Namibijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 43: | Eilutė 43: | ||
== Nuorodos == |
== Nuorodos == |
||
{{Išnašos}} |
{{Išnašos}} |
||
{{Afrikos šalių istorijos}} |
|||
[[Kategorija:Namibijos istorija| ]] |
[[Kategorija:Namibijos istorija| ]] |
||
22:50, 2 liepos 2020 versija
Namibijos istorija - Namibijos teritorijoje gyvenusių tautų ir egzistavusių valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.
Ikikolonijinis laikotarpis
Seniausiais šalies gyventojais laikomi koisanai, kurių tiesioginiai palikuonys yra bušmėnai, damarai, namai ir kt. Tūkstančius metų juos iš pietų ir rytų savo migracijų metu stūmė bantai. Dėl santykių su bantais dalis koisanų perėmė gyvulininkystę. Taip išsiskyrė dvi svarbiausios jų kultūrinės grupės: medžiotojai rinkėjai sanai ir gyvulių augintojai khoikhoi.
Bantų migracijų laikais šiaurėje apsigyveno žemdirbiai ovambai ir kavangai, kurie nesikėsino į sausringas koisanų teritorijas. Tačiau XVII a. atėję nomadai hererai iš pradžių apsistojo dabartinės Namibijos šiaurės vakarų teritorijose, o vėliau pradėjo migracijas į krašto gilumą, kariaudami su vietiniais koisanais.
Pirmieji europiečiai ištyrę regioną buvo Portugalijos keliautojai 1485 m. išsilaipinęs Diogo Cão ir 1486 m. Bartolomeu Dias. Tačiau, skirtingai nei į kai kurias kitas Afrikos vietas, atradusios šalies (šiuo atveju Portugalijos) pretenzijos į regioną nebuvo reiškiamos. Didelė dalis Namibijos pakrantės dėl savo nesvetingumo buvo pavadinta Pragaro krantu (vėliau pervardinta Griaučių krantu).
Namibija europiečių nebuvo tyrinėjama iki XIX a., tačiau XIX a. jos istoriją ėmė veikti įvykiai, vykę piečiau, t. y. dabartinės PAR teritorijoje. Ten susiformavus afrikanų tautai, vietiniai koisanai maišėsi su baltaisiais ir formavosi naujos mišrios spalvotųjų grupės. Tarp jų buvo oorlamai ir basteriai. Dėl britų užkariavimo, oorlamai migravo į dabartinės Namibijos teritoriją, kur susidūrė su hotentotais namais, o vėliau hererais. Jie įkūrė Vindhuko miestą. 1870 m. basteriai namų žemėse įkūrė Rehobotho respubliką.
Vokietijos Pietvakarių Afrika
XIX a. į Namibijos pakrantes atvyko pirmieji pirkliai ir kolonistai, dauguma iš Vokietijos ir Švedijos. 1884 m. visa Namibija (išskyrus Volvį Bėjų, kuris buvo Britų imperijos kolonija) tapo Vokietijos imperijos kolonija, vadinamąja Vokietijos Pietvakarių Afrika (Deutsch-Südwestafrika).[1] 1890 m. prie būsimosios Namibijos prijungtas Kaprivio ruožas, kuris leido Vokietijai priėjimą prie Zambezės ir kartu prie kitų savo kolonijų Rytų Afrikoje. Naujos kolonijos įkūrimas paskatino sparčią vokiečių imigraciją. Juos daugiausia masino krašto gamtiniai turtai, ypač deimantai.
Iš karto, kai tik Vokietija ėmė reikšti interesus regione, prasidėjo susidūrimai tarp kolonistų ir vietos gyventojų, pirmiausia hererų ir nama. Pastariesiems vadovavo lyderis Hendrikas Vitbojus. 1894 m. jis buvo priverstas pasirašyti protekcionizmo sutartį su Vokietija. Tačiau tai nestabilizavo situacijos, ir 1904 m. hererams užpuolus atokias fermas ir išžudžius pusšimtį kolonistų, kilo Hererų ir nama karai.
Karų metu hererams vadovavo Samuel Maharero, o nama - Hendrikas Vitbojus. Sukilimas buvo numalšintas 1904 m. rugpjūtį, vadovaujant Lothar von Trotha, kai hererai buvo nugalėti Vaterbergo mūšyje. Kaip to pasekmę nuo 1904 m. iki 1907 m. kolonijinė vokiečių valdžia vykdė hererų ir namų genocidą, kurio metu buvo išžudyta 10 000 namų (pusė populiacijos) ir apytiksliai 65 000 hererų (apie 80 % visos populiacijos)[2][3]. Didelė dalis hererų buvo išstumti į atšiaurias Kalahario dykumos teritorijas, kur mirė iš troškulio ir bado. Tik nedidelei jų daliai pavyko migruoti į Britanijos kontroliuojamas teritorijas, kur jie gavo prieglobstį.
PAR kontrolė
Pietų Afrika 1915 m. okupavo šią Vokietijos koloniją Pirmojo pasaulinio karo metu ir administravo ją iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos kaip Tautų Lygos mandatinę teritoriją, vadinamą Pietvakarių Afrika.
1946 m. panaikinus Tautų Lygą bei sukūrus Jungtines Tautas, Pietų Afrika atsisakė senąjį mandatą pakeisti nauju JT Globojamų teritorijų susitarimu bei sumažino tarptautinį teritorijos administracijos kontroliavimą. Nors Pietų Afrikos vyriausybė ir norėjo 'Pietvakarių Afriką' įtraukti į šalies teritoriją, oficialiai to niekada nepadarė ir ją administravo kaip de facto 'penktąją provinciją' su baltųjų mažumos atstovavimu baltųjų Pietų Afrikos parlamente. PAR pavyzdžiu čia buvo įsteigti Bantustanai.
Stiprėjanti apartheido politika, sparti dekolonizacija Afrikoje, PAR kritika skatino ir Namibijos dekolonizaciją XX a. VII dešimtmetyje. PAR nesuteikiant nepriklausomybės, 1966 m. SWAPO, Namibijos liaudies išlaisvinimo armija, bei partizaninės grupuotės pradėjo Namibijos nepriklausomybės karą. Tačiau remiantis JT duomenimis, Pietų Afrika iki pat 1988 m. nesusilpnino krašto kontrolės.
Nepriklausomybė
Pereinamasis laikotarpis nepriklausomybės link prasidėjo 1989 m., o nepriklausomybė galutinai atgauta tik 1990 m. kovo 21 d. 1994 m. PAR panaikinus apartheidą, Namibija iš pastarosios atgavo svarbiausią šalies uostą Volvį Bėjų.
Pirmuoju šalies prezidentu išrinktas Sam Nudžoma iš SWAPO, kuri lieka pagrindine šalies partija. Tas pats prezidentas buvo perrinktas 1994 ir 1998 m., paskutiniajam perrinkimui buvo reikalingas Konstitucijos pataisymas. 2005 m. buvo išrinktas antrasis šalies prezidentas (irgi SWAPO atstovas) - Hifikepunye Pohamba.
Valstybingumą išsikovojusi šalis susidūrė su keletu svarbių problemų. Viena jų buvo žemės reforma, siekianti perdalinti žemes: kolonijinėje Namibijoje 75 proc. žemės kaupėsi maždaug 20 proc. gyventojų rankose. Tačiau šalyje nebuvo imtasi tokių drastiškų priemonių kaip Zimbabvėje, ir reforma vyko lėtai, bet nuosekliai.
Kita problema, palietusi jauną šalį, buvo separatizmas, kilęs derlingame Kaprivio ruože - vadinamasis Kaprivio konfliktas. Vietos gyventojai kololo 1994-1998 m. siekė nepriklausomybės, bet šis separatistinis judėjimas buvo numalšintas. Namibiją palietė ir greta vykstantys karai - pirmiausia Angolos pilietinis karas ir Antrasis Kongo karas. Pirmajame Namibija palaikė MPLA pusę ir padėjo jiems laimėti karą prieš UNITA. Karo metu iš Angolos į Namibijos teritoriją migravo daug pabėgėlių, kurių buvo priskaičiuojama apie 30,000, bet dauguma kurių po karo grįžo į tėvynę.
Nuorodos
- ↑ „German South West Africa“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2008-04-15.
{{cite web}}: Ženklinimas kursyvu arba paryškinimu čia negalimas:|publisher=(pagalba) - ↑ Great Britan (1916). German atrocities and breaches of the rules of war in Africa. In The Sessional Papers of the House of Lords. Vols. 5 and 6. London: H. M. Stationery Office.
- ↑ Drechsler, Horst (1980). Let us die fighting. London: Zed Press. Translated by Bernd Zollner. Originally published (1966) under the title Sudwestafrika unter deutsche Kolonialherrschaft. Berlin: Akademie-Verlag.
Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys