Vilniaus universitetas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 54°40′58″ š. pl. 25°17′16″ r. ilg. / 54.68278°š. pl. 25.28778°r. ilg. / 54.68278; 25.28778
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
nuoroda į vilniaus universiteto konfucijaus institutą
Eilutė 13: Eilutė 13:
|akademiniai padaliniai = 14
|akademiniai padaliniai = 14
|darbuotojai = 2890 (2019 m.)<ref name="vustat">[http://www.vu.lt/lt/apiemus/faktai/ Vilniaus universitetas: Faktai ir skaičiai]. Nuoroda tikrinta 2019-02-01.</ref>
|darbuotojai = 2890 (2019 m.)<ref name="vustat">[http://www.vu.lt/lt/apiemus/faktai/ Vilniaus universitetas: Faktai ir skaičiai]. Nuoroda tikrinta 2019-02-01.</ref>
|studentai = 21 281 (2019 m.)<ref name="vustat" />
|studentai = 19996 (2020 m.)<ref name="vustat" />
|doktorantai = 847 (2019 m.)<ref name="vustat" />
|doktorantai = 847 (2019 m.)<ref name="vustat" />
|svetainė = [http://www.vu.lt www.vu.lt]
|svetainė = [http://www.vu.lt www.vu.lt]

13:45, 20 gegužės 2020 versija

Vilniaus universitetas
Vilniaus universiteto logotipas
VU Centrinių rūmų ansamblis
lot. Universitas Vilnensis
ŠūkisHinc itur ad astra (liet. Iš čia kylama į žvaigždes)
Įkurtas1579 m. balandžio 1 d.
TipasValstybinis
Rektoriusprof. Rimvydas Petrauskas
Akademiniai padaliniai14
Darbuotojų2890 (2019 m.)[1]
Studentų19996 (2020 m.)[1]
Doktorantai847 (2019 m.)[1]
VietaVilnius, Lietuva
Svetainėwww.vu.lt
Reitingo vieta Lietuvoje1
Reitingo vieta pasaulyje401-410[2]
Neliečiamojo kapitalo fondas1 500 000 €

Vilniaus universitetas (trumpiau – VU) – seniausias ir didžiausias Lietuvos universitetas. Įkurtas 1579 m. Vilniuje jėzuitų po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Stepono Batoro privilegijos suteikimo.[3]

Būdamas vienu seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, universitetas darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. Universitete profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas, rašytojas, poetas ir literatūros mokslininkas Česlovas Milošas.

XVI a. VU įkurtas sklindant renesanso, reformacijos ir katalikiškosios reformos idėjoms. Už VU anksčiau Rytų Europoje įkurti tik Prahos, Krokuvos, Pečo, Budapešto, Bratislavos ir Karaliaučiaus universitetai.

Šiuo metu VU yra Europos universitetų Magna Charta signataras, Tarptautinės universitetų asociacijos, Europos universitetų asociacijos, Baltijos universitetų rektorių konferencijos, tarptautinių Utrechto, UNICA ir Baltijos jūros regiono universitetų tinklo narys. Nuo 2016 m. sausio 1 d. VU pakviestas į prestižinių universitetų tinklą – Koimbros grupę, o nuo 2019 m. priklauso Europos universitetų aljansui „ARQUS“.

Istorija

Atminimo lenta šv. Jonų baznyčioje, skirta LDK Vyriausiajai Mokyklai (taip vadinosi tada Universitetas) atminti.
Didysis universiteto kiemas, XIX a. vidurys.
Universitetas XIX a.
Lietuvos atgimimui pažymėti skirtas simbolinis varpas, 1989 m.
VU Gyvybės mokslų centre vykdomi aukščiausio lygio moksliniai tyrimai bei studijos, jame įsikūrę VU Biotechnologijos ir VU Biochemijos institutai.
VU MKIC
Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras
Astronomijos observatorija
Pučiamųjų orkestras „Oktava“

Abiejų Tautų Respublika ir Rusijos imperija

Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius pakviečia Jėzuitų ordiną kovoti prieš reformaciją. Pirmieji jėzuitai į Vilnių atvyko 1569 metais ir 1570 m. liepos 17 d. įkūrė pirmą kolegiją LDK ir biblioteką, kuri vėliau tapo Vilniaus universiteto biblioteka.

1577 m. gautas popiežiaus Grigaliaus XIII pritarimas kolegiją pertvarkyti į universitetą.

1578 m. liepos 7 d. Steponas Batoras Lvove paskelbė pirmąją preliminarią privilegiją, suteikiančią kolegijai tokias teises, kokias turėjo universitetai ir akademijos, tačiau be LDK antspaudo ši privilegija negaliojo (antspaudu disponavo LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis, kalvinistas).

1579 m. balandžio 1 d. Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras pasirašė privilegiją, kuria kolegija pertvarkoma į universitetą. Šios privilegijos nepatvirtino LDK kancleris, tačiau Steponas Batoras sugebėjo priversti kalvinistą vicekanclerį Eustachijų Valavičių antspauduoti dokumentą, taigi ši privilegija įgavo teisinę galią. Tų pačių metų spalio 30 d. popiežius Grigalius XIII išleido tai patvirtinančią bulę.

1641 m. ATR valdovas Vladislovas Vaza suteikė Vilniaus universitetui privilegiją įsteigti teisės mokslų ir medicinos fakultetus; įsteigtas Teisės fakultetas.

1753 m. įsteigta observatorija, kuriai vadovavo Tomas Žebrauskas. 1781 m. Vilniaus universitete įsteigtas Medicinos fakultetas. 1783 m. Vilniaus universitetas pervadintas Lietuvos Kunigaikštijos vyriausiąja mokykla – Schola Princeps Magni Ducatus Lituaniae. 1795 m., po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Vilnius atiteko Carinei Rusijai (su visu universitetu).

18021804 m. įvykus švietimo reformai Vilniaus universitetas tapo švietimo apygardos centru.

1823 m. ištremti pogrindinėms organizacijoms priklausę studentai (filaretai, filomatai), atleisti Lietuvos ir Lenkijos istoriją dėstę dėstytojai. 1831 m. studentai masiškai dalyvavo sukilime. 1832 m. gegužės 13 d. caro Nikolajaus I dekretu universitetas buvo uždarytas.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje nuolat buvo keliamas aukštosios mokyklos atgaivinimo Vilniuje klausimas, tačiau rusų valdžia nesiryžo jos įkurti ir Lietuvos jaunuomenė buvo verčiama ieškoti aukštojo mokslo Carinės Rusijos universitetuose.

XIX a. pradžioje

1802–1804 m įvykus reformai universitetas tapo Vilniaus švietimo apygardos centru. Vilniaus imperatoriškasis universitetas buvo ne tik aukštoji mokykla, bet ir kontroliavo visas apygardos mokyklas, ypač vidurinės mokyklas. Apygardos globėju – savotišku tarpininku Liaudies švietime buvo paskirtas A. J. Čartoriskis.

Kadangi globėjas privalėjo gyventi Sankt Peterburge tai garantavo dar didesnę universiteto veiklos laisvę. Universitetas turėjo caro patvirtintą atskirą, skirtingą nuo kitų Rusijos apygardų statutą, išlaikė atskirą finansavimo šaltinį (šį tą gaudavo ir papildomai iš valstybės bei privačių rėmėjų) tad iš esmės galėjo tęsti dar edukacijos komisijos pradėtą darbą – plėtoti lenkų, lietuvių pilietines bei patriotines tradicijas. Su universitetu vienaip ar kitaip siejosi ne tik bemaž visa Vilniaus, bet ir viso krašto, ir didelės švietimo apygardos visuomenės, ir kultūros veikla.

Po 1918 m.

Paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. gruodžio 5 d. priėmė Vilniaus universiteto, kuris turėjo susidėti iš keturių fakultetų (teologijos, socialinių mokslų, medicinos ir gamtos bei matematikos), statutą. 1919 m. Vilnių užėmę lenkai rudenį atidarė savo universitetą. 1939 m. okupavus Vilniaus kraštą ir grąžinus Lietuvai, pirmą kartą dėstytas lietuvių kalbos kursas. 1941 m. Vilnių užėmus Vokietijai žydai, rusai ir dalis lenkų išbraukiami iš universiteto studentų sąrašų. 1943 m. kovo 317 d. vokiečių kariai nusiaubė universitetą.

TSRS vėl okupavus Lietuvą (1944 m.) universitetas pervadintas Vilniaus Vinco Kapsuko universitetu. Vėliau Vilniaus universitetas buvo apdovanotas Darbo Raudonosios vėliavos (1971 m.) ir Tautų draugystės (1979 m., 400 metų jubiliejaus proga) ordinais. Po to universitetas oficialiai vadinosi Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas. 1990 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, o universitetas – autonomiją ir vardą.

Vilniaus universiteto ansamblyje atsispindi visi pagrindiniai Lietuvoje vyravę architektūros stiliai: gotika, renesansas, barokas ir klasicizmas.[4]

Pavadinimų kaita

Universiteto pavadinimų kaita:[5]

  • 1579–1781 m. Vilniaus akademija, Vilniaus Jėzaus draugijos akademija ir universitetas (lotyniškai Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu);
  • 1781–1797 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausioji mokykla;
  • 1797–1803 m. Vilniaus vyriausioji mokykla;
  • 1803–1832 m. Vilniaus imperatoriškasis universitetas;
  • 1919–1939 m. Vilniaus Stepono Batoro universitetas;
  • 1944–1955 m. Vilniaus valstybinis universitetas;
  • 1955–1989 m. Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitètas;
  • Nuo 1989 m. iki dabar Vilniaus universitetas.

Struktūra

Fakultetai ir jiems prilyginti padaliniai

Institutai

Kiti padaliniai

Istorijos fakultetas

Istorijos katedra – kaip atskiras Vilniaus universiteto padalinys – buvo įkurta 1783 m. XIX amžiaus pirmajame dešimtmetyje veikė Vilniaus istorijos mokykla. Atskiras Istorijos fakultetas įkurtas tik 1968 m. (padalinus iki tol egzistavusį Istorijos ir Filologijos fakultetą).

Šiuo metu Istorijos fakultete veikia keturios katedros: Archeologijos, Istorijos teorijos ir kultūros istorijos, Naujosios istorijos bei Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros. Fakultete taip pat veikia šie mokslinių tyrimų padaliniai: Lietuvos Statutų ir Lietuvos Metrikos tyrimų grupė, Kultūrinių bendrijų studijų centras.

1989 m. Istorijos fakultete įsikūrė studentų istorikų korporacija Tilia.

Dekanai:

Universiteto kiemeliai

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus universiteto kiemeliai.
Universiteto centriniai rūmai Lietuvos banko 100 litų banknote

Pagrindiniame universiteto rūmų ansamblyje yra 13 kiemelių. Iš jų didžiausi ir svarbiausi yra 4: Didysis (P. Skargos), M. K. Sarbievijaus, Bibliotekos ir seniausias – Observatorijos.

Didysis kiemas

Kiemas taip pat dar vadinamas pirmojo rektoriaus Petro Skargos vardu. Kiemą sudaro skirtingų laikotarpių pastatai, barokinės erdvės suvienyti į dinamišką erdvę. 1579 metais šiaurinio korpuso fasade buvo atidengta paminklinė lenta su įrašu: Academia et Universitas Societatis Jesu Erecta anno 1580 (lot. Jėzuitų draugijos akademija ir universitetas įkurtas 1580 metais). Pietiniame kiemelio sparne yra akademinio teatro salė bei naujosios barokinės aulos dalis, šalia yra M. Šulco 1810 metais perstatytas klasicistinis aulos (Kolonų salės) fasadas, kurio nišose stovi stilizuotų studentų skulptūros, taip pat Šv. Jonų bažnyčios fasadas ir varpinė, kuri yra aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas (68 m.). Didžiojo kiemo galerijose įamžinti universiteto mecenatai, steigėjai, įžymūs mokslininkai. Spalvotose fasadų piliastrų freskose – universiteto herbas, vyskupo V. Protasevičiaus, karvedžio Chodkevičiaus, karalių Augusto II Stipriojo ir Stanislovo Augusto Poniatovskio portretai.

M. K. Sarbievijaus kiemas

Kiemelio korpusai dabar yra restauruoti ir priklauso Filologijos fakultetui. Prie vakarinio kiemelio sparno, virš vartų yra balto marmuro paminklinė lenta poetui M. K. Sarbievijui. Pro pietinį sparną galima pereiti į Didįjį kiemą, aukštyn kylančiais granito laiptais. Virš praėjimo yra V. Kudirkos „Varpo“ šimtmečiui skirtas paminklas. Pats pietinis sparnas turi masyvius dviejų aukštų kontraforsus su nišomis. Vakariniame korpuse stovi trijų aukštų bibliotekos pastatas, visus aukštus sutvirtina masyvūs klasicistiniai kontraforsai.

Bibliotekos kiemas

Kiemo rytinėje dalyje iškilęs vienas seniausių VU pastatų ansamblio statinių – trijų aukštų bibliotekos fasadas, ju centre yra paminklinės bronzinės bibliotekos durys, skirtos pirmosios lietuviškos knygos 450-sioms metinėms, piečiau yra Astronomijos observatorijos sparnas – seniausias ansamblio pastatas, tarp jo 4 Rokoko stiliaus aukšto langų freskų ir stiuko technikomis pavaizduoti piliastrai su matematiniais ir astronominiais prietaisais (piliastrų autorius – Ignotas Egenfelderis, 1772 m.). Pagal S. Norembskio projektą 1938 metais pietiniame korpuse buvo iškirstos trys arkos, 1964 metais ten pastatyta K. Bogdano sukurta K. Donelaičio skulptūra. Ant šiaurinio korpuso yra paminklinė lenta ukrainiečių poetui T. Ševčenkai. Čia įsikūręs Istorijos fakultetas. Kiemas sujungtas su M. K. Sarbievijaus ir M. Daukšos kiemu, vakarinėje dalyje – LR Prezidentūra.

Observatorijos kiemas

Tai seniausia universiteto architektūrinio ansamblio dalis. Kieme dominuoja senoji Astronomijos observatorija su klasicistiniu priestatu, kuris turi du laibus bokštelius, skirtus astronominiams stebėjimams, ir stiprią smiltainio sieną dienovidiniam kvadrantui pritvirtinti. Sienos viršuje – romėnų poeto Vergilijaus žodžiai apie astronomiją, žemiau parašyta: Haec domus Uraniae est: Curae procul este profanae: Temnitur hic humilis tellus: Hinc itur ad astra (sen. lot. – Šis namas yra Uranijos, eikit šalin niekingi rūpesčiai! Čia paniekinama menka Žemė, iš čia kylama į žvaigždes). Dar kiek žemiau yra paminklinė lenta Edukacinės komisijos ir 1773 m. švietimo reformos 150 metų sukakčiai pažymėti. Pastatą ties trečiuoju aukštu puošia dorėninio orderio frizas su zodiako ženklais metopuose. Vakarinio sparno sienoje įmūryta paminklinė lenta VU rektoriui M. Počobutui.

Rektoriai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Vilniaus universiteto rektoriai.

20022012 m. Vilniaus universiteto rektorius buvo prof. Benediktas Juodka. 2015–2020 m. rektoriaus pareigas ėjo prof. Artūras Žukauskas. Nuo 2020 m. balandžio 1 d. rektoriaus pareigas eina istorikas prof. Rimvydas Petrauskas.

Studentai

Filologijos fakulteto studentai švenčia 2009 m. rugsėjo 1 d.

Vilniaus universiteto studentai dažnai yra aktyvūs, jiems atstovauja įvairios organizacijos. Be studentų atstovybių, kurios yra atskiruose fakultetuose ir sudaro bendrą VU Studentų atstovybę, yra ir kitų organizacijų, mokslinių bendrijų, įvairių tarptautinių organizacijų vietos padalinių. Visos šios organizacijos ir pavieniai studentai organizuoja arba prisideda prie įvairių renginių organizavimo. Šie renginiai kai kada paliečia ne vien studentų, bet ir viso Vilniaus gyvenimą – pavyzdžiui, Fiziko diena (FiDi), kuomet fizikos studentai su dienos simboliu – dirbtiniu dinozauru – žygiuoja per miestą. Savo fakulteto dienas su atitinkamomis tradicijomis rengia ir įvairių kitų fakultetų studentai. Egzistuoja ir kiti tiesiogiai su studijomis nesusiję renginiai, pvz., intelektualus komandinis žaidimas Protmušis, universiteto debatų klubo rengiami debatai, VU teatro spektakliai ir kita.

Galerija

Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 1,2 Vilniaus universitetas: Faktai ir skaičiai. Nuoroda tikrinta 2019-02-01.
  2. QS World University Rankings. Nuoroda tikrinta 2017-07-01.
  3. VLE, tikrinta 2019 12 16
  4. „Lithuania Travel: Oficiali Lietuvos turizmo svetainė“. lithuania.travel. Suarchyvuotas originalas 2016-03-24. Nuoroda tikrinta 2016-05-09.
  5. VLE, tikrinta 2019 12 16

Nuorodos

54°40′58″ š. pl. 25°17′16″ r. ilg. / 54.68278°š. pl. 25.28778°r. ilg. / 54.68278; 25.28778