Belopavličių slėnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos
perkelta vid. nuoroda, suderintos giminės
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
Eilutė 1: Eilutė 1:
'''Belopavličių slėnis''' ({{sr|Бјелопавлићи}}, taip par vadinamas [[Zeta (upė)|Zetos upės]] slėniu) yra siauras derlingos žemės ruožas [[Juodkalnija|Juodkalnijoje]]. Jis tęsiasi palei Zetos upę, išplatėdamas žemutinėje dalyje, kur Zeta įteka į [[Morača|Moračą]], netoli Podgoricos. Iš šios slėnio kilęs Belopavličių klanas. '''Belopavličiais''' vadintas gentinis regionas, kuris priklausė Brdos (Kalvų) regionui. Tai buvo viena iš "septynių kalvų" (ar genčių) kartu su Vasojevičiais, Piperiais, Kučiais, Bratonožičiais, Moračaniais ir Rovčaniais.
'''Belopavličių slėnis''' ({{sr|Бјелопавлићи}}, taip par vadinamas [[Zeta (upė)|Zetos upės]] slėniu) yra siauras derlingos žemės ruožas [[Juodkalnija|Juodkalnijoje]]. Jis tęsiasi palei Zetos upę, išplatėdamas žemutinėje dalyje, kur Zeta įteka į [[Morača|Moračą]], netoli [[Podgorica|Podgoricos]]. Iš šios slėnio kilęs Belopavličių klanas. '''Belopavličiais''' vadintas gentinis regionas, kuris priklausė Brdos (Kalvų) regionui. Tai buvo viena iš "septynių kalvų" (ar genčių) kartu su Vasojevičiais, Piperiais, Kučiais, Bratonožičiais, Moračaniais ir Rovčaniais.


Zetos upės slėnis istoriškai buvo tankiai apgyvendintas, nes derlingos žemės kalnuotoje Juodkalnijoje buvo retos.
Zetos upės slėnis istoriškai buvo tankiai apgyvendintas, nes derlingos žemės kalnuotoje Juodkalnijoje buvo retos.
Eilutė 5: Eilutė 5:
Kita svarbi Juodkalnijos lyguma vadinama [[Zetos lyguma]], nors pati Zeta per ją neteka.
Kita svarbi Juodkalnijos lyguma vadinama [[Zetos lyguma]], nors pati Zeta per ją neteka.


Belopavličių lyguma sudaro koridorių geležinkeliui ir automobilių keliams tarp dviejų didžiausių Juodkalnijos miestų, [[Podgorica|Podgoricos]] ir [[Nikšičius|Nikšičiaus]]. Didžiausias gyvenvietė lygumoje yra [[Danilovgradas]], kuris pavadintas Juodkalnijos kunigaikščio Danilo II-ojo vardu.
Belopavličių lyguma sudaro koridorių geležinkeliui ir automobilių keliams tarp dviejų didžiausių Juodkalnijos miestų, Podgoricos ir [[Nikšičius|Nikšičiaus]]. Didžiausia gyvenvietė lygumoje yra [[Danilovgradas]], kuris pavadintas Juodkalnijos kunigaikščio Danilo II-ojo vardu.


Belopavličių vardas kilęs nuo Bijeli Pavle ("Baltojo Pauliaus"), kuris neva pabėgęs iš [[Metohija|Metohijos]] nuo Osmanų ir įsikūręs Luškos župoje (lotyniškai ''Lusca'', vėliau pavadinta Zeta). Belopavličiai pirmą kartą minimi 1411 m. Ragūzos dokumente, kai jie kartu su Malonšičiais, Ozriničiais ir Mazničiais apiplėšė Ragūzos respublikos laivą.
Belopavličių vardas kilęs nuo Bijeli Pavle ("Baltojo Pauliaus"), kuris neva pabėgęs iš [[Metohija|Metohijos]] nuo Osmanų ir įsikūręs Luškos župoje (lotyniškai ''Lusca'', vėliau pavadinta Zeta). Belopavličiai pirmą kartą minimi 1411 m. Ragūzos dokumente, kai jie kartu su Malonšičiais, Ozriničiais ir Mazničiais apiplėšė Ragūzos respublikos laivą.

09:09, 29 kovo 2020 versija

Belopavličių slėnis (serb. Бјелопавлићи, taip par vadinamas Zetos upės slėniu) yra siauras derlingos žemės ruožas Juodkalnijoje. Jis tęsiasi palei Zetos upę, išplatėdamas žemutinėje dalyje, kur Zeta įteka į Moračą, netoli Podgoricos. Iš šios slėnio kilęs Belopavličių klanas. Belopavličiais vadintas gentinis regionas, kuris priklausė Brdos (Kalvų) regionui. Tai buvo viena iš "septynių kalvų" (ar genčių) kartu su Vasojevičiais, Piperiais, Kučiais, Bratonožičiais, Moračaniais ir Rovčaniais.

Zetos upės slėnis istoriškai buvo tankiai apgyvendintas, nes derlingos žemės kalnuotoje Juodkalnijoje buvo retos.

Kita svarbi Juodkalnijos lyguma vadinama Zetos lyguma, nors pati Zeta per ją neteka.

Belopavličių lyguma sudaro koridorių geležinkeliui ir automobilių keliams tarp dviejų didžiausių Juodkalnijos miestų, Podgoricos ir Nikšičiaus. Didžiausia gyvenvietė lygumoje yra Danilovgradas, kuris pavadintas Juodkalnijos kunigaikščio Danilo II-ojo vardu.

Belopavličių vardas kilęs nuo Bijeli Pavle ("Baltojo Pauliaus"), kuris neva pabėgęs iš Metohijos nuo Osmanų ir įsikūręs Luškos župoje (lotyniškai Lusca, vėliau pavadinta Zeta). Belopavličiai pirmą kartą minimi 1411 m. Ragūzos dokumente, kai jie kartu su Malonšičiais, Ozriničiais ir Mazničiais apiplėšė Ragūzos respublikos laivą.