Čečėnijos ir Lietuvos santykiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pridėti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Viskonsas (aptarimas | indėlis)
14 899 keitimai
Naujas puslapis: Nors '''Lietuva''' niekuomet oficialiai nebuvo pripažinusi '''Čečėnijos Ičkerijos''' kaip nepriklausomos respublikos, faktinės Čečėnijos nepriklausomybės laikais buvo b...
(Jokio skirtumo)

15:08, 1 gegužės 2020 versija

Nors Lietuva niekuomet oficialiai nebuvo pripažinusi Čečėnijos Ičkerijos kaip nepriklausomos respublikos, faktinės Čečėnijos nepriklausomybės laikais buvo bandom vystyti gan glaudžius santykius tarp šalių, ypač kol Čečėnijos vadovu buvo Džocharas Dudajevas.

1994 m. Rusijai pradėjus karinius veiksmus nepriklausomybę paskelbusioje Čečėnijoje, didelė dalis Lietuvos visuomenės reiškė paramą čečėnams. Buvo net vykusių kovoti už čečėnus lietuvių (žinomiausias – 1995 m. žuvęs Linas Vėlavičius)[1]. Čečėnijai ir prezidentui Dudajevui atminti buvo atidarytas Džocharo Dudajevo skveras Vilniuje su Sigito Gedos iškaltais žodžiais (1996 m. rugsėjį,praėjus keletui mėnesių po D. Dudajevo žūties, bei Čečėnijos vardas suteiktas aikštei Kaune, kur ant akmens iškaltas Čečėnijos herbas. Lietuvoje veikia Čečėnijos informacijos centras.

Lietuvoje gyvenanti negausi čečėnų bendruomenė, kurią sudaro daugiausiai po 1999 m. atvykę Čečėnijos karo pabėgėliai, yra įkūrę savo tautinę bendriją. 2011 m. Lietuvoje gyveno 76 čečėnai.[2] Lietuvoje gyvena Čečėnijos Respublikos Ičkerijos atstovė Baltijos valstybėse Aminat Saijeva.

Santykiai Čečėnijos Ičkerijos Respublikos egzistavimo laikais

Santykiai tarp Lietuvos ir Čečėnijos ėmė megztis dar iki Čečėnijai paskelbiant nepriklausomybę 1991 m. lapkričio 1 dieną. 1991 m. sausio 13 d. Estijoje dislokuotas būsimas Čečėnijos prezidentas D. Dudajevas Tartu mieste kalbėdamas per radiją pareiškė, kad "jei tarybiniai kariai bus pasiųsti į Baltijos šalis, jis nepraleis jų per oro erdvę".[3] Lietuvoje nuo 1992 m. ilgą laiką veikė Čečėnijos nepriklausomybę remiančių parlamentarų grupė. Šiuo metu Seime vis dar veikia grupė pavadinimu Laikinoji Čečėnijos demokratinio solidarumo grupė, kuriai priklauso 10 parlamentarų (pirmininkauja Žygimantas Pavilionis)[4]

Pirmasis Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas du kartus lankėsi Lietuvoje. 1992 metų pabaigoje vykęs pirmasis vizitas nurodytas kaip netikėtas, kadangi Lietuva apie vizitą nebuvo iš anksto įspėta dėl saugumo sumetimų. Pirmojo vizito metu Čečėnijos lyderis be Vilniaus taip pat aplankė Palangą, kur tuo metu po uragano buvo sugriautas tiltas. D. Dudajevas pažadėjęs skirti lėšų tilto atstatymui.[5]

Antro vizito D. Dudajevas atvyko gavęs kvietimą iš Vytauto Landsbergio, tuomečio opozicijos lyderio. Vizitas įvyko 1993 metų sausio 29 d., susitikta su V. Landsbergiu. Antras vizitas buvo laikytas privačiu.[6]

Prasidėjus karo veiksmams Čečėnijoje, Lietuvos valdžia ne kartą Rusijos veiksmus pasmerkė. Algirdo Endriukaičio teigimu, Lietuvos Seimas tai padarė bent devynis kartus. Dar 1995 m. Baltijos Asamblėja priėmė rezoliuciją dėl Čečėnijos, 1999 m lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtoje rezoliucijoje "Dėl karo Čečėnijoje“ Rusijos kariniai veiksmai traktuojami kaip "ypač beatodairiški<...>Tai planingas visuotinis žmogaus teisių pažeidimas ir kolektyvinės atsakomybės taikymas visai tautai.“[7]

Santykiai Čečėnijos Ičkerijos Respublikos vadovybei pasitraukus į egzilį

Čečėnijos valdžią de facto perėmus Rusijos remiamai respublikos vadovybei, Lietuvoje kurį laiką veikė Čečėnijos atstovybė, tapusi pirmąja užsienio šalyse Čečėnijos Ičkerijos atstovybe.[8] Šiuo metu Vivulskio gatvėje Vilniuje veikia Čečėnijos Respublikos Ičkerijos informacinę ir kultūrinė atstovybė, jai kaip viešajai įstaigai vadovauja Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Endriukaitis.[9]

Lietuvoje 2017 m. surengta diskusija apie žmogaus teisės pažeidimus Čečėnijoje, ypač daug skiriant dėmesio LGBT asmenų persekiojimui.[10] Tais pačiais metais suitnensyvėjus seksualinių mažumų persekiojimui Čečėnijoje, Lietuva tapo viena pirmųjų šalių, priėmusi du homoseksualius pabėgėlius iš šio regiono.[11]

Šaltiniai

  1. ↑ [1]
  2. ↑ [2]
  3. ↑ Džocharo Dudajevo atminimas neišblės. Respublika
  4. ↑ Lietuvos Respublikos Seimas. Laikinosios grupės
  5. ↑ Kas bendro tarp VSD ir pabėgėlių
  6. ↑ A.Dudajeva sugrįžtų tik į laisvą tėvynę
  7. ↑ Algirdas Endriukaitis : VSD, Valstybės atsisakymas
  8. ↑ Džocharo Dudajevo atminimas neišblės. Respublika
  9. ↑ Čečėnijos atstovė gali būti išsiųsta iš Lietuvos. delfi.lt
  10. ↑ [3]
  11. ↑ Lithuania First Country to Grant Asylum to Gay Men Escaping Chechnya

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Ž • A • R
Lietuva Lietuvos užsienio politika
Afrika
Alžyras – Angola – Bisau Gvinėja – Beninas – Botsvana – Burkina Fasas – Burundis – CAR – Čadas – Dramblio Kaulo Krantas – Džibutis – Egiptas – Eritrėja – Esvatinis – Etiopija – Gabonas – Gambija – Gana – Gvinėja – Jordanija – Kamerūnas – Kenija – Komorai – Kongo DR – Kongas – Lesotas – Libanas – Liberija – Libija – Madagaskaras – Malavis – Malis – Marokas – Mauricijus – Mauritanija – Mozambikas – Namibija – Nigerija – Nigeris – PAR – Pietų Sudanas – Pusiaujo Gvinėja – Ruanda – San Tomė ir Prinsipė – Seišeliai – Senegalas – Siera Leone – Somalis – Sudanas – Tanzanija – Togas – Tunisas – Uganda – Zambija – Zimbabvė – Žaliasis Kyšulys
Lietuvos herbas
Amerika
Azija
Europa
Okeanija
Tarptautinės sąjungos
Kita
Istorinės šalys
Diplomatinės misijos
Lietuvos užsienio reikalų ministerija
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Čečėnijos_ir_Lietuvos_santykiai&oldid=5792832"