Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Stela (aptarimas | indėlis)
Stela (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 38: Eilutė 38:
}}
}}


'''Adomas Bernardas Mickevičius''' ({{pl|Adam Bernard Mickiewicz}}, [[1798]] m. [[gruodžio 24]] d. [[Zaosė (Baltarusija)|Zaosė]]je, netoli [[Naugardukas|Naugarduko]] – [[1855]] m. [[lapkričio 26]] d. [[Stambulas|Konstantinopolyje]], [[Osmanų imperija]]) – – iš istorinės [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas.<ref>Algirdas Šapoka. „Tikras, sukurtas ir sunaikintas Mickevičiaus memoriališkumas". Skelbta svetainėje „Bernardinai.lt”, 2015. [http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-03-18-tikras-sukurtas-ir-sunaikintas-mickeviciaus-memorialiskumas/174850]</ref><ref>Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos interneto svetainėje skelbiama Adomo Mickevičiaus biografija.[https://amb.lt/lt/pazinkime/adomas-mickevicius/biografija/186]</ref><ref> Informacija apie Adomą Mickevičių svetainėje šaltiniai.lt.[http://www.šaltiniai.info/index/details/1068]</ref><ref>Roman Koropeckyj (29 September 2010). "Adam Mickiewicz as a Polish National Icon".In Marcel Cornis-Pope; John Neubauer (eds.). History of the Literary Cultures of East-Eastern Europe. John Benjamins Publishing Company. pp. 39–. ISBN 978-90-272-3458-2.</ref><ref>Ніна Баршчэўская. Адам Міцкевіч і Беларуская мова // Камунікат 2 / 2005 (27)</ref><ref>І. Масляніцына. Міцкевіч (Mickiewicz) Адам // Літаратура/Мысліцелі і асветнікі Беларусі (1995 г.) </ref>
'''Adomas Bernardas Mickevičius''' ({{pl|Adam Bernard Mickiewicz}}, [[1798]] m. [[gruodžio 24]] d. [[Zaosė (Baltarusija)|Zaosė]]je, netoli [[Naugardukas|Naugarduko]] – [[1855]] m. [[lapkričio 26]] d. [[Stambulas|Konstantinopolyje]], [[Osmanų imperija]]) – – iš istorinės [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas.<ref>Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos interneto svetainėje skelbiama Adomo Mickevičiaus biografija.[https://amb.lt/lt/pazinkime/adomas-mickevicius/biografija/186]</ref><ref> Informacija apie Adomą Mickevičių svetainėje šaltiniai.lt.[http://www.šaltiniai.info/index/details/1068]</ref><ref>Roman Koropeckyj (29 September 2010). "Adam Mickiewicz as a Polish National Icon".In Marcel Cornis-Pope; John Neubauer (eds.). History of the Literary Cultures of East-Eastern Europe. John Benjamins Publishing Company. pp. 39–. ISBN 978-90-272-3458-2.</ref><ref>Ніна Баршчэўская. Адам Міцкевіч і Беларуская мова // Камунікат 2 / 2005 (27)</ref><ref>І. Масляніцына. Міцкевіч (Mickiewicz) Адам // Літаратура/Мысліцелі і асветнікі Беларусі (1995 г.) </ref>


Adomas Mickevičius minimas greta [[Johann Wolfgang von Goethe|Gėtės]], [[Friedrich Schiller|Šilerio]], [[George Gordon Byron|Bairono]], [[Aleksandras Puškinas|Puškino]].<ref name="Kubilius">Vytautas Kubilius. Adomas Mickevičius: poetas ir Lietuva, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. ISBN 9986-39-082-6. [http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LG00/Vytautas_Kubilius._Adomas_Mickevi%C4%8Dius_-_poetas_ir_Lietuva.LG4803C.pdf]</ref>
Adomas Mickevičius minimas greta [[Johann Wolfgang von Goethe|Gėtės]], [[Friedrich Schiller|Šilerio]], [[George Gordon Byron|Bairono]], [[Aleksandras Puškinas|Puškino]].<ref name="Kubilius">Vytautas Kubilius. Adomas Mickevičius: poetas ir Lietuva, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. ISBN 9986-39-082-6. [http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LG00/Vytautas_Kubilius._Adomas_Mickevi%C4%8Dius_-_poetas_ir_Lietuva.LG4803C.pdf]</ref> Kai kurių autorių vadinamas nacionaliniu lietuvių poetu<ref>Algirdas Šapoka. „Tikras, sukurtas ir sunaikintas Mickevičiaus memoriališkumas". Skelbta svetainėje „Bernardinai.lt”, 2015. [http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-03-18-tikras-sukurtas-ir-sunaikintas-mickeviciaus-memorialiskumas/174850]</ref>, [[Česlovas Milošas|Česlovo Milošo]] įvardintas: „pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu".<ref name="Kubilius"/>


== Biografija ==
== Biografija ==


=== Kilmė ===
=== Kilmė ===
[[File:Zaosie home of Mickiwiecz.jpg|thumb|150 px|left|Napoleonas orda. Mickevičių namai Zaosėje (XIX a.)]]
[[File:Zaosie home of Mickiwiecz.jpg|thumb|150 px|left|[[Napoleonas Orda]]. Mickevičių namai Zaosėje (XIX a.)]]
[[File:Dom A.Mickiewicza w Nowogródku.jpg|thumb|150 px|left|Adomo Mickevičiaus vaikystės namas Naugarduke]]
[[File:Dom A.Mickiewicza w Nowogródku.jpg|thumb|150 px|left|Adomo Mickevičiaus vaikystės namas Naugarduke (2006 m. fotografija)]]


Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. pagal vienus šaltinius Zaosėje, pagal kitus - Naugarduke <ref name="Riškus">Jonas Riškus. Adomas Mickevičius ir Lietuva. Vilnius:Vaga, 1996, p. 10. ISBN 5-415-00450-5.</ref><ref>Mickiewicz F., Pamiętnik. Lwow, 1923, 33 p.</ref> advokato Mikalojaus Mickevičiaus ir jo žmonos Barboros Majevskos šeimoje kaip antras vaikas iš penkių. 1801 m. Mickevičiams gimė Adomo brolis Aleksandras, po trejų metų - Jurgis, dar po metų - Antanas, kuris mirė 5 metukų.<ref name="Jastrunas">Mečislovas Jastrunas. Adomas Mickevičius. Poeto laikas ir asmenybė. Vilnius: Spindulys, 1994. ISBN 9986-408-21-0.</ref><ref name="Kubilius"/>Mickevičiai buvo kilę iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų–Mickevičių giminės<ref name="Venclova">Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.</ref>, kurios atstovai gyveno [[Rodūnė]]s apylinkėse iki XVII a. pabaigos, kai išsikėlė į [[Naugardukas|Naugarduko]] apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors laikė save lietuvių kilmės bajorais. Poeto tėvai save vadino lietuviais, Lietuvą - tėvyne. Šiuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai:
Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. pagal vienus šaltinius Zaosėje, pagal kitus - Naugarduke <ref name="Riškus">Jonas Riškus. Adomas Mickevičius ir Lietuva. Vilnius:Vaga, 1996, p. 10. ISBN 5-415-00450-5.</ref><ref>Mickiewicz F., Pamiętnik. Lwow, 1923, 33 p.</ref> advokato, [[1794 m. sukilimas|1794 m. sukilimo]] dalyvio Mikalojaus Mickevičiaus ir jo žmonos, dvaro ekonomo duktės Barboros Majevskos šeimoje kaip antras vaikas iš penkių. 1801 m. Mickevičiams gimė Adomo brolis Aleksandras, po trejų metų - Jurgis, dar po metų - Antanas, kuris mirė 5 metukų.<ref name="Jastrunas">Mečislovas Jastrunas. Adomas Mickevičius. Poeto laikas ir asmenybė. Vilnius: Spindulys, 1994. ISBN 9986-408-21-0.</ref><ref name="Kubilius"/>Mickevičiai buvo kilę iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų–Mickevičių giminės<ref name="Venclova">Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.</ref>, kurios atstovai gyveno [[Rodūnė]]s apylinkėse iki XVII a. pabaigos, kai išsikėlė į [[Naugardukas|Naugarduko]] apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors laikė save lietuvių kilmės bajorais. Poeto tėvai save vadino lietuviais, Lietuvą - tėvyne. Šiuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai:
: ''Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <...>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žemelei ir mūsų tėvynei.''<ref name="Riškus"/>
: ''Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <...>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žemelei ir mūsų tėvynei.''<ref name="Riškus"/>


Eilutė 54: Eilutė 54:
[[File:Adam Mickiewicz Poezye 1822 P001.jpg|thumb|150 px|right|Adomo Mickevičiaus poezijos knygos, išleistos 1822 m. Vilniuje, viršelis ([[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvė)]]
[[File:Adam Mickiewicz Poezye 1822 P001.jpg|thumb|150 px|right|Adomo Mickevičiaus poezijos knygos, išleistos 1822 m. Vilniuje, viršelis ([[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvė)]]


[[1815]] m. baigęs Naugarduko [[Dominikonai|dominikonų]] mokyklą (mokykloje mokėsi kartu su [[Jonas Čečiotas|Jonu Čečiotu]]), Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių <ref name="Piročkinas">Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.</ref>, apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į profesoriaus Juozapo Mickevičiaus butą, tarp [[Pilies gatvė|Pilies]] ir [[Skapo gatvė|Skapo]] gatvių, kuris globojo neturtingus studentus. Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką [[Kazimieras Kontrimas|Kazimierą Kontrimą]] gyveno ir [[Tomas Zanas]] bei VU profesoriaus, rektoriaus [[Simonas Malevskis|Simono Malevskio]] sūnus [[Pranciškus Jeronimas Malevskis]].<ref name="Piročkinas"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas.">Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas. Vilnius: Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. ISBN 978-609-8061-57-4.</ref><ref name="Kubilius"/>
[[1815]] m. baigęs Naugarduko [[Dominikonai|dominikonų]] mokyklą (mokykloje mokėsi kartu su [[Jonas Čečiotas|Jonu Čečiotu]]), Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių<ref name="Piročkinas">Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.</ref>, apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus, kuris globojo neturtingus studentus, butą, buvusį name tarp [[Pilies gatvė|Pilies]] ir [[Skapo gatvė|Skapo]] gatvių. Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką [[Kazimieras Kontrimas|Kazimierą Kontrimą]] gyveno ir [[Tomas Zanas]] bei VU profesoriaus, rektoriaus [[Simonas Malevskis|Simono Malevskio]] sūnus [[Pranciškus Jeronimas Malevskis]].<ref name="Piročkinas"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas.">Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas. Vilnius: Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. ISBN 978-609-8061-57-4.</ref><ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/>


1815 m. rugsėjo 18 d., šeštadienį, Adomas Mickevičius priimtas į [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją.<ref name="Riškus"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/> Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju [[Filomatai|Filomatų]] prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu. Baigus pirmą universiteto kursą, A.Mickevičiui suteiktas filosofijos kandidato laipsnis. Antraisiais metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, mokėsi graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.<ref name="Riškus"/><ref name="Kubilius"/>
1815 m. rugsėjo 18 d., šeštadienį, Adomas Mickevičius priimtas į [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universiteto]] Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją tam, kad gautų stipendiją ir turėtų pinigų pragyvenimui.<ref name="Riškus"/><ref name="Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas."/> Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju [[Filomatai|Filomatų]] prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu. Pirmo kurso pirmąjame pusmetyje ir pabaigoje laikė tris tiksliųjų mokslų egzaminus ir romėnų literatūros egzaminą, kurį kartu laikė ir [[Andrius Tovianskis]]. Baigus pirmą universiteto kursą, A.Mickevičiui suteiktas filosofijos kandidato laipsnis. Grįžęs po atostogų iš Naugarduko jau kartu su studijuoti ketinusiu vaikystės draugu Jonu Čečiotu, antraisiais metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, mokėsi graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.<ref name="Riškus"/><ref name="Kubilius"/><ref name="Piročkinas"/> Susižavėjo [[Volteras|Volteru]], vertė jo kūrinius.<ref name="Piročkinas"/>


Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius [[Gotfrydas Ernestas Grodekas]], literatūros teoriją - literatūros profesorius [[Leonas Borovskis]], matematiką ir astronomiją - [[Jonas Sniadeckis]], chemiją - [[Andrius Sniadeckis]]. Tačiau didžiausią įtaką Vilniaus universitete Mickevičiui padarė visuotinės istorijos paskaitas skaitęs profesorius [[Joachimas Lelevelis]].<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>
1817 m. Adomas Mickevičius persikraustė gyventi į Jono Čečioto butą (dabartinėje [[Bernardinų gatvė|Bernardinų gatvėje]].<ref>Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.</ref>


1817 m. Adomas Mickevičius persikraustė gyventi į Jono Čečioto butą (dabartinėje [[Bernardinų gatvė|Bernardinų gatvėje]]).<ref>Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.</ref>
Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius [[Gotfrydas Ernestas Grodekas]], literatūros teoriją - literatūros profesorius [[Leonas Borovskis]], matematiką ir astronomiją - [[Jonas Sniadeckis]], chemiją - [[Andrius Sniadeckis]]. Tačiau didžiausią įtaką Vilniaus universitete Mickevičiui padarė visuotinės istorijos paskaitas skaitęs profesorius [[Joakimas Lelevelis]].<ref name="Riškus"/><ref name="Jastrunas"/>


1818 m. lenkų kalba žurnale „''Tygodnik Wileński''“ („Vilniaus savaitraštis“) Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“.<ref name="Venclova"/> Per ateinančius kelerius metus poeto stilius subrendo nuo
1818 m. lenkų kalba žurnale „''Tygodnik Wileński''“ („Vilniaus savaitraštis“) Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“.<ref name="Venclova"/> Per ateinančius kelerius metus poeto stilius subrendo nuo

23:12, 6 kovo 2020 versija

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
   Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.
Adomas Mickevičius
Visas vardas Adomas Bernardas Mickevičius
Gimė 1798 m. gruodžio 24 d.
Zaosė, prie Naugarduko, Rusijos imperija
Mirė 1855 m. lapkričio 26 d. (56 metai)
Konstantinopolis, Osmanų imperija
Palaidotas (-a) Vavelio katedra
Veikla Poetas, mokytojas
Alma mater Vilniaus universitetas
Žinomas (-a) už „Krymo sonetai“ (1826)
„Vėlinės“ (1832)
Ponas Tadas“ (1834)
Vikiteka Adomas Mickevičius
Parašas

Adomas Bernardas Mickevičius (lenk. Adam Bernard Mickiewicz, 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko – 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje, Osmanų imperija) – – iš istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilęs, lenkų kalba rašęs poetas, dramaturgas, eseistas, publicistas, vertėjas, politinis aktyvistas.[1][2][3][4][5]

Adomas Mickevičius minimas greta Gėtės, Šilerio, Bairono, Puškino.[6] Kai kurių autorių vadinamas nacionaliniu lietuvių poetu[7], Česlovo Milošo įvardintas: „pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu".[6]

Biografija

Kilmė

Napoleonas Orda. Mickevičių namai Zaosėje (XIX a.)
Adomo Mickevičiaus vaikystės namas Naugarduke (2006 m. fotografija)

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. pagal vienus šaltinius Zaosėje, pagal kitus - Naugarduke [8][9] advokato, 1794 m. sukilimo dalyvio Mikalojaus Mickevičiaus ir jo žmonos, dvaro ekonomo duktės Barboros Majevskos šeimoje kaip antras vaikas iš penkių. 1801 m. Mickevičiams gimė Adomo brolis Aleksandras, po trejų metų - Jurgis, dar po metų - Antanas, kuris mirė 5 metukų.[10][6]Mickevičiai buvo kilę iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų–Mickevičių giminės[11], kurios atstovai gyveno Rodūnės apylinkėse iki XVII a. pabaigos, kai išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors laikė save lietuvių kilmės bajorais. Poeto tėvai save vadino lietuviais, Lietuvą - tėvyne. Šiuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai:

Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <...>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žemelei ir mūsų tėvynei.[8]

Studijų metai

Adomo Mickevičiaus poezijos knygos, išleistos 1822 m. Vilniuje, viršelis (Juozapo Zavadskio spaustuvė)

1815 m. baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą (mokykloje mokėsi kartu su Jonu Čečiotu), Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių[12], apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus, kuris globojo neturtingus studentus, butą, buvusį name tarp Pilies ir Skapo gatvių. Tame pačiame name pas universiteto bibliotekininką Kazimierą Kontrimą gyveno ir Tomas Zanas bei VU profesoriaus, rektoriaus Simono Malevskio sūnus Pranciškus Jeronimas Malevskis.[12][13][6][12]

1815 m. rugsėjo 18 d., šeštadienį, Adomas Mickevičius priimtas į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją tam, kad gautų stipendiją ir turėtų pinigų pragyvenimui.[8][13] Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju Filomatų prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu. Pirmo kurso pirmąjame pusmetyje ir pabaigoje laikė tris tiksliųjų mokslų egzaminus ir romėnų literatūros egzaminą, kurį kartu laikė ir Andrius Tovianskis. Baigus pirmą universiteto kursą, A.Mickevičiui suteiktas filosofijos kandidato laipsnis. Grįžęs po atostogų iš Naugarduko jau kartu su studijuoti ketinusiu vaikystės draugu Jonu Čečiotu, antraisiais metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų studijas, mokėsi graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją, vokiečių ir anglų kalbas.[8][6][12] Susižavėjo Volteru, vertė jo kūrinius.[12]

Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas, literatūros teoriją - literatūros profesorius Leonas Borovskis, matematiką ir astronomiją - Jonas Sniadeckis, chemiją - Andrius Sniadeckis. Tačiau didžiausią įtaką Vilniaus universitete Mickevičiui padarė visuotinės istorijos paskaitas skaitęs profesorius Joachimas Lelevelis.[8][10]

1817 m. Adomas Mickevičius persikraustė gyventi į Jono Čečioto butą (dabartinėje Bernardinų gatvėje).[14]

1818 m. lenkų kalba žurnale „Tygodnik Wileński“ („Vilniaus savaitraštis“) Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“.[11] Per ateinančius kelerius metus poeto stilius subrendo nuo neoklasicizmo iki romantizmo pirmiausiai jo poezijos antologijose, paskelbtose Vilniuje 1822 m. ir 1823 m. Šios antologijos apėmė poemą „Gražina“ ir poemos „Vėlinės“ pirmąsias dalis[15]

Iki 1820 – 1822 m. Mickevičius jau buvo baigęs kurti dar vieną žinomą eilėraštį „Odė jaunystei“, tačiau šis kūrinys buvo laikomas pernelyg patriotišku ir revoliuciniu ir daugelį metų oficialiai nebuvo publikuotas.[16] Pagal kitus šaltinius „Odė jaunystei“ išspausdinta 1827 m.[17]

Dalyvavimas Filomatų veikloje

Buvę filomatai, poetai Adomas Mickevičius ir Antonis Edvardas Odinecas ant Vezuvijaus (dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis 1881 m.)

1817 m. Adomas Mickevičius kartu su Vilniaus universiteto studentais Tomu Zanu, Juzefu Ježovskiu, Pranciškumi Jeronimu Malevskiu ir kitais įsteigė nelegalią anticarinę Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. [18] Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje.

1817 m. į Filomatų draugiją tarp kitų narių priimtas ir Mickevičiaus vaikystės ir mokyklos draugas Jonas Čečiotas. Draugija buvo padalinta į du skyrius. Adomas Mickevičius priklausė literatūros ir moralinių mokslų skyriui. Pagal kai kuriuos šaltinius šiam skyriui vadovavo Mickevičius,[19] pagal kitus šaltinius – P.J.Malevskis.[18]

Filomatų draugijai Mickevičius parašė eilėraštį – himną „Odė jaunystei“.

1819 m. pavasarį Mickevičius inicijavo „Bičiulių draugijos” steigimą, parengė šios draugijos įstatus. Draugija buvo pirmoji Filomatų atšaka.[18]

Mickevičius, skatinamas bičiulių filomatų, 1820 m. dalyvavo Vilniaus universiteto Poezijos ir iškalbos katedros profesoriaus konkurse, kurio nelaimėjo. Buvo aiškinama, kad jam trūksta patirties.[20]

1823 m. pasirodė antrasis Adomo Mickevičiaus poezijos rinkinys.[6]

Filomatų draugijos posėdžiuose Adomas Mickevičius pasisakydavo už švietimo geresnes sąlygas, tautiškumo sąmoningumą, istorijos fiksavimą. Nors 1819 m. Mickevičius išvyko mokytojauti į Kauną, tačiau į draugijos posėdžius atvykdavo.[18]

Draugijos veiklai plečiantis, caro valdžia susekė Filomatų, taip pat ir Filaretų (doros mylėtojų) draugijas, suėmė daug jų narių. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823 m. lapkričio mėnesį Literatų gatvėje, Piaseckių name. Poetas buvo patalpintas į Bazilijonų vienuolyno patalpą. Mickevičius buvo vedamas tardyti Aušros vartų gatve į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824 m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Taip pat Mickevičius buvo priverstas pasirašyti lojalumo raštą. [18][6][13]

Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Iš Vilniaus jis išvyko 1824 m. spalio mėn. vežimu kartu su Jonu Sobolevskiu. Rusijos gilumoje Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. Lietuvos daugiau poetas nebepamatė.[18][6]

Kaune

Adomas Mickevičius (dail. Horovitz, 1888 m.)

1819 m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate Kauno rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris. Šalti viduramžiški skliautai, skurdi aplinka slėgė jaunuolį. Savo gyvenimą ir darbą jaunasis mokytojas apibūdino taip:

Visad sėdžiu vienas, pažįstamų neturiu ir nepageidauju susipažinti. Pasivaikščioti, nors ir labai mėgstu, neinu, nes trūksta laiko. Mirčiau iš nuobodulio, jeigu ne darbo griūtis ir jūsų laiškai. Vienintelis atpildas – darbas mokykloje, mokinių meilė ir darbo nauda.

Mokykloje dėstė visuotinę literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiją. Daugelio dalykų dėstymas pareikalavo iš jauno mokytojo nemažą darbo ir laiko. Trūko pedagoginių ir metodinių žinių, bet jis stengėsi gerai atlikti savo pareigas. Uoliai rašė užrašus, iš kurių skaitydavo, o žemesnėse klasėse diktuodavo mokiniams, nes vadovėlių nebuvo.

Kauno važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, siųsdavo draugams laiškus ir vadovavo draugijos literatūriniam sektoriui, kuriame buvo aptariama ir jo kūryba.

1820 m. rudenį mirė motina. 1821 m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.

Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė didingą „Odę jaunystei“, kurią filomatai gerai įvertino, kuri tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečotai padedant, 1822 m. išspausdinti Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“. Jaunojo poeto kūryboje svarbus vienas momentas: jaunatviškas, nepripažįstantis kompromisų protestas prieš turtingųjų ir galingųjų savivalę.

Kaune mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” dar iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis akmuo yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu.

Sankt Peterburge, Odesoje, Kryme, Maskvoje

1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į Sankt Peterburgą, kur susipažino su būsimais dekabristais – K. Rylejevu, A. Bestuževu. Rašytojui buvo artimos jų idėjos – atsikratyti caro vienvaldyste, panaikinti baudžiavą.

Kurį laiką gyveno Odesoje. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į Krymą, kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826 m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą. Gavęs tarnybą Maskvoje bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius. Jo klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.

Romoje, Paryžiuje

Artimi bičiuliai poetui 1829 m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Gyvenant Romoje, atėjo žinia apie 1830 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje. A. Mickevičius norėjo jame dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai 1831 m. atvyko Didžiosios Lenkijos prie Rusijos imperijos sienos, sukilimas jau buvo numalšintas.

Nuo 1840 m. Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija.

1848 m. Europoje įsiliepsnojus revoliucijoms, vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.

Paskutinieji gyvenimo metai

Kilus Rusijos–Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. mirė.

Palaidotas Monmoransi kapinėse netoli Paryžiaus.

1890 m. palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir ten iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje (Lenkijoje).

Įtaka Lietuvai

Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. liet. lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė).

Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje faktiškai prasidėjo Lietuvos atgimimas.

Vieni pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti Simonas Daukantas, Valerijonas Ažukalnis, Liudvikas Adomas Jucevičius, Petras Arminas-Trupinėlis.

A. Mickevičiaus sugalvotas moteriškas vardas Gražina plačiai paplito Lietuvoje ir Lenkijoje. Kitas jo sugalvotas vardas – Živilė – paplito tik Lietuvoje.

Žymiausių kūrinių datos

  • 1818 m. A. Mickevičius debiutavo literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“ su eilėraščiu „Miesto žiema“ (Zima miejska).
  • 1820 m. Kaune sukūrė „Odę jaunystei“ (išspausdinta 1827 m.)
  • 1821 m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ (Romantyczność).
  • 1822 m. Vilniaus Zavadskio spaustuvėje buvo išleistas pirmojo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomas, kurį sudarė ciklas „Baladės ir romansai“ bei kiti eilėraščiai. Visa tai davė pradžią lenkų romantizmui.
  • 1823 m. buvo išleistas antrasis rinkinio tomas, į kurį įėjo poemos „Gražina“ (Grażyna), „Vėlinių“ (Dziady) II ir IV dalys.
  • 1826 m. išleisti „Krymo sonetai“ (Sonety Krymskie) ir poema „Faris“ (Farys).
  • 1828 m. Sankt Peterburge išleista istorinė poema „Konradas Valenrodas“ (Konrad Wallenrod).
  • 1832 m. pasirodė trečioji „Vėlinių“ dalis ir publicistinis veikalas „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų knygos“ (Księgi narodu polskiego i pielgrzymstwa polskiego).
  • 1834 m. poema „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje: Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“ (Pan Tadeusz, czyli Ostatni zajazd na Litwie: historia szlachecka z roku 1811 i 1812 we dwunastu księgach wierszem).

Taip pat skaitykite

Galerija

Šaltiniai

  1. Vilniaus viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos interneto svetainėje skelbiama Adomo Mickevičiaus biografija.[1]
  2. Informacija apie Adomą Mickevičių svetainėje šaltiniai.lt.[2]
  3. Roman Koropeckyj (29 September 2010). "Adam Mickiewicz as a Polish National Icon".In Marcel Cornis-Pope; John Neubauer (eds.). History of the Literary Cultures of East-Eastern Europe. John Benjamins Publishing Company. pp. 39–. ISBN 978-90-272-3458-2.
  4. Ніна Баршчэўская. Адам Міцкевіч і Беларуская мова // Камунікат 2 / 2005 (27)
  5. І. Масляніцына. Міцкевіч (Mickiewicz) Адам // Літаратура/Мысліцелі і асветнікі Беларусі (1995 г.)
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 6,7 Vytautas Kubilius. Adomas Mickevičius: poetas ir Lietuva, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998. ISBN 9986-39-082-6. [3]
  7. Algirdas Šapoka. „Tikras, sukurtas ir sunaikintas Mickevičiaus memoriališkumas". Skelbta svetainėje „Bernardinai.lt”, 2015. [4]
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 Jonas Riškus. Adomas Mickevičius ir Lietuva. Vilnius:Vaga, 1996, p. 10. ISBN 5-415-00450-5.
  9. Mickiewicz F., Pamiętnik. Lwow, 1923, 33 p.
  10. 10,0 10,1 Mečislovas Jastrunas. Adomas Mickevičius. Poeto laikas ir asmenybė. Vilnius: Spindulys, 1994. ISBN 9986-408-21-0.
  11. 11,0 11,1 Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. ISBN 978-995-57367-21.
  12. 12,0 12,1 12,2 12,3 12,4 Arnoldas Piročkinas. Devyneri Adomo Mickevičiaus metai. Vilnius: Vaga, 1995. ISBN 5-415-00355-X.
  13. 13,0 13,1 13,2 Lietuva, Tėvyne mano...Adomas Mickevičius ir jo poema Ponas Tadas. Vilnius: Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2018. ISBN 978-609-8061-57-4.
  14. Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  15. Kazimierz Wyka. "Mickiewicz, Adam Bernard", Polski Słownik Biograficzny, vol. XX, 1975, p. 695.
  16. Adomas Mickevičius Vilniaus universitete, 2010. Skelbta Bernardinai.lt.[5]
  17. Adomo Mickevičiaus biografija, skelbiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [6]
  18. 18,0 18,1 18,2 18,3 18,4 18,5 Vytautas Skuodis. Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. ISBN 9986-19-589-6.
  19. Apie Filomatus skelbta informacija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [7]
  20. Brigita Speičytė. Maištingieji filomatai: kas padarys?, skelbta „Literatūra ir menas”, 2017.[8]

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo