikinė Rasų kapinių koplyčia (18411850 m.) su varpine (1888 m.), ir Naujosios Rasos (įkurtos po I pasaulinio karo už slėnio). Senąją ir naująją kapinių dalis skiria Sukilėlių gatvė.[1]

Istorija

Rasų kapinių koplyčia 1895 m.

Rasų kapinės įsteigtos 1801 metais. Kapinės pašventintos 1801 m. gegužės 6 d. Tų pačių metų gegužės 8 d. jose palaidotas Vilniaus miesto burmistras Jonas Miuleris. Oficialiai kapinės įteisintos Vilniaus miesto magistrato 1801 m. liepos 20 d. aktu. Kapinėms paskirtas 3,51 ha plotas. Kapines nuo jų įsteigimo prižiūrėjo Misionierių vienuolynas. Šį vienuolyną uždarius, 1844 m. Rasų kapinės buvo perduotos Šv. Jonų bažnyčiai.[2][3]

Iš pradžių kapines juosė medinė tvora, tačiau Napoleono Bonaparto žygio metu ji buvo sudeginta. Naują, mūrinę tvorą Rasų kapinėse 1820 m. pastatė misionieriai. Šia tvora aptvėrė visą teritoriją. Ši tvora išlikusi iki šių dienų.[4]

XIX a. pradžioje Rasų kapinėse sumūryti du triaukščiai kolumbariumai (iki šių dienų neišlikę). Kiekvienoje kolumbariumų eilėje buvo po 20 - 22 nišas. Į jų nišas dėdavo karstus, juos užmūrydavo rožinio marmuro arba lakuotomos geležies plokštėmis, kuriose įrašydavo mirusiųjų vardus, pavardes, kitus duomenis. 1841 m. tarp abiejų kolumbariumų kunigo Juozapo Bagdonavičiaus rūpesčiu pastatyta neogotikinė raudonų plytų koplyčia, kurią suprojektavo architektas Tomas Tišeckis. Koplyčia iškilmingai pašventinta 1850 metais prelato kunigo Fjalkovskio. Vilniaus universiteto profesorius Jonas Vaškevičius koplyčiai perdavė Viešpaties Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus paveikslą, įrengė vargonus. Šalia koplyčios jis pastatė medinę varpinę. 1888 m. vietoj medinės varpinės pastatyta neogotikinė mūrinė. Po koplyčia buvo įrengtos katakombos, kur buvo laidojami žmonės.[2][4]

Kai ši amžino poilsio vieta buvo įkurta, žmonės čia statydavo paprastus paminklus. Dažniausiai – apvalius akmenis su ant jų išraižytais užrašais. Vėliau paminklus miestiečiai statydavo iš plytų. Prie tvoros buvo pastatytas mūrinis namelis špitolei.[2] Nuo XX amžiaus pradžios antkapius kurdavo meistrai. Tuomet populiariausi buvo medžių formos kryžiai. Kapinėse buvo statomi ir iš betono nulieti, šakočius primenantys paminklai – meistrai liedavo betoną ir laukdavo, kol šis sustings į įvairias įdomias formas, taip pat yra granito paminklų, Chreptavičiaus fabrike Višneve lietų ketaus paminklų, smiltainio paminklų. Vėliau paplito juodo, poliruoto akmens paminklai. Nemažai kapinėse yra Varšuvoje gamintų antkapių. Seniausi išlikę antkapiai yra XIX a. antrojo dešimtmečio.[2][4]

Rasų kapines sudaro kelios kalvelės. Viena iš jų buvo pavadinta „Angelų kalneliu“. Joje stūkso maži paminklai. Čia būdavo laidojami vaikai. Kapinėse yra koplyčių, kolumbariumų. Juose buvo laidojami turtingi žmonės. Žmonės dažniausiai buvo laidojami rūsiuose, o virš jų specialistai įrengdavo altorius. Juose už mirusiuosius melsdavosi artimieji. Į rūsius buvo galima patekti pro šoninius įėjimus. Jie būdavo užridenti dideliais akmenimis. Rūsiai paprastai būdavo 2-3 aukštų.[4]

XIX a. Rasų kapinėse buvo palaidoti Vilniaus universiteto profesoriai Tomas Husaževskis, Euzebijus Slovackis, Ferdinandas Špicnagelis, Tomas Žičkis, Feliksas Rimkevičius, Augustas Liudvikas Bekiu, kunigai Platonas Sosnovskis, Justinas Jakubovskis, Adomas Kosakovskis, kunigaikščiai Adomas Giunteris, Gabrielius Oginskis, Pliateriai, to meto visuomenės veikėjai Julijonas Mošinskis, Antanas Marcinovskis, Aleksandras Dalevskis ir kt.[4]

1863 m. sukilimo metu Rasų kapinėse buvo slepiami sukilėlių ginklai.[2]

1847 m. stačiatikių dvasininkai šalia Rasų kapinių savavališkai užėmė plotą ir jame laidojo ligoninėje mirusius karius, neturtingus miesto gyventojus, elgetas. Šias kapines išplėtus XX a. 3-iajame dešimtmetyje, jos įgavo Naujųjų rasų kapinių vardą. Naujųjų Rasų kapinių plotas - apie 4,6 ha, Senųjų Rasų kapinių plotas - apie 6,2 ha.[2]

Memorialas žuvusiems lietuvių kariams ir okupacijų aukoms

Naujojoje Rasų kapinių dalyje yra pastatyti antkapiniai paminklai 1919 - 1920 m. žuvusiems dėl Vilniaus lietuvių kariams. Prie Geležinės gatvės palaidota 15 lietuvių karių, žuvusių Vilniaus-Švenčionių ruože 1920 m. spalio - lapkričio mėnesiais. Jiems pastatyti kryželiai. 1994 m. lietuvių kariams pastatyta Nijolės Gaigalaitės sukurta marmurinė Pieta. Prie lietuvių karių kapinių įrengti kenotafai 1920-1939 ir 1940-1990 m. okupacijų aukoms, partizanams, dvasininkams, nužudytiems Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir visuomenės veikėjams.[1]

Senosiose Rasų kapinėse pastatytas paminklas nužudytiems 1918 m. vasario 16 d. signatarams atminti.


Lenkų karių memorialas

Priešais pagrindinį senųjų kapinių įėjimą, kairėje pusėje, aptvertoje akmenų tvora, palaidoti 239 lenkų kariai, daugiausia žuvę kovose dėl Vilniaus su Raudonąja armija 1919 m. balandžio-gegužės mėn. ir kovose dėl Vilniaus su vokiečių okupantais 1944 m. liepos mėn. Šio memorialo centre 1936 m. buvo palaidota maršalo Juzefo Pilsudskio širdis ir jo motinos Marijos Pilsudskos (1884 m.) palaikai, atvežti iš Suginčių. Rasų kapinėse yra palaidoti ir kiti Pilsudskių šeimos nariai: pirmoji Juzefo Pilsudskio žmona Marija Pilsudska (1921 m.), brolis lenkų politikas Adomas Pilsudskis (1935 m.).[2][1]

Literatų kalnelis

Literatų kalnelis išsidėstęs senųjų kapinių viduryje. Šiame kalnelyje ilsisi daug Lietuvos kultūros ir meno veikėjų. Čia ilsisi lietuvių patriarchas, visuomenės veikėjas Jonas Basanavičius (1927 m.), Lietuvos režisierius, aktorius, pedagogas, dramaturgas Borisas Dauguvietis (1949 m.), Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1916 m.), rašytojai Vincas Mykolaitis-Putinas (1967 m.), Liudas Gira (1946 m.), Balys Sruoga (1947 m.) ir Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1997 m.), Kazys Kiela (1963 m.), Petras Cvirka (1947 m.), Petras Vaičiūnas (1959 m.), Kazys Boruta (1965 m.), Vladas Mozūriūnas (1964 m.), tapytojas, grafikas, scenografas Vincas Kisarauskas (1988 m.), Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas Mykolas Romeris (1945 m.), architektas, archeologas, restauratorius, muziejininkas Sigitas Benjaminas Lasavickas (1998 m.), bankininkas, labdarys Juozapas Montvila (1911 m.), archeologas ir Vilniaus senienų muziejaus įsteigėjas grafas Eustachijus Tiškevičius (1873 m.). Šiek tiek toliau yra Vladislovo Sirokomlės (1862 m.) kapas. Kairėje tako pusėje palaidotas kovotojas už lietuvių spaudos atgavimą Povilas Višinskis (1906 m.). Truputį toliau palaidotas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1911 m.). Nors jis mirė Varšuvoje, palaikai buvo atgabenti į Vilnių. Kompozitoriaus bareljefą sukūrė Juozas Zikaras. Čiurlionio antkapyje įkomponuotas paminklas su dailininko galvos reljefu. Taip pat čia palaidoti visuomenės veikėjai Jurgis Šlapelis (1941 m.), Jonas Vileišis (1942 m.), Petras Vileišis (1926 m.).[1][5] Literatų kalnelyje palaidoti muzikai Kipras Petrauskas (1937 m.) ir Mikas Petrauskas (1968 m.), poetas Juozas Tysliava (1961 m.), jo palaikai 1962 m. pervežti iš Bruklino. Vilniuje ilsisi ir 1861 m. Paryžiuje miręs Joachimas Lelevelis, kurio palaikai, pagal testamentinę valią, 1929 m. buvo parvežti iš Paryžiaus Monmartro kapinių ir perlaidoti Rasų kapinėse šalia koplyčios.[6][1][5]

Koplyčios, mauzoliejai, rūsiai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Rasų kapinių koplyčios.
Vileišių šeimos koplyčia - mauzoliejus
Grafų Korvin - Milevskių antkapis

Vileišių koplyčią inžinierius Petras Vileišis pastatė savo šeimos nariams. Joje jis pats ir palaidotas, pargabemus palaikus į Vilnių iš Palangos. Taip pat koplytėlėje palaidota ir jo žmona Alina Moščinskaitė-Vileišienė (1930 m.), daktaras Antanas Vileišis ir kiti Vileišių šeimos nariai.[5] Vileišių koplytėlės šiaurės fasado nišose pritvirtintos šešios pusapskritės formos marmuro memorialinės lentos su įrašais lietuvių ir lenkų kalbomis, kuriose nurodyti visi palaidotieji.[7]

Taip pat Rasų kapinėse pastatytos Jelenskių šeimos kapo koplyčia (1906 m.), Vizičių seserų kolumbariumas, grafų Korvin-Milevskių šeimos antkapis, XIX a. pab., Gimbutų šeimos koplyčia (1913 m.), Chondzynskių šeimos kapo koplyčia (1911 m.), Jėzuitų ordino vienuolių kapo rūsys, Mončinskių šeimos kapo koplyčia (XIX a. pab.), Bonifratrų vienuolių kapo rūsys (XIX a.), Broel-Pliaterių šeimos kapo rūsys, Sokolovskių šeimos kapo rūsys (XIX a. pab.), Kašycų šeimos kapo koplyčia, grafų Krasickių šeimos koplyčia (XIX a. pab.), Petkevičių šeimos kapo koplyčia (XIX a. pab.), Žilinskių šeimos kapo koplyčia (XIX a. vid.), Malinovskių šeimos kapo koplyčia (XIX a. pab.), Vankovičių šeimos kapo koplyčia (XX a. pr.), Dovkardovičių - Zavistovskių šeimos kapo koplyčia, Elenos Pikelienės (Helenos Pikiel) kapo rūsys (1928 m.), Umiastovskių šeimos kapo rūsys, Petronėlės Kviatkovskos kapo rūsys (1933 m.).[8]

Dabartis

Rasų kapines juosia Rasų gatvė, iš šiaurės rytų - Geležinė gatvė. Senąsias ir naująsias kapines skiria Sukilėlių gatvė. Šiaurinė ir rytinė kapinių dalys pasiekia kitas kalvas. Kapinės aptvertos tinkuota mūro tvora su betono ir čerpių stogeliu. Pagrindiniai vartai yra iš Rasų gatvės pusės. Jie dvivėriai, abipus jų yra dveji varteliai. Vartai puošti ornamentais.[3] Kapinių bendras plotas apie 10,75 ha. Dalis kapinių išsidėsčiusios kalneliuose, kalvų keterose, kita dalis slėnyje. Kapinės turi takus, dalis asfaltuota, kita dalis išklota žvyru. Vakarinėje senųjų kapinių dalyje kapai išlikę iš XIX a. pabaigos, aplink koplyčią - iš XX a. pradžios ir vidurio. Kapinių šiaurės vakarų dalyje yra kalvelė, kuri nuo XIX a. vidurio vadinama Literatų kalneliu.[3]

1974 m. Rasų kapinės pradėtos restauruoti. Šiuo metu jose laidojama mažai, Tik giminių kapavietėse ar išimtiniais atvejais.[9]

2007 m. spalį kapinėse signatarų Kazio Bizausko, Prano Dovydaičio ir Vlado Mirono atminimui pastatytas simbolinis kapas – kenotafas (skulptorius Vladas Urbanavičius).

2019 m. lapkritį centrinėje Rasų kapinių koplyčioje buvo palaidoti 1863-1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai (20 asmenų), tarp jų – Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas.

Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 V.Girininkienė, A.Paulauskas. Rasos. Vilnius: Mintis, 1988. ISBN 5-417-0-092-2.
  3. 3,0 3,1 3,2 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  5. 5,0 5,1 5,2 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  6. Vida Girininkienė. Epochų simboliai Rasų kapinėse. Skelbta „Lietuvos žinios", 2018. [1]
  7. Vileišių šeimos koplyčia-mauzoliejus (Vilnius).[2]
  8. Informacija apie Rasų kapinių koplytėles-mauzoliejus svetainėje „Sakralas.lt". [3]
  9. Vilniaus senųjų kapinių, vad. Rasų kapinėmis, kompleksas. Kultūros vertybių registras. [4]

Nuorodos