Airijos kultūra

Airijos kultūra apima kalbą, literatūrą, muziką, meną, tautosaką, virtuvę ir sportą susijusius su Airija ir airiais. Dabartinė airių kultūra kilo iš gėlų kultūros. Jai įtakos turėjo anglo-normanų, anglų ir škotų kultūros. XII a. anglo-normanai užpuolė Airiją, o XVI-XVII a. Airijos užkariavimas ir kolonizavimas davė pagrindą anglo-airių ir Alsterio škotų atsiradimui.

Šiais laikais pastebimi ryškūs kultūriniai skirtumai tarp katalikų ir protestantų (ypač Alsterio protestantų) bei tarp klajojančios etninės grupės žmonių, vadinamų „keliautojais“, ir sėslių gyventojų. Dėl plataus masto emigracijos iš Airijos, Airijos kultūra yra gana plačiai žinoma – visame pasaulyje yra švenčiamos tokios šventės kaip Šv. Patriko diena ir helovinas. Nors Airijos kultūra yra gana unikali, kai kurie jos bruožai yra panašūs į Didžiosios Britanijos, kitų anglakalbių šalių bei kitų katalikiškų Europos šalių ir keltų tautų kultūras.

Daugybė Airijos kultūros aspektų buvo randami ir žemyninėje Europoje, tačiau jie joje išnyko, o pasiliko būtent Airijos saloje. Įrodyta, kad kai kurie airiški šokiai, pavyzdžiui džigas, keltų kalba ir net stauto darymas buvo įvežti į Airiją iš kitų Europos šalių, bet yra laikomi airiškais, nes Airija yra vienintelė šalis, kurioje šie dalykai išliko. Airijos kultūra yra labai svarbi Europos kultūrų tyrinėtojams, ypatingai dėl to, kad Airija buvo paskutinė šalis naudojusi Brehono teisę, ir ją naudojo net tada, kai Romos imperija nustojo naudoti panašias sistemas.

Ūkininkavimas ir kaimo tradicijos

Guro ežeras, ankstyvoji Airijos ūkininkų gyvenvietė

Pirmieji Airijos salos naujakuriai buvo mezolito laikotarpiu gyvenę urviniai. Vis dėlto, kaip rodo archeologiniai radiniai iš tokių vietų kaip Céide laukai Mėjo grafystėje ir Guro ežeras Limeriko grafystėje, žemės ūkis Airijoje buvo svarbus jau neolito epochos metu. Airių epai, pavyzdžiui, „Táin Bó Cúailnge“, rodo, kad visais laikais visuomenėje karvės buvo svarbiausias turto ir statuso šaltinis. Nedaug kas pasikeitė ir po normanų invazijos XII a. Istoriko Giraldus Cambrensis veikaluose gėlų visuomenėje galvijų auginimas buvo norma.

Miesteliai, kaimai, parapijos ir grafystės

Iki normanų invazijos šalį ir atskiras žemes valdė bei jas paveldėjo įvairūs klanai. Administracinis vienetas buvo vadinamas „miesteliu“. Normanai klanų valdymą pakeitė į dvarų sistemą, kuri apėmė ne tik žemės valdų skirstymą ir valdymą, bet ir nusakė socialinę padėtį. Normanai žemes ir gyvenvietes suskirstė į kaimus, parapijas ir grafystes. Parapija tuo metu buvo civilinis ir religinis vienetas, kurį administravo dvaras, ir kuriame buvo bent vienas didesnis bažnytkaimis. Kiekviena parapija prie savęs prijungė vieną ar daugiau prieš invaziją egzistavusių „miestelių“. Laipsniškai visoje saloje plėtojant angliškąjį feodalizmą, Airijos grafysčių administracinis suskirstymas buvo baigtas 1610 m.

Šis administracinis suskirstymas vis dar yra svarbus kasdieniame Airijos bendruomenių gyvenime. Pavyzdžiui, dauguma kaimo pašto adresų yra tiesiog gyvenamo namo ir miestelio pavadinimas (t.y. adrese neminimas gatvės pavadinimas ir namo numeris toje gatvėje, o kiekvienam namui paprasčiausiai yra suteiktas tam tikras pavadinimas išlikęs nuo gana senų laikų). Kiekvienas miestelis dažniausiai turi savo sporto komandą, juose vyksta sporto rungtynės. Dauguma miestelių gyventojų yra ištikimi tiek savo vietinei sporto komandai, tiek visai grafystei.

Žemės nuosavybė

Tradicinis airiškas gyvenamasis namas Antrimo grafystėje

Modernus airiškas namas Donegolo grafystėje

Žemės nuosavybės modeliai Airijoje ne kartą keitėsi būtent dėl šalies valdžios keitimosi. Be to, šalyje įsikuriant anglų ir škotų naujakuriams, jie kartu su savimi atsinešdavo savas žemės valdymo tradicijas. Pasikeitė ir ūkininkavimo tradicijos. Pavyzdžiui, pagal senąją tvarką galvijus augindavo beveik visi be išimties kaimo gyventojai, mat karvė, kaip minėta anksčiau, buvo turto ir statuso šaltinis. Vėliau šią tvarką pakeitė stambių dvarų sistema, o dauguma mažų ūkininkų liko bežemiai, mat jie nebegalėjo išsimokėti nuomos. Visa tai tęsėsi iki pat XIX a. pabaigos, kai politinė organizacija „Žemės lyga“, kurios pagrindinis tikslas buvo panaikinti dvarų kultūrą, pradėjo žemės reformą. Reformos metu didžiuliai dvarai ir jų žemės plotai buvo padalinti į mažus arba vidutinio dydžio ūkius ir išdalinti buvusiems nuomininkams ir darbininkams. XX a. „Žemės lygos“ darbus tęsė tam sukurta „Airijos žemės komisija“. Žemės reforma tarp Airijos ūkininkų sukėlė vadinamąjį „žemės alkį“. Tai reiškė, kad ūkininkų šeimos padarydavo beveik viską, kad išlaikytų žemės nuosavybę ir netgi įgytų naujos žemės. Kitas žemės reformos padarinys, jaučiamas net šiais laikais, yra tas, kad žmonės, kurie nori kopti į Airijos kalvas, ne visada tai gali padaryti, mat takeliai į viršūnes dažnai eina ne pro vieno, o kelių ūkininkų valdas.

Šventės

Švento Patriko dienos paradas Dubline

Dauguma airiškų švenčių yra kilusios iš pagoniškųjų švenčių, kurioms vėliau įtaką padarė krikščioniškosios tradicijos. Kai kurios airiškos Kalėdų tradicijos yra niekaip nesusijusios su krikščionybe. Pavyzdžiui, gruodžio 26 d. (Šv. Stepono dieną) Airijoje gana populiarus „karetaitės medžioklės“ paprotys, kurio metu minia „medžioja“ netikrą karetaitę ir pagavę ją uždeda ant papuošto stiebo. Minia sudaro muzikos grupes ir eina pro miestus ir kaimus.

Airijos Respublikoje Šv. Patriko diena yra nacionalinė šventė, kuri yra švenčiama kiekvienais metais kovo 17 d. Šventės metu yra rengiami paradai ir iškilmės visuose Airijos salos miestuose ir miesteliuose, taip pat šalyse, kuriose yra išeivių iš Airijos. Šventė yra skirta atminti Šv. Patrikui, Airijos globėjui. Pasak legendos, Šv. Patrikas išvarė gyvates iš salos. Taip pat ji teigia, kad Šv. Patrikas panaudojo trilapį dobilą, kad paaiškintų airiams Šventąją Trejybę, teigdamas, kad vienas Dievas yra trijuose asmenyse.

Šiaurės Airijoje liepos 12 d. yra švenčiama Viljamo III Oraniečio pergalė mūšyje prie Boinės. Šiaurės Airijoje ši diena yra ne darbo diena. Šią šventę švenčia airių protestantai, kurių didžioji dauguma gyvena būtent Šiaurės Airijoje. Šventės metu Šiaurės Airijoje yra rengiami paradai, kurie yra organizuojami „Oranžiniojo ordino“ (protestantiškasis ordinas, veikiantis Šiaurės Airijoje). Paradų metu žmonės nešasi oranžines vėliavas bei kaspinus ir dūdmaišiais, fleitomis, akordeonais bei pučiamųjų orkestru atlieka tradicines dainas.

Šv. Brigitos diena (kuri dar kitaip žinoma kaip imbolc arba grabnyčios), kuri yra minima vasario 1 d., taip pat nėra kilusi iš krikščionybės. Brigitos kryžius, pagamintas iš nendrių, simbolizuoja saulės ratą.

Kitos pagoniškosios šventės, kurių vardai išliko kaip mėnesių pavadinimai šiuolaikinėje airių kalboje, yra Beltane (gegužė), Lughnasadh (rugpjūtis) ir Samhain (lapkritis). Pastaroji šiais laikais yra švenčiama kaip helovinas, kuris yra švenčiamas visame pasaulyje kaip Visų šventųjų dienos išvakarės. Viena svarbiausių bažnytinių švenčių Airijoje yra Velykos.

Religija

Senovės vienuolyno griuvėsiai Ofalio grafystėje

Šv. Brigitos kryžius dažnai gaminamas Šv. Brigitos dienai paminėti

Trilapis dobilas dažniausiai prisisegamas Šv. Patriko dienos metu

Romos katalikybė yra plačiausiai praktikuojama religija Airijoje. Krikščionybė į Airiją atėjo V a. Ankstyvoji krikščionybės istorija Airijoje yra siejama su šventuoju Patriku, kuris yra laikomas Airijos globėju. Samhain keltų šventė, kuri šiais laikais geriau žinoma helovino vardu, atsirado Airijoje ir dabar yra švenčiama visame pasaulyje.

Dauguma gyventojų yra Romos katalikai, tačiau nemažai airių yra protestantai. Ši religinė mažuma daugiausiai yra susitelkusi Šiaurės Airijoje. Šioje salos dalyje jie sudaro gyventojų daugumą. Trys pagrindinės protestantų religinės grupės yra Airijos bažnyčia, Airijos presbiterijonų bažnyčia ir Airijos metodistų bažnyčia. Be jų šalyje taip pat yra ir kelios kitos protestantų religinės grupės, pavyzdžiui, baptistai, kelios amerikiečių evangelikų grupės ir „The Salvation Army”. Be protestantiškųjų religinių grupių Airijoje yra stačiatikių, Jehovos liudytojų ir Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios religinės mažumos. Be krikščioniškųjų religinių grupių šalyje yra budistų, induistų, bahajų, pagonių, islamo bei žydų tikėjimo centrai.

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis Airijos respublikoje 84,16 % gyventojų sudaro Romos katalikai, 2,9 % – Airijos Bažnyčios tikintieji (anglikonai), 1,1 % – musulmonai, 0,5 % – presbiterijonai, 0,1 % – metodistai, 1 % – stačiatikiai, 2,7 % – kitų religinių grupių atstovai, o 5,9 % teigė nepriklausantys jokiai religinei grupei. Maždaug 1,6 % gyventojų į klausimą neatsakė. Didžiausias kada nors užfiksuotas katalikų skaičius šalyje buvo 94,9 % 1961 m. Tuo tarpu žemiausias, 78,3 % – 2016 m. Manoma, kad nuosmukiui įtakos turėjo Katalikų Bažnyčios seksualinės prievartos Airijoje atvejai.

2011 m. duomenimis, Šiaurės Airijoje 40,8 % gyventojų sudaro Romos katalikai, 19,1 % – presbiterijonai, 13,7 % – Airijos Bažnyčios tikintieji, 3 % – metodistai, 0,8 % – kitų religinių grupių atstovai, 10,1 % teigė nepriklausantys jokiai religinei grupei, o 6,8 % į klausimą neatsakė.

Tautosaka

Modernus leprekono vaizdavimas

Leprekonas – personažas, kuris yra neatsiejamas nuo airių mitologijos. Anot airiškų pasakų, leprekonas yra išdykusi pasakų būtybė, kuri dažniausiai vilki smaragdo žalumo drabužius. Leprekonas dažniausiai krečia išdaigas žmonėms arba gamina batus. Teigiama, kad personažas vaivorykštės gale slepia aukso puodą. Jei žmogus kada nors sugauna leprekoną, būtybė gali išpildyti tris jo norus. Kitos gerai Airijoje žinomos ir labai mėgstamos yra Fiono mak Kumhailo (mitinio airių medžiotojo ir kario) ir jo pasekėjų fianų Fiono ciklo istorijos. Legenda teigia, kad Fionas mak Kumhailas pastatė Milžinų kelią kaip takelį, kuris padėtų jam pasiekti Škotiją nesušlapus kojų. Taip pat pasakojama, kad jis atplėšė gabalėlį Airijos ir paleido jį į priešus. Deja, karys nepataikė – gabalėlis nusileido į Airijos jūrą ir tapo Meno sala. Ertmė, likusi po to kai Fionas išplėšė gabalėlį, dabar yra Nėjaus ežeras. Dauguma senovės Airijos legendų yra užrašytos airių dramaturgės Ledi Gregori kūriniuose. Jos istorijose vaizduojama neįprasta galia ir statusas, kurie buvo suteikti senovės keltų moterims.

Tradiciškai išskaptuota ropė, skirta helovinui

Helovinas, kuris yra švenčiamas spalio 31 d. naktį, yra tradicinė ir masiškai švenčiama šventė Airijoje. Dabartinis šventės pavadinimas pirmą kartą paminėtas XVI a., kaip škotiškas trumpinys iš „Visų šventųjų išvakarės“ (All-Hallows-Eve) ir pasak kai kurių istorikų, šventė yra kilusi būtent iš gėlų Samhain derliaus nuėmimo šventės. Gėlai tikėjo, kad būtent tą naktį riba tarp šio pasaulio ir mirusiųjų pasaulio tampa plonytė ir mirusieji tą naktį gali aplankyti gyvųjų pasaulį.

Helovyno metu airių vaikai, persirengę įvairiais kostiumais vaikšto po kaimynų namus, prašydami saldainių ir pinigų. Tradicija prasidėjo maždaug XIX a. pabaigoje. Moliūgo arba ropės pavertimas žibintais, juos išskaptavus ir išraižius ant jų veidus yra kita Helovino tradicija. Helovino vakarėliuose yra žaidžiami įvairūs žaidimai, pavyzdžiui, obuolio išgaudymas iš kibiro tik su burna, nenaudojant rankų. Kitos, taip pat gana populiarios, tradicijos yra laužų kūrimas ir fejerverkų leidimas. Masinė airių ir škotų emigracija į Jungtines Valstijas XIX amžiuje, išpopuliarino Heloviną visoje Šiaurės Amerikoje.

Literatūra ir menai

Šokėjai, apsirengę airiškais šokių kostiumais, kuriuose dažniausiai vyrauja nėriniai arba siuvinėti raštai, įkvėpti airiškos Kelso evangelijos.

Tradicinės airiškos muzikos vakarai, dažniausiai vykstantys užeigose

Nors Airija yra gana maža šalis, ji neabejotinai prisidėjo prie pasaulinės literatūros tiek airių, tiek anglų kalbomis, nors patys populiariausi airiški kūriniai yra parašyti anglų kalba. Garsiausi airių rašytojai yra Džeimsas Džoisas, Bremas Stokeris, Džonatanas Sviftas ir Oskaras Vaildas, o Viljamas Batleris Jeitsas, Džordžas Bernardas Šo, Samuelis Beketas ir Šeimas Hinis yra Nobelio literatūros premijos laureatai. Jeitsas, Šo ir Beketas gimė Dubline (tuo tarpu Hinis gimė Derio grafystėje). Šiame mieste kol kas yra gimę daugiausiai Nobelio literatūros premijos laureatų. Airių kalba parašyta literatūra yra trečia seniausia pasaulyje (po graikų ir lotynų), o airių kalba parašyta literatūra yra reikšmingiausia iš visų keltų kalbų literatūrų. Poezija airių kalba yra seniausia Europos liaudies poezija, kurios ankstyviausi pavyzdžiai datuojami VI a.

Ankstyviausiais Airijos vaizduojamojo meno pavyzdžiais laikomi drožiniai buvo aptikti Niugrendže. Iš bronzos amžiaus Airijoje yra randami dekoratyviniai aukso dirbiniai. Ankstyvaisiais viduramžiais airiai gamino keltiškąsias sages ir tapydavo miniatiūras. XIX – XX a. išpopuliarėjo dailininkai Džonas Batleris Jeitsas, Viljamas Orpenas, Džekas Batleris Jeitsas ir Luisas le Brokis, tapę paveikslus, susijusius su gimtine.

Airiška liaudies muzika ir šokiai taip pat gana plačiai žinomi visame pasaulyje. XX a. viduryje, Airijos visuomenei bandant modernizuotis, tradicinė airiška muzika, ypač miestuose, prarado savo populiarumą. Tuo laikotarpiu jaunimas žavėjosi Britanijos ir Jungtinių Valstijų muzika; tuo metu Airijoje išpopuliarėjo džiazas ir rokenrolas. Septintajame dešimtmetyje atgimė susidomėjimas airiškosiomis tradicijomis, kuris buvo įkvėptas Amerikos liaudies muzikos judėjimo. Šį atgimimą įkvėpė Seán Ó Riada ir grupės The Dubliners, The Clancy Brothers ir Sweeney's Men. O kasmetinis Fleadh Cheoil festivalis yra didžiausiais airiškos muzikos festivalis Airijoje.

Grupės ir muzikantai, pavyzdžiui, Horslips, Van Morrison ir Thin Lizzy, suderino tradicinius airiškos muzikos elementus su roko muzika ir išgavo naują, dar niekur negirdėtą muzikos stilių. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, skirtumas tarp tradicinių ir roko muzikantų tapo neryškus, kadangi vis daugiau atlikėjų pradėjo groti abejais stiliais. Šią tendenciją galima pastebėti ir U2, Snow Patrol, The Cranberries, The Undertones ir The Corrs kūriniuose.

Kalbos

Informacinis kelio ženklas parašytas airių kalba Donegolo grafystėje

Airių ir anglų kalbos yra labiausiai paplitusios kalbos Airijoje. Anglų kalba yra labiausiai paplitusi kalba saloje, o airių kalba, kaip pirmąja kalba, šneka tik maža gyventojų dalis. Iš jų dauguma gyvena vyriausybės apibrėžtuose, taip vadinamuose Gealtacht regionuose. Didesnė gyventojų dalis šneka airių kalba kaip antrąja kalba. 2011 m. gyventojų surašymo metu, 40,6 % Airijos gyventojų teigė, kad galėtų susišnekėti airių kalba. Airijos konstitucijos 8-ajame straipsnyje teigiama, kad airių kalba yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė Airijos kalba. Taip pat 8-asis straipsnis pripažįsta anglų kaip antrąją valstybinę kalbą.

Tuo tarpu Šiaurės Airijoje, kaip ir visoje Jungtinėje Karalystėje, nėra oficialios valstybinės kalbos, tačiau anglų kalba yra laikoma de facto kalba. Be to, šiaurės airių tarmė ir akcentas pastebimai skiriasi nuo airiško akcento, girdimo pačioje Airijoje. Šiaurės airių akcentui įtaką padarė Alsterio škotai ir geografinė Šiaurės Airijos padėtis (ji yra arčiau Škotijos negu likusi Airija).

Saloje šnekama dar keliomis kalbomis. Viena iš jų šelta kalba, kuri yra airių, romų ir anglų kalbų mišinys ir kuria daugiausia šneka Airijos keliautojų etninė grupė. Taip pat saloje buvo sukurtos dvi gestų kalbos: šiaurės airių gestų kalba ir airių gestų kalba.

Kai kurios kalbos į Airiją atvyko kartu su imigrantais. Pavyzdžiui, lenkų kalba šiuo metu yra antra dažniausiai šnekama kalba Airijoje po anglų kalbos, o airių kalba šiuo metu yra trečia.

Maistas ir gėrimai

Ankstyvoji Airija

Bokalas Guinness alaus

Ankstyvojoje Airijos literatūroje nemažai minimas tuometinis maistas ir gėrimai. Literatūrą teigia, kad medus buvo plačiai vartojamas ir naudojamas midui gaminti. Senose istorijose taip pat nemažai kalbama apie banketus, nors greičiausiai jie yra smarkiai perdėti, be to, jie neatspindi kasdienės senovės airių mitybos. Taip pat literatūroje nemažai minimos išdegintos kalvelės, vadinamos fulacht fia, ant kurių, manoma, buvo verdama elniena. Fulacht fia turėjo duobes arba lovius įkastus į žemę, kurie buvo užpildomi vandeniu. Mėsa buvo verdama į vandenį įdedant karštus akmenis ir taip jį įkaitinant. Airijos saloje buvo rasta nemažai fulacht fia vietovių. Kai kurios iš jų, nustatyta, buvo naudojamos net iki XVII a.

Kasinėjimai vikingų gyvenvietėje, dabartiniame Wood Quay rajone, Dubline, suteikė nemažai informacijos apie tuometinio miesto gyventojų mitybą. Daugiausiai gyventojai valgė galvijus, avis ir kiaules. Kiaulienos populiarumas išliko iki šių dienų. Vikingų laikais taip pat populiaru buvo naminiai paukščiai, laukinės žąsys, įvairios žuvys, vėžiagyviai, vietinės uogos ir riešutai, ypač lazdyno riešutai. Rūgčių ir balandų sėklos buvo plačiai paplitusios ir greičiausiai buvo naudojamos košei gaminti.

Bulvė Airijoje

Trys vyrai, kasantys bulves Golvėjaus grafystėje (1900 m.)

Panašu, kad bulvė į Airiją buvo įvežta XVI a. antroje pusėje, Amerikos kolonizacijos metu. Iš pradžių ji buvo auginama kaip sodo puošmena. Kiek vėliau, bulvė tapo pagrindiniu nuomininkų ir darbininkų klasių maisto šaltiniu, mat bulvė, kaip maisto šaltinis, yra ypač efektyvi energijos, tenkančios vienam žemės ploto vienetui, atžvilgiu. Jos taip pat yra geras vitaminų, ypač vitamino C, ir mineralų šaltinis. Dėl tos priežasties, XVIII – XIX a. bulvės ir pasukos buvo populiariausias Airijos gyventojų patiekalas, lėmęs staigų gyventojų augimą. Tačiau dėl to meto politinės santvarkos, didžioji Airijos produkcijos dalis (šakniavaisiai, grūdai ir gyvulinės kilmės produktai) buvo eksportuojama į Britaniją, paliekant airiams vos kelias bulvių veisles, kaip vienintelį maisto šaltinį. Tai, kartu su bulvių puvimo (fitoftorozės) plitimu, lėmė maisto trūkumą ir badą, iš kurių žymiausias buvo 1845-1849 m. Didysis bulvių badas.

Modernieji laikai

Airiška kava

XX a. Airijoje išpopuliarėjo įprasti šiuolaikiniai vakarietiški patiekalai. Tiek Jungtinių Valstijų greito maisto kultūra, tiek žemyninės Europos patiekalai padarė įtaką šiuolaikinei Airijos virtuvei. Šiais laikais Airijoje yra įprasta valgyti picą, karį, kinišką maistą ir net kai kuriuos Afrikos virtuvės patiekalus. Šiuo metu prekybos centrų lentynose nesunku rasti tiek tradicinių, tiek europietiškų, amerikietiškų (Teks-Meks), indiškų, lenkiškų ir kiniškų patiekalų ingredientus.

Dėl greito maisto paplitimo, Airijoje padaugėjo visuomenės sveikatos problemų, įskaitant nutukimą. Airija yra viena iš valstybių, turinčių daugiausiai širdies ligų atvejų pasaulyje. Tradiciniai airiški pusryčiai yra minimi tarp patiekalų, galinčių sukelti širdies ligas. Dietologai šiuos pusryčius vadina „širdies priepuoliu lėkštėje“, mat visi ingredientai yra kepami aliejuje. Tačiau pastaruoju metu populiarėja tendencija daugumą ingredientų kepti ant grotelių.

Kartu su šiais pokyčiais, paskutiniame XX a. ketvirtyje išpopuliarėjo nauja airiška virtuvė, kuri, nors ir paremta tradiciniais ingredientais, yra ruošiama naujais būdais. Šios virtuvės pagrindą sudaro šviežios daržovės, žuvis, ypač lašiša ir upėtakis, austrės ir kiti moliuskai, tradicinė sodos duona, platus rankų darbo sūrių asortimentas ir, žinoma, bulvės. Atgimė ir tradiciniai airiški patiekalai, pavyzdžiui, airiškas troškinys, Coddle, airiški pusryčiai ir bulvių duona.

Užeigų kultūra

Tipiška airiška užeiga Donegolo grafystėje

Užeigų kultūra yra paplitusi tarp visų Airijos socialinių sluoksnių. Šis terminas reiškia dažną airių įprotį lankytis užeigos namuose (užeigose), kurios dar kitaip žinomos neteiktina svetimybe „pabas“. Tradicinė užeigų kultūra nėra susijusi tik su gėrimu. Paprastai tokios užeigos yra svarbios susitikimų vietos, kuriose žmonės susiburia, susitinka su savo kaimynais ir draugais. Užeigų kultūra Airijoje yra panaši į kavinių kultūrą kitose šalyse. Užeigos labai skiriasi viena nuo kitos, priklausomai nuo klientų, kurie jose lankosi, ir netgi kurioje geografinėje vietoje jos yra. Tarp turistų geriausiai žinomos yra tradicinės užeigos, kuriose groja tradicinė airiška muzika ir gausu vietinių suvenyrų. Dažniausiai tokiose užeigose, ypač dienos metu, yra patiekiamas maistas. Daugelis šiuolaikinių užeigų mėgdžioja tradicines užeigas. Tačiau jie dažniausiai pakeičia tradicinę muziką didžėjumi arba netradicine gyva muzika.

Daugelis didesnių užeigų, įsikūrusių miestuose, vengia tradicinio stiliaus, pasirinkdami garsią muziką ir daugiau dėmesio skirdami gėrimų suvartojimui, kas nėra tradicinės airiškos kultūros dalis. Tokie barai yra populiarūs prieš einant į klubą. Naktiniai klubai tapo populiariu reiškiniu tarp jaunimo, kai Airijos ekonomika ėmė sparčiai augti XX a. paskutiniajame dešimtmetyje. Klubai paprastai skiriasi vieni nuo kitų, priklausomai nuo grojamos muzikos ir tikslinės auditorijos. Belfaste unikaliausi naktiniai klubai yra įsikūrę bažnyčiose, zoologijos soduose ir net krematoriumuose.

Svarbus pastarojo meto užeigų kultūros pokytis buvo draudimas rūkyti visose darbo vietose, įskaitant ir barus bei restoranus. Airija yra pirmoji šalis pasaulyje, įgyvendinusi tokį draudimą. Draudimas galioja nuo 2004 m. kovo 29 d. Didžioji dalis gyventojų palaikė draudimą, įskaitant ir didžiąją dalį rūkančiųjų. Nepaisant palaikymo, atmosfera užeigose dėl draudimo labai pasikeitė. Dažnai yra keliamos diskusijos ar dėl draudimo sumažėjo ar padidėjo pardavimai. Vis dėlto, dauguma žmonių dėl pokyčio kaltina nuolat augančias kainas.

Nacionalinės ir tarptautinės organizacijos priskyrė Airiją prie šalių, kurios gyventojai turi problemų dėl per didelio alkoholio suvartojimo. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, alkoholio vartojimas sudarė net 25 % visų guldymo į ligoninę atvejų. Nors šis skaičius stabiliai mažėjo, 2007 m. maždaug 13 % visų guldymų į ligoninę buvo susiję su alkoholiu. Remiantis EBPO 2009 m. Sveikatos duomenų apklausa, 2003 m. vienas airis (vyresnis nei 15 metų amžiaus) suvartodavo beveik daugiausiai alkoholio pasaulyje (iškart po Liuksemburgo). Remiantis naujesniais EBPO duomenimis, alkoholio vartojimas Airijoje sumažėjo nuo 11,5 litro suaugusiam žmogui 2012 m. iki 10,6 litro 2013 m. Nepaisant to, tyrimai parodė, kad 2013 m. 75 % alkoholinių gėrimų buvo suvartota tada, kai vienas asmuo išgėrė šešis ar daugiau standartinių alkoholio vienetų (kas prilygsta trims ar daugiau alaus bokalų) per vieną vakarą.

Sportas

Gėlų futbolas

Herlingo kamuoliukas ir lazda

Airijoje sportas yra labai populiarus. Pačios populiariausios sporto šakos yra gėlų futbolas, herlingas, futbolas, regbis ir golfas. Šios penkios sporto šakos sudaro daugiau nei 80 % visų sporto šakų renginių lankomumo. Gėlų futbolas yra populiariausia sporto šaka Airijoje pagal varžybų lankomumą. 34 % airių lankosi gėlų futbolo varžybose, 23 % – herlingo varžybose, 16 % – futbolo ir 8 % – regbio. Gėlų futbolo finalas yra žiūrimiausias Airijos sporto renginys.

Daugiausia airiai laisvalaikiu užsiima plaukimu, golfu, aerobika, futbolu, dviračių sportu, gėlų futbolu, biliardu ir snukeriu. Kitos populiarios sporto šakos, dažnai žaidžiamos ir mokyklose, yra tenisas, žolės riedulys, krepšinis, boksas, kriketas ir skvošas.

Futbolas yra populiariausia sporto šaka, kurioje dalyvauja nacionalinės komandos. XIV pasaulio futbolo čempionate 1990 m., Airija pirma kartą pakliuvo į ketvirtfinalį ir net 500 000 sirgalių pasitiko savo futbolo rinktinę Dubline. Komandos palaikymo daina „Put ‘Em Under Pressure” net 13 savaičių buvo Airijos muzikos topų viršūnėje.

Airijoje daugelis sporto šakų, pavyzdžiui, regbis, gėlų futbolas ir herlingas, yra organizuojamos taip, kad Airija ir Šiaurės Airija atstovauja kaip Airijos nacionalinė rinktinė. Kitose sporto šakose, pavyzdžiui, futbolo varžybose, Airija ir Šiaurės Airija atstovauja dvi skirtingas komandas. Tradiciškai, Airijos komandą palaiko tie šiaurės airiai, kurie save laiko airiais, t.y., daugiausiai katalikai. Olimpinių žaidynių metu, asmuo, gyvenantis Šiaurės Airijoje, gali pasirinkti, ar nori atstovauti Didžiosios Britanijos komandai ar Airijos. Kadangi Šiaurės Airija yra viena iš Jungtinės Karalystės šalių, ji kas ketverius metus dalyvauja Sandraugos žaidynėse kaip nepriklausoma Šiaurės Airijos komanda.

Žiniasklaida

Spauda

Airijoje yra leidžiami šie dienraščiai: „Irish Independent“, „Irish Examiner“, „The Irish Times“, „Irish Daily Star“, „The Herald“, „Daily Ireland“, „The Sun“ ir airių kalba leidžiamas „Lá Nua“. „Irish Independent“ yra geriausiai parduodamas iš visų airiškų laikraščių ir yra spausdinamas tiek tabloid, tiek broadsheet formatu.

Sekmadieninių laikraščių rinkoje dominuoja tiek airiški, tiek britiški laikraščiai, pavyzdžiui, „Sunday Independent“, „The Sunday Times“, „Sunday Tribune“, „Business Post“, „Ireland on Sunday“ ir „Sunday World“.

Airijoje taip pat nemažai leidžiama regioninių savaitraščių. Dauguma grafysčių bei didesnių miestų turi po du ar net daugiau vietinių laikraščių. Įdomiausia tai, kad Dublinas yra viena iš nedaugelio Airijos vietų, kurios neturi savo vietinio laikraščio.

Deja, dauguma Airijos laikraščių nėra nepriklausomi – dauguma jų priklauso privačiai kompanijai „Independent News & Media“. Įmonė valdo „The Herald“, „Irish Independent“, „Sunday World“ ir „Irish Daily Star“, taip pat valdo didelę telekomunikacijų kompanijos „Chorus“ akcijų dalį bei netiesiogiai valdo „Sunday Tribune“. Dauguma Airijos respublikonų kritikuoja „Independent News & Media“ leidžiamų laikraščių antraštes kaip rodančias pro-britišką poziciją.

Airijos žurnalų rinka yra viena konkurencingiausių pasaulyje, mat Airijoje galima rasti šimtus tarptautinių žurnalų, pradedant „Time“ ir „The Economist“, baigiant „Hello!“ ir „Reader‘s Digest“. Deja, tai reiškia, kad vietiniams žurnalams sunku išlaikyti skaitytojų skaičių. Gausiausiai parduodami airiški žurnalai yra „RTÉ Guide“, „Ireland‘s Eye“, „Irish Tatler“, „VIP“, „Pheonix“ ir „In Dublin“.

Radijas

Airijoje pirmasis žinomas radijo perdavimas buvo kvietimas ginkluotis, perduotas iš centrinio Dublino pašto Velykų prisikėlimo metu, 1916 m. Pirmoji oficiali Airijos radijo stotis buvo „2RN Dublin“, kuri savo transliacijas pradėjo 1926 m. Vėliau radijo stotis persivadino į „Raidió Teilifís Éireann (RTÉ)“. Pirmoji komercinė radijo stotis, „Century Radio“, pradėjo veikti 1989 m. XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ir XIX a. pradžioje, dešimtys vietinių radijo stočių gavo licencijas. Šiuo metu, vien Dubline veikia 6 privačios licencijuotos radijo stotys.

Televizija

Kol Airija dar neturėjo savo nacionalinės televizijos, kai kurie jos rajonai pirmiausia gaudydavo signalus iš „BBC Wales“ ir „BBC Northern Ireland“. Nacionalinė televizija, „RTÉ Television“, Airijoje įsteigta tik 1961 m. Šiandien pagrindiniai antžeminiai Airijos kanalai yra „RTÉ One“, „RTÉ2“, „Virgin One“ ir „TG4“, kuris transliuojamas airių kalba. Be nacionalinių kanalų, Airijoje populiarūs yra tiek britiški, tiek palydovų skleidžiami tarptautiniai televizijos kanalai. Visoje Airijoje galima nemokamai žiūrėti BBC ir ITV kanalus.

Kinas

Airijos kino industrija pastaraisiais metais stipriai išaugo dėka mokesčių lengvatų. Vieni sėkmingiausių airiškų filmų yra Mano kairė koja (1989) ir Vardan tėvo (1994). Sėkmingiausi Airijos filmų režisieriai yra Kenneth Branagh, Martin McDonagh, Neil Jordan, John Carney ir Jim Sheridan. Taip pat, žymiausi airiai aktoriai yra Richard Harris, Peter O‘Toole, Maureen O‘Hara, Brenda Fricker, Michael Gambon, Colm Meaney, Gabriel Byrne, Pierce Brosnan, Liam Neeson, Daniel Day-Lewis, Ciarán Hinds, James Nesbitt, Cillian Murphy, Jonathan Rhys Meyers, Saoirse Ronan, Brendan Gleeson, Domhnall Gleeson, Michael Fassbender, Ruth Negga, Jamie Dornan ir Colin Farrell. Airijoje yra nufilmuoti Gelbstint eilinį Rajaną (1998), Narsioji širdis (1995) ir P. S. Myliu Tave (2007).

Kultūrinės įstaigos, organizacijos ir renginiai

Airijoje gausu muziejų ir meno galerijų, taip pat, ypač vasaros laikotarpiu, vyksta daug kultūrinių renginių, pradedant meno festivaliais, baigiant ūkininkavimo renginiais. Populiariausi iš jų yra kasmetinis šv. Patriko dienos minėjimas Dubline, kuris vidutiniškai kasmet sutraukia per 500 000 žmonių, ir „Nacionalinis arimo čempionatas“, kuriame kasmet apsilanko 400 000 žmonių. Taip pat Airijoje populiarios yra vasaros mokyklos, kurios siūlo kursus nuo tradicinės muzikos iki literatūros ir dailės.