Kryžiaus žygiai į Pabaltijį: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Kailis (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1: Eilutė 1:
{{Lietuvos istorija}}
{{Lietuvos istorija}}


'''Kryžiaus žygiai į Pabaltįjį'''<ref>{{cite book|last=Hunyadi|first=Zsolt|author2=József Laszlovszky |title=The Crusades and the Military Orders: Expanding the Frontiers of Medieval Latin Christianity|year=2001|publisher=Central European University Press|location=Budapest|page=606|isbn=963-9241-42-3}}</ref> arba '''Šiaurės kryžiaus žygiai'''<ref name=Christiansen>{{cite book|last=Christiansen|first=Erik|title=The Northern Crusades|year=1997|publisher=Penguin Books|location=London|page=[https://archive.org/details/northerncrusades00eric/page/287 287]|isbn=0-14-026653-4|url-access=registration|url=https://archive.org/details/northerncrusades00eric/page/287}}</ref> buvo pagoniškų genčių rytinėje ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėje krikščionizacija ir kolonizacija XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje, kurią vykdė vienuolių ordinai ir krikščioniškos karalystės. Žymiausi iš tokių kryžiaus žygių yra Livonijos kryžiaus žygis ir Prūsijos kryžiaus žygis. Dauguma jų buvo vadinami kryžiaus žygiais dar viduramžiais, bet Pirmasis švedų kryžiaus žygis taip pavadintas XIX a. romantikų nacionalistų. Kryžiaus žygius į Pabaltį pradėjo popiežius [[Aleksandras III (popiežius)|Aleksandras III]] savo bule ''[[Non parum animus noster]]'' [[1171]] ar [[1172]] m.<ref> Christiansen, Eric. The Northern Crusades. London: Penguin Books. pg. 71</ref>
'''Kryžiaus žygiai į Pabaltįjį''' arba '''Šiaurės kryžiaus žygiai''' vyko XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje prieš pagoniškąsias gentis rytinėje ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėje. 1186 m. [[Meinhard von Segeberg|vyskupas Meinardas]] pastatė mūrinę pilį ir bažnyčią saloje [[Ikškilė]]je (''Üxküll''). 1201 m. vyskupystė buvo perkelta į dabartinės Rygos vietą. 1202 m. Livonijos vyskupu buvo paskirtas [[Vyskupas Albertas|Albertas]] (''Albrecht von Buxthoeven''), kuris regiono apkrikštijimui įkūrė [[Kalavijuočių ordinas|Kalavijuočių ordiną]] (''Fratres militiae Christi''). Tuo tarpu patys pagonys krikštytis neskubėjo. Situacija pablogėjo, kai pagonys išžudė grupę krikščionių misionierių.
== Livonijos kryžiaus žygiai ==
[[1186]] m. [[Meinhard von Segeberg|vyskupas Meinardas]] pastatė mūrinę pilį ir bažnyčią saloje [[Ikškilė]]je (''Üxküll''). [[1201]] m. vyskupystė buvo perkelta į dabartinės Rygos vietą. [[1202]] m. Livonijos vyskupu buvo paskirtas [[Vyskupas Albertas|Albertas]] (''Albrecht von Buxthoeven''), kuris regiono apkrikštijimui įkūrė [[Kalavijuočių ordinas|Kalavijuočių ordiną]] (''Fratres militiae Christi''). Tuo tarpu patys pagonys krikštytis neskubėjo. Situacija pablogėjo, kai pagonys išžudė grupę krikščionių misionierių.
== Prūsija ir Lietuva ==
[[Vaizdas:Codex Manesse 43v - Graf Wernher von Homberg.jpg|thumb|right|250px|''Codex Manesse'', aprašantis ir [[Minezingeris|minezingerio]] grafo Wernhero von Hombergo žygius į Lietuvą]]
Vakarų Europos feodalų veržimasis į Rytus buvo susijęs su bendra ekonomine ir politine padėtimi tų šalių, kurios vėlyvaisiais viduramžiais buvo pasiekusios aukščiausią feodalizmo stadiją. Nuo XI a. pabaigos tas šalis užliejo valstiečių judėjimo banga, politiniame gyvenime vis labiau reiškėsi miestai. Atkaklus valstiečių ir miestiečių priešinimasis nebeleido didinti feodalinio spaudimo. Todėl feodalai turto ėmė ieškoti svetimose šalyse. Šio tikslo siekti padėjo krikščionybė. Bažnyčia teigė, kad žemė yra Dievo dovana, skirta krikščionims, o pagonys ir musulmonai ja naudojasi neteisėtai.


Po nesėkmingų kryžiaus žygių į [[Artimieji Rytai|Artimuosius Rytus]], [[Šventoji Romos Imperija|Šv. Romos imperijos]] imperatoriaus raginami, Vakarų Europos feodalai atsigręžė į pagoniškas Europos tautas. XII a. pab. į [[Baltijos valstybės|Pabaltijį]] vyko vokiečių pirkliai ir misionieriai, lydimi ginkluotų karių. Į pagonių kraštus vykę misionieriai buvo paskirti [[vyskupas|vyskupais]]. Visi apkrikštyti gyventojai privalėjo mokėti duoklę. XII a. pab. vokiečių pirkliai, riteriai ir kunigai išsikėlė [[Dauguva|Dauguvos]] upės žiotyse ir ėmė krikštyti ten gyvenusius [[lyviai|lyvius]]. [[1201]] m. ten atvykęs vyskupas Albertas pastatė [[Ryga|Rygos]] pilį ir įsteigė karinį vienuolių ordiną – [[kalavijuočių ordinas|kalavijuočius]]. Per 12 metų kalavijuočiai nukariavo lyvius, o savo gyvenamą kraštą pavadino [[Livonija]]. 1224–1227 m. vokiečiai atsikraustė į [[estai|estų]] žemes ir jas prijungė prie Livonijos. Tuo pat metu užkariautojai veržėsi į prūsų žemes ir ėmė krikštyti vietinius gyventojus. Tačiau [[prūsai]] sukilo ir popiežius vietoje kryžiaus žygio į Jeruzalę žygeivius ėmė siųsti į [[Prūsija|Prūsiją]]. Į šį kraštą buvo pakviestas ir vokiečių riterių – [[Vokiečių ordinas|Teutonų ordinas]].
{{ist-stub}}
[[1236]] m. į šiaurę nuo [[Šiauliai|Šiaulių]] įvyko [[Saulės mūšis]], kurio metu [[lietuviai]] įveikė kalavijuočius. Šiame mūšyje lietuviai ir [[žemaičiai]], vadovaujami [[Vykintas|Vykinto]] nugalėjo apie 3000 karių. Po nesėkmės [[1237]] m. kalavijuočiai susijungė su teutonais. Tuomet žemaičių ir lietuvių žemės tapo apsuptomis kryžiuočių, kurie kėsinosi nukariauti ne tik Lietuvą, bet ir [[Kijevo Rusia|Kijevo Rusią]]. [[1242]] m. Livonijos ordinas pralaimėjo Peipiaus mūšį rusams, vadovaujamiems [[Aleksandras Neviškis|Aleksandro Neviškio]]. Šis pralaimėjimas sustabdė ordino plėtimąsi ir jis galutinai nusitaikė prieš baltus. Tuo metu Prūsijoje taip pat kilo neramumai. Prūsai naikino kryžiuočių pilis.


Lietuvą tuo metu jau buvo suvienijęs [[Mindaugas]]. Tačiau kryžiuočiai, pasinaudoję Mindaugo priešais, privertė jį apsikrikštyti. [[1251]] m. Mindaugas Lietuvoje įvedė [[feodalizmas|feodalinius]] santykius. O netrukus tapo Lietuvos karaliumi. Lietuvai buvo paskirtas vyskupas ir jam buvo paskirtos kai kurios karalystės žemės. Tačiau žemaičiai visiškai nepakluso vyskupui, ir [[1256]] m. buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kryžiuočiai užpuolė Žemaitiją, ją ėmė niokoti. Tačiau žemaičiai nusitaikė užpulti [[Klaipėdos pilis|Klaipėdos pilį]], bet jos užimti taip ir nepavyko. Buvo pasirašytos paliaubos. Po metų vyko dar vienas kryžiaus žygis, bet ne tik prieš baltus, bet ir prieš [[aukso orda|mongolus totorius]]. Buvo sutelktos didžiulės galios ir 1260 m. prie [[Durbės mūšis|Durbės]] įvyko mūšis. Jame žuvo ir Livonijos ordino magistras, ir švedų princas, ir daugybė žygio dalyvių. Šiame mūšyje žemaičiams vadovavo Žemaitijos vyresniųjų išrinktas [[Alminas]]. Ši pergalė paskatino kitas krikščionių užimtas teritorijas sukilti.
[[Vaizdas:Teutonic order COA drawing.svg|thumb|right|100px|Teutonų emblema]]

1260 m. prūsai, vadovaujami [[Herkus Mantas|Herkaus Manto]], surengė didžiulį sukilimą. Buvo sušauktas kryžiaus žygis, ir po 14 metų vykusios kovos prūsai buvo numalšinti. Po Mindaugo mirties, praėjus nedideliam laiko tarpui, į valdžią pateko [[Traidenis]]. Lietuva atsimetė nuo krikščionybės. Traidenis ėmė rengti žygius prieš Livonijos ordiną. Valdant [[Vytenis|Vyteniui]], Livonijos ordinas ėmė plėstis į slavų žemes, o kryžiuočiai įsitvirtino kairiajame Nemuno krante. Prasidėjo nepaliaujamos kovos tarp kryžiuočių ir lietuvių, [[1283]] m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes<ref>(red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, ''Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo'', Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 18. </ref>. Į valdžią atėjus [[Gediminas|Gediminui]], Lietuva ėmė palaikyti diplomatinius santykius su Vakarų Europa, popiežiumi, Livonijos ordinu. Lietuvoje buvo imtos statyti bažnyčios, krikštyti pagonys. Bet, nepaisant to, vokiečiai [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]] ėmė puldinėti dar smarkiau. [[1341]] m. mūšyje prie Veliuonos su teutonais žuvo ir pats Gediminas. Pasinaudoję susidariusia politine krize LDK, kryžiuočiai užėmė Žemaitiją ir ruožą tarp [[Kaunas|Kauno]] ir [[Gardinas|Gardino]]. Lietuva praktiškai neteko išėjimo prie jūros. [[1345]] m. kryžiuočiai, kartu su [[čekai (tauta)|čekais]] ir [[vengrai]]s bandė nesėkmingai užimti Lietuvą, o į valdžią atėjęs [[Algirdas]] užpuolė Rygą.

Ordinui nepavykus užimti Lietuvos, kryžiuočiai ėmė naudotis kita taktika, jie rengė smulkius, bet nepaliaujamus puldinėjimus. Ordinas pagrobė vieną iš LDK kunigaikščių [[Kęstutis|Kęstutį]] ir jį įkalino [[Malborkas|Marienburgo]] pilyje, bet jis pabėgo. Kryžiuočiai stengėsi paimti strategiškai svarbią [[Kauno pilis|Kauno pilį]], todėl palei [[Nemunas|Nemuno]] upę pristatė daug pilių. Tačiau per 150 metų trukusius puldinėjimus, kryžiuočiai nesugebėjo įsitvirtinti šiapus Nemuno. Popiežius bandė susitarti dėl [[Lietuvos krikštas|Lietuvos krikšto]], bet Algirdas reikalavo ginti LDK nuo Aukso Ordos, o kryžiuočiai to daryti nesutiko. [[1363]] m. Ordinui pavyko užimti ir sunaikinti Kauno pilį. Po dvejų metų kryžiuočiams pavyko pasiekti LDK sostinę [[Vilnius|Vilnių]], bet jo neužėmė. Vėliau lietuviai bandė užimti [[Kaliningradas|Kionigsbergą (Kaliningradą)]], tačiau žygis baigėsi nesėkme, o 1377 m. teutonai nusiaubė Vilnių ir [[Trakai|Trakus]]. XIV a. pab. kryžiuočiai pasinaudoję LDK politine krize, užėmė Žemaitiją ir kitas sritis. Bet susijungus naujiems LDK kunigaikščiams [[Vytautas|Vytautui]] ir [[Jogaila]]i, žemės pradėtos atkovoti.

[[1385]] m. buvo pasirašyta [[Krėvos sutartis]] tarp [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]] ir [[Lenkija|Lenkijos]], kurioje Jogaila įsipareigoja apsikrikštyti ir apkrikštyti LDK gyventojus. Ordinas stengėsi įkalbėti popiežių, kad šis nepasirašytų šios sutarties. Vakarų Europoje Ordino populiarumas smuko, jis išgyveno politinę krizę. Dabar kryžiuočiai nebeturėjo preteksto pulti LDK, nes ši buvo krikščioniška šalis. Tačiau LDK kilo nesutarimai tarp Vytauto ir Jogailos, todėl Vytautas pasitraukė į Ordino pusę ir sutiko jam atiduoti Žemaitiją. Kryžiuočiai ėmė statyti pilis, rinkti mokesčius iš vietinių gyventojų, juos krikštyti. Žemaičiai sukilo prieš Ordiną. Sukilėlius ėmė remti Vytautas. LDK išvijo iš Žemaitijos kryžiuočius. Teutonai tuo pat metu nesutarė ir su lenkais. Jogaila su Vytautu sutelkė karines galias prie [[Vysla|Vyslos upės]]. Prie lietuvių prisidėjo [[lenkai]] ir [[rusai]]. [[1410]] m. [[liepos 15]] d. ties [[Griunvaldas|Griunvaldu (Žalgiriu)]], įvyko lemiamas [[Žalgirio mūšis|mūšis]] prieš kryžiuočius. Kovos pradžioje persvara buvo kryžiuočių pusėje, didžioji dalis lietuvių atsitraukė, kai Ordinas jau ruošėsi švęsti pergalę, staiga pasirodė vėl surinkti lietuvių kariai, nukovė magistrą [[Ulrichas fon Jungingenas|Ulrichą fon Jungingeną]] ir nugalėjo kryžiuočius. Žalgirio mūšis nutraukė beveik 200 metų trukusį baltų žemių plėšimą. [[1411]] m. Ordinas perdavė Žemaitiją LDK. Bet į valdžią atėjus naujam magistrui, šis nesutiko, kad Žemaitija pereitų į LDK rankas. Vėl prasidėjo kariniai konfliktai. LDK sąjungininke tapo [[Čekija]], kurioje stipriai veikė [[husitai|husitų]] judėjimas. [[1422]] m. Vytautas ėmė veržtis gilyn į Prūsiją, ir Ordinas turėjo galutinai atsisakyti Žemaitijos. [[1435]] m. ties [[Pabaisko mūšis|Pabaisku]] buvo galutinai sumuštas Livonijos ordinas. Laikui bėgant, nusilpo ir iširo teutonų ordinas. Tuo baigėsi ištisa epocha, besitęsusi nuo XI a. iki XV a., kurios metu vyko kryžiaus žygiai.
== Išnašos ==
{{reflist}}

{{ist-stub}}
[[Kategorija:Kryžiaus žygiai]]
[[Kategorija:Lietuvos priešistorė]]
[[Kategorija:Lietuvos priešistorė]]
[[Kategorija:Senovės Prūsija]]
[[Kategorija:Senovės Prūsija]]

20:22, 28 kovo 2020 versija

Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Vokietijos imperija (Oberostas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos TSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo

Kryžiaus žygiai į Pabaltįjį[1] arba Šiaurės kryžiaus žygiai[2] buvo pagoniškų genčių rytinėje ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėje krikščionizacija ir kolonizacija XII a. pabaigoje – XIII a. pradžioje, kurią vykdė vienuolių ordinai ir krikščioniškos karalystės. Žymiausi iš tokių kryžiaus žygių yra Livonijos kryžiaus žygis ir Prūsijos kryžiaus žygis. Dauguma jų buvo vadinami kryžiaus žygiais dar viduramžiais, bet Pirmasis švedų kryžiaus žygis taip pavadintas XIX a. romantikų nacionalistų. Kryžiaus žygius į Pabaltį pradėjo popiežius Aleksandras III savo bule Non parum animus noster 1171 ar 1172 m.[3]

Livonijos kryžiaus žygiai

1186 m. vyskupas Meinardas pastatė mūrinę pilį ir bažnyčią saloje Ikškilėje (Üxküll). 1201 m. vyskupystė buvo perkelta į dabartinės Rygos vietą. 1202 m. Livonijos vyskupu buvo paskirtas Albertas (Albrecht von Buxthoeven), kuris regiono apkrikštijimui įkūrė Kalavijuočių ordiną (Fratres militiae Christi). Tuo tarpu patys pagonys krikštytis neskubėjo. Situacija pablogėjo, kai pagonys išžudė grupę krikščionių misionierių.

Prūsija ir Lietuva

Codex Manesse, aprašantis ir minezingerio grafo Wernhero von Hombergo žygius į Lietuvą

Vakarų Europos feodalų veržimasis į Rytus buvo susijęs su bendra ekonomine ir politine padėtimi tų šalių, kurios vėlyvaisiais viduramžiais buvo pasiekusios aukščiausią feodalizmo stadiją. Nuo XI a. pabaigos tas šalis užliejo valstiečių judėjimo banga, politiniame gyvenime vis labiau reiškėsi miestai. Atkaklus valstiečių ir miestiečių priešinimasis nebeleido didinti feodalinio spaudimo. Todėl feodalai turto ėmė ieškoti svetimose šalyse. Šio tikslo siekti padėjo krikščionybė. Bažnyčia teigė, kad žemė yra Dievo dovana, skirta krikščionims, o pagonys ir musulmonai ja naudojasi neteisėtai.

Po nesėkmingų kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus, Šv. Romos imperijos imperatoriaus raginami, Vakarų Europos feodalai atsigręžė į pagoniškas Europos tautas. XII a. pab. į Pabaltijį vyko vokiečių pirkliai ir misionieriai, lydimi ginkluotų karių. Į pagonių kraštus vykę misionieriai buvo paskirti vyskupais. Visi apkrikštyti gyventojai privalėjo mokėti duoklę. XII a. pab. vokiečių pirkliai, riteriai ir kunigai išsikėlė Dauguvos upės žiotyse ir ėmė krikštyti ten gyvenusius lyvius. 1201 m. ten atvykęs vyskupas Albertas pastatė Rygos pilį ir įsteigė karinį vienuolių ordiną – kalavijuočius. Per 12 metų kalavijuočiai nukariavo lyvius, o savo gyvenamą kraštą pavadino Livonija. 1224–1227 m. vokiečiai atsikraustė į estų žemes ir jas prijungė prie Livonijos. Tuo pat metu užkariautojai veržėsi į prūsų žemes ir ėmė krikštyti vietinius gyventojus. Tačiau prūsai sukilo ir popiežius vietoje kryžiaus žygio į Jeruzalę žygeivius ėmė siųsti į Prūsiją. Į šį kraštą buvo pakviestas ir vokiečių riterių – Teutonų ordinas.

1236 m. į šiaurę nuo Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kurio metu lietuviai įveikė kalavijuočius. Šiame mūšyje lietuviai ir žemaičiai, vadovaujami Vykinto nugalėjo apie 3000 karių. Po nesėkmės 1237 m. kalavijuočiai susijungė su teutonais. Tuomet žemaičių ir lietuvių žemės tapo apsuptomis kryžiuočių, kurie kėsinosi nukariauti ne tik Lietuvą, bet ir Kijevo Rusią. 1242 m. Livonijos ordinas pralaimėjo Peipiaus mūšį rusams, vadovaujamiems Aleksandro Neviškio. Šis pralaimėjimas sustabdė ordino plėtimąsi ir jis galutinai nusitaikė prieš baltus. Tuo metu Prūsijoje taip pat kilo neramumai. Prūsai naikino kryžiuočių pilis.

Lietuvą tuo metu jau buvo suvienijęs Mindaugas. Tačiau kryžiuočiai, pasinaudoję Mindaugo priešais, privertė jį apsikrikštyti. 1251 m. Mindaugas Lietuvoje įvedė feodalinius santykius. O netrukus tapo Lietuvos karaliumi. Lietuvai buvo paskirtas vyskupas ir jam buvo paskirtos kai kurios karalystės žemės. Tačiau žemaičiai visiškai nepakluso vyskupui, ir 1256 m. buvo paskelbtas kryžiaus žygis. Kryžiuočiai užpuolė Žemaitiją, ją ėmė niokoti. Tačiau žemaičiai nusitaikė užpulti Klaipėdos pilį, bet jos užimti taip ir nepavyko. Buvo pasirašytos paliaubos. Po metų vyko dar vienas kryžiaus žygis, bet ne tik prieš baltus, bet ir prieš mongolus totorius. Buvo sutelktos didžiulės galios ir 1260 m. prie Durbės įvyko mūšis. Jame žuvo ir Livonijos ordino magistras, ir švedų princas, ir daugybė žygio dalyvių. Šiame mūšyje žemaičiams vadovavo Žemaitijos vyresniųjų išrinktas Alminas. Ši pergalė paskatino kitas krikščionių užimtas teritorijas sukilti.

Teutonų emblema

1260 m. prūsai, vadovaujami Herkaus Manto, surengė didžiulį sukilimą. Buvo sušauktas kryžiaus žygis, ir po 14 metų vykusios kovos prūsai buvo numalšinti. Po Mindaugo mirties, praėjus nedideliam laiko tarpui, į valdžią pateko Traidenis. Lietuva atsimetė nuo krikščionybės. Traidenis ėmė rengti žygius prieš Livonijos ordiną. Valdant Vyteniui, Livonijos ordinas ėmė plėstis į slavų žemes, o kryžiuočiai įsitvirtino kairiajame Nemuno krante. Prasidėjo nepaliaujamos kovos tarp kryžiuočių ir lietuvių, 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes[4]. Į valdžią atėjus Gediminui, Lietuva ėmė palaikyti diplomatinius santykius su Vakarų Europa, popiežiumi, Livonijos ordinu. Lietuvoje buvo imtos statyti bažnyčios, krikštyti pagonys. Bet, nepaisant to, vokiečiai LDK ėmė puldinėti dar smarkiau. 1341 m. mūšyje prie Veliuonos su teutonais žuvo ir pats Gediminas. Pasinaudoję susidariusia politine krize LDK, kryžiuočiai užėmė Žemaitiją ir ruožą tarp Kauno ir Gardino. Lietuva praktiškai neteko išėjimo prie jūros. 1345 m. kryžiuočiai, kartu su čekais ir vengrais bandė nesėkmingai užimti Lietuvą, o į valdžią atėjęs Algirdas užpuolė Rygą.

Ordinui nepavykus užimti Lietuvos, kryžiuočiai ėmė naudotis kita taktika, jie rengė smulkius, bet nepaliaujamus puldinėjimus. Ordinas pagrobė vieną iš LDK kunigaikščių Kęstutį ir jį įkalino Marienburgo pilyje, bet jis pabėgo. Kryžiuočiai stengėsi paimti strategiškai svarbią Kauno pilį, todėl palei Nemuno upę pristatė daug pilių. Tačiau per 150 metų trukusius puldinėjimus, kryžiuočiai nesugebėjo įsitvirtinti šiapus Nemuno. Popiežius bandė susitarti dėl Lietuvos krikšto, bet Algirdas reikalavo ginti LDK nuo Aukso Ordos, o kryžiuočiai to daryti nesutiko. 1363 m. Ordinui pavyko užimti ir sunaikinti Kauno pilį. Po dvejų metų kryžiuočiams pavyko pasiekti LDK sostinę Vilnių, bet jo neužėmė. Vėliau lietuviai bandė užimti Kionigsbergą (Kaliningradą), tačiau žygis baigėsi nesėkme, o 1377 m. teutonai nusiaubė Vilnių ir Trakus. XIV a. pab. kryžiuočiai pasinaudoję LDK politine krize, užėmė Žemaitiją ir kitas sritis. Bet susijungus naujiems LDK kunigaikščiams Vytautui ir Jogailai, žemės pradėtos atkovoti.

1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis tarp LDK ir Lenkijos, kurioje Jogaila įsipareigoja apsikrikštyti ir apkrikštyti LDK gyventojus. Ordinas stengėsi įkalbėti popiežių, kad šis nepasirašytų šios sutarties. Vakarų Europoje Ordino populiarumas smuko, jis išgyveno politinę krizę. Dabar kryžiuočiai nebeturėjo preteksto pulti LDK, nes ši buvo krikščioniška šalis. Tačiau LDK kilo nesutarimai tarp Vytauto ir Jogailos, todėl Vytautas pasitraukė į Ordino pusę ir sutiko jam atiduoti Žemaitiją. Kryžiuočiai ėmė statyti pilis, rinkti mokesčius iš vietinių gyventojų, juos krikštyti. Žemaičiai sukilo prieš Ordiną. Sukilėlius ėmė remti Vytautas. LDK išvijo iš Žemaitijos kryžiuočius. Teutonai tuo pat metu nesutarė ir su lenkais. Jogaila su Vytautu sutelkė karines galias prie Vyslos upės. Prie lietuvių prisidėjo lenkai ir rusai. 1410 m. liepos 15 d. ties Griunvaldu (Žalgiriu), įvyko lemiamas mūšis prieš kryžiuočius. Kovos pradžioje persvara buvo kryžiuočių pusėje, didžioji dalis lietuvių atsitraukė, kai Ordinas jau ruošėsi švęsti pergalę, staiga pasirodė vėl surinkti lietuvių kariai, nukovė magistrą Ulrichą fon Jungingeną ir nugalėjo kryžiuočius. Žalgirio mūšis nutraukė beveik 200 metų trukusį baltų žemių plėšimą. 1411 m. Ordinas perdavė Žemaitiją LDK. Bet į valdžią atėjus naujam magistrui, šis nesutiko, kad Žemaitija pereitų į LDK rankas. Vėl prasidėjo kariniai konfliktai. LDK sąjungininke tapo Čekija, kurioje stipriai veikė husitų judėjimas. 1422 m. Vytautas ėmė veržtis gilyn į Prūsiją, ir Ordinas turėjo galutinai atsisakyti Žemaitijos. 1435 m. ties Pabaisku buvo galutinai sumuštas Livonijos ordinas. Laikui bėgant, nusilpo ir iširo teutonų ordinas. Tuo baigėsi ištisa epocha, besitęsusi nuo XI a. iki XV a., kurios metu vyko kryžiaus žygiai.

Išnašos

  1. Hunyadi, Zsolt; József Laszlovszky (2001). The Crusades and the Military Orders: Expanding the Frontiers of Medieval Latin Christianity. Budapest: Central European University Press. p. 606. ISBN 963-9241-42-3.
  2. Christiansen, Erik (1997). The Northern Crusades. London: Penguin Books. p. 287. ISBN 0-14-026653-4.
  3. Christiansen, Eric. The Northern Crusades. London: Penguin Books. pg. 71
  4. (red.) Steponas Maculevičius, Doloresa Baltrušiene, Znajomość z Litwą. Księga tysiąclecia. Tom pierwszy. Państwo, Kraštotvarka, Kaunas, 1999, ISBN 9986-892-34-1, s. 18.