Vilniaus šv. kankinės Kotrynos cerkvė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 54°41′33″š. pl. 25°14′41″r. ilg. / 54.6925759°š. pl. 25.2447008°r. ilg. / 54.6925759; 25.2447008
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Homo ergaster perkėlė puslapį Vilniaus Šv. kankinės Kotrynos ortodoksų bažnyčia į Vilniaus Šv. kankinės Kotrynos cerkvė (anksčiau buvo nukreipiamasis): atmesti
pridėjau daugiau informacijos
Eilutė 2: Eilutė 2:
{{ltcer|Kotrynos cerkve.jpg|Церковь Святой великомученицы Екатерины|[[Vilniaus stačiatikių dekanatas]]|Vilniaus miesto savivaldybė|Vilnius|Birutės g. 20|plytų mūras, tinkas|1872 m.|[[neobizantika]]}}
{{ltcer|Kotrynos cerkve.jpg|Церковь Святой великомученицы Екатерины|[[Vilniaus stačiatikių dekanatas]]|Vilniaus miesto savivaldybė|Vilnius|Birutės g. 20|plytų mūras, tinkas|1872 m.|[[neobizantika]]}}


'''Vilniaus šventos kankinės Kotrynos cerkvė''' — [[Stačiatikybė|stačiatikių]] [[cerkvė]], pašventinta [[Šv. Kotryna Aleksandrietė|šventos kankinės Kotrynos]] garbei, pastatyta 1872 m. [[Žvėrynas|Žvėryno]] rajone [[Vilnius|Vilniaus]] generolo-gubernatoriaus Aleksandro Potapovo lėšomis jo žmonos Jekaterinos Potapovos atminimui. Cerkvė stovi [[Neris|Neries]] pakrantėje, netoli [[Vingio parko tiltas|Vingio parko tilto]], šalia S. Moniuškos ir Birutės gatvių sankryžos, S. Moniuškos g. 58 adresu.
'''Vilniaus Šv. kankinės Kotrynos cerkvė''' stovi [[Vilnius|Vilniuje]], [[Žvėrynas|Žvėryne]]. Pastatyta 1872 metais. Priklauso [[stačiatikiai|stačiatikiams]].


[[Vaizdas:Orthodox Church of Saint Catherine in Vilnius3.jpg|thumb|220px|left|Cerkvės šoninis fasadas]]
[[Vaizdas:Orthodox Church of Saint Catherine in Vilnius3.jpg|thumb|220px|left|Cerkvės šoninis fasadas]]
[[Vaizdas:Zverynas cerkve.jpg|thumb|220px|left|Juzefo Čechavičiaus nuotrauka, XIX a. pabaiga]]
[[Vaizdas:Zverynas cerkve.jpg|thumb|220px|left|Juzefo Čechavičiaus nuotrauka, XIX a. pabaiga]]


== Istorija ==
{{commonscat|Orthodox Church of Saint Catherine in Vilnius}}
Iš pradžių dabartinės cerkvės vietoje J. Potapovos pastangomis (iki santuokos — kunigaikštytė Obolenskaja; 1820–1871) buvo pastatyta nedidelė medinė naminė cerkvė, šalia generolo-gubernatoriaus vasaros rezidencijos Vilniaus priemiestyje Žvėryne (1868–1874 m.). Pamaldas vedė kunigas A. Bratanovskis iš Saratovo pulko, dislokuoto Vilniuje.

J. Potapova pasižymėjo labdaringa veikla, įkūrė labdaros draugiją „Geranoriškas skatikas“ („''Доброхотная копейка''“), rūpinosi sergančiais ligoninėje, tačiau 1871 m. užsikrėtė [[cholera]] ir mirė rugpjūčio 3 d. (15 d. pagal [[Grigaliaus kalendorius|Grigaliaus kalendorių]]).  Pagal testamentą kūnas buvo išvežtas į [[Sankt Peterburgas|Peterburgą]] palaidojimui Obolenskių šeimos kape.


Sunkiai išgyvendamas mylimos žmonos netektį, A. Potapovas jos atminimui šalia medinės cerkvės nusprendė pastatyti akmeninę. Cerkvės statybai buvo skirtas 375 m<sup>2</sup> žemės sklypas. Pastato projekto architektas [[Nikolajus Čiaginas|N. Čaginas]] pasiūlė išsaugoti buvusios cerkvės medinį karkasą ir aplink jos perimetrą pastatyti akmenines sienas.


Po metų, 1872 m. rugpjūčio 3 d. (15 d.), minint J. Potapovos mirties metines, naują baltojo akmens stačiatikių cerkvę pašventino Vilniaus arkivyskupas Makarijus (Bulgakovas) Jekaterinos šventos globėjos — [[Šv. Kotryna Aleksandrietė|Šv. kankinės Kotrynos garbei]]. Šoniniame fasade buvo įrengta memorialinė lenta J. Potapovos atminimui. Cerkvė buvo priskirta generalgubernatoriaus rūmų Šv. Aleksandro Nevskio cerkvei. 1874 m. A. Potapovas išvyko iš Vilniaus, tačiau pasirūpino cerkvės tolimesniu išlaikymu. Lėšų valdytoju buvo Aleksandro Nevskio cerkvės klebonas A. Gomolickis. Pamaldos cerkvėje vyko tik per šventosios Kotrynos minėjimo dienos šventę ir minint Potapovo šeimos narius.


Po Pirmojo pasaulinio karo Šv. Kotrynos cerkvė kurį laiką buvo N. Kalinkovos (Žvėryno savininko V. Martinsono dukters) naminė cerkvė. 1922 m. buvo perduota Vilniaus [[Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvė|Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvės]] parapijai. Po Lenkijos ortodoksų bažnyčios autokefalijos (1924 m.), visuomenės ir bažnyčios veikėjo V. Bogdanovičiaus pastangomis Šv. Kotrynos cerkvėje buvo įregistruota [[Rusijos stačiatikių bažnyčia|Rusijos stačiatikių bažnyčios]] religinė bendruomenė. 1925 m. Lenkijos valdžia uždraudė naudoti cerkvę. Tačiau Šv. Kotrynos parapija (vienintelė tarpukario Lenkijoje, nepraradusi kanoninio ryšio su Maskvos patriarchatu) ir toliau gyvavo, tačiau pamaldos vyko parapijiečių namuose. Šv. Kotrynos cerkvė buvo naudota Lenkijos stačiatikių bažnyčios pamaldoms Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvės remonto metu. Atėjus sovietų valdžiai (1940 m.) cerkvė buvo uždaryta. Po Antrojo pasaulinio karo pastate buvo įrengtas Lietuvos kino studijos sandėlis.

1990-ais pastatas buvo grąžintas Rusų stačiatikių bažnyčios [[Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija|Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių vyskupijai]]. 2005 m. metropolitas Chrizostomas palaimino atlikti išorinius bažnyčios pastato remonto darbus. 2013 m. [[Metropolitas Inocentas|Arkivyskupo Inocento]] palaiminimu atlikta ir cerkvės vidaus renovacija.

2013 m. gruodžio 7 d., Šv. kankinės Kotrynos minimo dieną, įvyko pirmos pamaldos, kurioms vadovavo arkivyskupas Inocentas. Šiuo metu sekmadieniais ir per dideles šventes reguliariai vyksta Dieviškoji Liturgija. Cerkvės klebonu buvo paskirtas kunigas Aleksandr Mackevič.{{commonscat|Orthodox Church of Saint Catherine in Vilnius}}
{{sta-stub}}
{{sta-stub}}



20:58, 30 kovo 2020 versija

54°41′33″š. pl. 25°14′41″r. ilg. / 54.6925759°š. pl. 25.2447008°r. ilg. / 54.6925759; 25.2447008

Vilniaus šv. kankinės Kotrynos cerkvė
Rusiškas pavadinimas Церковь Святой великомученицы Екатерины
Dekanatas Vilniaus stačiatikių dekanatas
Savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybė
Gyvenvietė Vilnius
Adresas Birutės g. 20
Statybinė medžiaga plytų mūras, tinkas
Pastatyta 1872 m.
Stilius neobizantika

Vilniaus šventos kankinės Kotrynos cerkvėstačiatikių cerkvė, pašventinta šventos kankinės Kotrynos garbei, pastatyta 1872 m. Žvėryno rajone Vilniaus generolo-gubernatoriaus Aleksandro Potapovo lėšomis jo žmonos Jekaterinos Potapovos atminimui. Cerkvė stovi Neries pakrantėje, netoli Vingio parko tilto, šalia S. Moniuškos ir Birutės gatvių sankryžos, S. Moniuškos g. 58 adresu.

Cerkvės šoninis fasadas
Juzefo Čechavičiaus nuotrauka, XIX a. pabaiga

Istorija

Iš pradžių dabartinės cerkvės vietoje J. Potapovos pastangomis (iki santuokos — kunigaikštytė Obolenskaja; 1820–1871) buvo pastatyta nedidelė medinė naminė cerkvė, šalia generolo-gubernatoriaus vasaros rezidencijos Vilniaus priemiestyje Žvėryne (1868–1874 m.). Pamaldas vedė kunigas A. Bratanovskis iš Saratovo pulko, dislokuoto Vilniuje.

J. Potapova pasižymėjo labdaringa veikla, įkūrė labdaros draugiją „Geranoriškas skatikas“ („Доброхотная копейка“), rūpinosi sergančiais ligoninėje, tačiau 1871 m. užsikrėtė cholera ir mirė rugpjūčio 3 d. (15 d. pagal Grigaliaus kalendorių).  Pagal testamentą kūnas buvo išvežtas į Peterburgą palaidojimui Obolenskių šeimos kape.


Sunkiai išgyvendamas mylimos žmonos netektį, A. Potapovas jos atminimui šalia medinės cerkvės nusprendė pastatyti akmeninę. Cerkvės statybai buvo skirtas 375 m2 žemės sklypas. Pastato projekto architektas N. Čaginas pasiūlė išsaugoti buvusios cerkvės medinį karkasą ir aplink jos perimetrą pastatyti akmenines sienas.


Po metų, 1872 m. rugpjūčio 3 d. (15 d.), minint J. Potapovos mirties metines, naują baltojo akmens stačiatikių cerkvę pašventino Vilniaus arkivyskupas Makarijus (Bulgakovas) Jekaterinos šventos globėjos — Šv. kankinės Kotrynos garbei. Šoniniame fasade buvo įrengta memorialinė lenta J. Potapovos atminimui. Cerkvė buvo priskirta generalgubernatoriaus rūmų Šv. Aleksandro Nevskio cerkvei. 1874 m. A. Potapovas išvyko iš Vilniaus, tačiau pasirūpino cerkvės tolimesniu išlaikymu. Lėšų valdytoju buvo Aleksandro Nevskio cerkvės klebonas A. Gomolickis. Pamaldos cerkvėje vyko tik per šventosios Kotrynos minėjimo dienos šventę ir minint Potapovo šeimos narius.


Po Pirmojo pasaulinio karo Šv. Kotrynos cerkvė kurį laiką buvo N. Kalinkovos (Žvėryno savininko V. Martinsono dukters) naminė cerkvė. 1922 m. buvo perduota Vilniaus Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvės parapijai. Po Lenkijos ortodoksų bažnyčios autokefalijos (1924 m.), visuomenės ir bažnyčios veikėjo V. Bogdanovičiaus pastangomis Šv. Kotrynos cerkvėje buvo įregistruota Rusijos stačiatikių bažnyčios religinė bendruomenė. 1925 m. Lenkijos valdžia uždraudė naudoti cerkvę. Tačiau Šv. Kotrynos parapija (vienintelė tarpukario Lenkijoje, nepraradusi kanoninio ryšio su Maskvos patriarchatu) ir toliau gyvavo, tačiau pamaldos vyko parapijiečių namuose. Šv. Kotrynos cerkvė buvo naudota Lenkijos stačiatikių bažnyčios pamaldoms Dievo Motinos ikonos „Ženklas iš dangaus“ cerkvės remonto metu. Atėjus sovietų valdžiai (1940 m.) cerkvė buvo uždaryta. Po Antrojo pasaulinio karo pastate buvo įrengtas Lietuvos kino studijos sandėlis.

1990-ais pastatas buvo grąžintas Rusų stačiatikių bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių vyskupijai. 2005 m. metropolitas Chrizostomas palaimino atlikti išorinius bažnyčios pastato remonto darbus. 2013 m. Arkivyskupo Inocento palaiminimu atlikta ir cerkvės vidaus renovacija.

2013 m. gruodžio 7 d., Šv. kankinės Kotrynos minimo dieną, įvyko pirmos pamaldos, kurioms vadovavo arkivyskupas Inocentas. Šiuo metu sekmadieniais ir per dideles šventes reguliariai vyksta Dieviškoji Liturgija. Cerkvės klebonu buvo paskirtas kunigas Aleksandr Mackevič.


Nuorodos