Humanizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 1: Eilutė 1:
'''Humanizmas''' ({{fr|humanisme}}) – [[Antropocentrizmas|antropocentrinė]] pasaulėžiūra, išaukštinanti [[žmogus|žmogų]].<ref>{{VLE|VII||Jūratė Morkūnienė|[https://www.vle.lt/Straipsnis/humanizmas-31098 Humanizmas]}}</ref> Tai plati [[etika|etinių]] [[filosofija|filosofijų]] kategorija, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Pagrindiniai tikslai, anot humanizmo, yra žmonijos suklestėjimas, visų žmonių gerovė ir geresnio pasaulio palikimas ateinančioms kartoms. Šiuo metu daugiau ar mažiau tapatinamas su [[ateizmas|ateizmu]] bei sekuliariuoju [[Racionalizmas|racionalizmu]].<ref>{{Cite book|last=Urmson|first=J. O|url=https://www.worldcat.org/title/concise-encyclopedia-of-western-philosophy-and-philosophers/oclc/57689814?referer=di&ht=edition|title=The concise encyclopedia of western philosophy and philosophers|last2=Rée|first2=Jonathan|date=2005|publisher=Routledge|isbn=978-0-415-32924-8|location=London; New York}}</ref> Vertina [[Mokslinis metodas|mokslinį metodą]], atmeta [[misticizmas|misticizmą]], [[religija|religines]] [[dogma]]s. Ši filosofija padarė įtaką [[krikščionybė|krikščionybei]], kuri priėmė humaniškesnę poziciją.
'''Humanizmas''' ({{fr|humanisme}}) – [[Antropocentrizmas|antropocentrinė]] pasaulėžiūra, išaukštinanti [[žmogus|žmogų]].<ref>{{VLE|VII||Jūratė Morkūnienė|[https://www.vle.lt/Straipsnis/humanizmas-31098 Humanizmas]}}</ref> Tai plati [[etika|etinių]] [[filosofija|filosofijų]] kategorija, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Pagrindiniai tikslai, anot humanizmo, yra žmonijos suklestėjimas, visų žmonių gerovė ir geresnio pasaulio palikimas ateinančioms kartoms. Šiuo metu daugiau ar mažiau tapatinamas su [[ateizmas|ateizmu]] bei sekuliariuoju [[Racionalizmas|racionalizmu]].<ref>{{Cite book|last=Urmson|first=J. O|url=https://www.worldcat.org/title/concise-encyclopedia-of-western-philosophy-and-philosophers/oclc/57689814?referer=di&ht=edition|title=The concise encyclopedia of western philosophy and philosophers|last2=Rée|first2=Jonathan|date=2005|publisher=Routledge|isbn=978-0-415-32924-8|location=London; New York}}</ref> Vertina [[Mokslinis metodas|mokslinį metodą]], atmeta [[misticizmas|misticizmą]], [[religija|religines]] [[dogma]]s. Ši filosofija padarė įtaką [[krikščionybė|krikščionybei]], kuri priėmė humaniškesnę poziciją.


[[Renesansas|Renesanso]] laikotarpiu humanizmas buvo [[Europa|Europos]] intelektualų sąjūdis, prasidėjęs [[Florencija|Florencijoje]] [[XIV amžius|XIV amžiaus]] pradžioje. Šiam sąjūdžiui būdingas žmogaus ir jo galimybių (ypač proto) išaukštinimas, tuo pačiu atsiribojant nuo [[scholastika|scholastikos]] bei tradicinių [[Viduramžiai|Viduramžių]] krikščionybės idealų: kuklumo, [[introspekcija|introspekcijos]] ir pasyvumo. Judėjimas gimė europiečių mokslininkams pradėjus iš naujo atrasti [[antika|antikinius]] graikiškus ir lotyniškus tekstus. Renesanso humanistai grožį ėmė suvokti kaip tiesą ir vertybę bei būdą pažinti [[Dievas|Dievą]]. Buvo atsigręžta į antikinę [[menas|meno]] sampratą.
Atsirado [[Europa|Europoje]] kaip [[Renesansas|Renesanso]] intelektualų sąjūdis, prasidėjęs [[Florencija|Florencijoje]] [[XIV amžius|XIV amžiaus]] pradžioje. Šiam sąjūdžiui būdingas žmogaus ir jo galimybių (ypač proto) išaukštinimas, tuo pačiu atsiribojant nuo [[scholastika|scholastikos]] bei tradicinių [[Viduramžiai|Viduramžių]] krikščionybės idealų: kuklumo, [[introspekcija|introspekcijos]] ir pasyvumo. Judėjimas gimė europiečių mokslininkams pradėjus iš naujo atrasti [[antika|antikinius]] graikiškus ir lotyniškus tekstus. Renesanso humanistai grožį ėmė suvokti kaip tiesą ir vertybę bei būdą pažinti [[Dievas|Dievą]]. Buvo atsigręžta į antikinę [[menas|meno]] sampratą.


Kitas humanizmo bruožas yra optimistinis požiūris į žmogaus gebėjimus. Bet tai nėra tikėjimas, kad žmogaus prigimtis yra grynas gėris ar kad visi žmonės be pagalbos gali pasiekti humanistiškus idealus. Dauguma humanistų kaip tik mano, kad tam reikia daug sunkaus darbo ir kitų paramos.
Kitas humanizmo bruožas yra optimistinis požiūris į žmogaus gebėjimus. Bet tai nėra tikėjimas, kad žmogaus prigimtis yra grynas gėris ar kad visi žmonės be pagalbos gali pasiekti humanistiškus idealus. Dauguma humanistų kaip tik mano, kad tam reikia daug sunkaus darbo ir kitų paramos.

20:37, 17 kovo 2020 versija

Humanizmas (pranc. humanisme) – antropocentrinė pasaulėžiūra, išaukštinanti žmogų.[1] Tai plati etinių filosofijų kategorija, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Pagrindiniai tikslai, anot humanizmo, yra žmonijos suklestėjimas, visų žmonių gerovė ir geresnio pasaulio palikimas ateinančioms kartoms. Šiuo metu daugiau ar mažiau tapatinamas su ateizmu bei sekuliariuoju racionalizmu.[2] Vertina mokslinį metodą, atmeta misticizmą, religines dogmas. Ši filosofija padarė įtaką krikščionybei, kuri priėmė humaniškesnę poziciją.

Atsirado Europoje kaip Renesanso intelektualų sąjūdis, prasidėjęs Florencijoje XIV amžiaus pradžioje. Šiam sąjūdžiui būdingas žmogaus ir jo galimybių (ypač proto) išaukštinimas, tuo pačiu atsiribojant nuo scholastikos bei tradicinių Viduramžių krikščionybės idealų: kuklumo, introspekcijos ir pasyvumo. Judėjimas gimė europiečių mokslininkams pradėjus iš naujo atrasti antikinius graikiškus ir lotyniškus tekstus. Renesanso humanistai grožį ėmė suvokti kaip tiesą ir vertybę bei būdą pažinti Dievą. Buvo atsigręžta į antikinę meno sampratą.

Kitas humanizmo bruožas yra optimistinis požiūris į žmogaus gebėjimus. Bet tai nėra tikėjimas, kad žmogaus prigimtis yra grynas gėris ar kad visi žmonės be pagalbos gali pasiekti humanistiškus idealus. Dauguma humanistų kaip tik mano, kad tam reikia daug sunkaus darbo ir kitų paramos.

Išnašos

  1. Jūratė Morkūnienė. Humanizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  2. Urmson, J. O; Rée, Jonathan (2005). The concise encyclopedia of western philosophy and philosophers. London; New York: Routledge. ISBN 978-0-415-32924-8.