Adomas Mickevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
67 baitai pašalinti ,  prieš 1 metus
nėra keitimo aprašymo
(+))
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
{{šaltiniai}}
{{Žmogaus biografija
|vardas=Adomas Mickevičius
|Herbo dydis=
|Herbo pavadinimas=
|visas vardas= Adomas Bernardas Mickevičius <br/> ({{pl|Adam Bernard Mickiewicz}})
|gimė={{gimė|1798|12|24}}
|gimimo vieta= [[Zaosė (Baltarusija)|Zaosė]], prie [[Naugardukas|Naugarduko]], [[Rusijos imperija]]
|mirė={{mirė|1855|11|26|1798|12|24}}
|mirties vieta= [[Stambulas|Konstantinopolis]], [[Osmanų imperija]]
|vaikai=
|religija=
|veikla= [[Poezija|Poetas]] <br/>, [[Mokytojasmokytojas]]
|sritis=
|įstaigos=
|doktorantūros_vadovas=
|studentai=
|žinomas= „Krymo sonetai“ ([[1826]]) <br/> „Vėlinės“ ([[1832]]) <br/> „[[Ponas Tadas (poema)|Ponas Tadas]]“ ([[1834]])
|apdovanojimai=
|parašas=Autograph-AdamMickiewicz.png
|vikiteka=Category:Adam Mickiewicz
}}
[[Vaizdas:Burbiszki Mickiewicz.jpg|thumb|200px|Paminklas [[Burbiškis (Radviliškis)|Burbiškyje]]]]
 
'''Adomas Bernardas Mickevičius''' ([[lenkų kalba{{pl|lenk.]] ''Adam Bernard Mickiewicz''}}, [[1798]] m. [[gruodžio 24]] d. Zaosėje[[Zaosė (Baltarusija)|Zaosė]]je, netoli [[Naugardukas|Naugarduko]] – [[1855]] m. [[lapkričio 26]] d. [[Stambulas|Konstantinopolyje]], [[Osmanų imperija]]) – Lietuvos ir Lenkijos poetas.
 
== Biografija ==
 
=== Kilmė ===
A. Mickevičius kilęs iš senos lietuviškos [[bajorai (luomas)|bajorų]] Rimvydų – MickevičiųRimvydų–Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje – [[Rodūnė]]s apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į [[Naugardukas|Naugarduko]] apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save [[Lietuviai|lietuvių]] bajorais. Poeto tėvai save laikę lietuviais, o Lietuvą savo tėvynę. Tuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai. ''Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <...>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žiemelei ir mūsų tėvynei.''<ref>Riškus J. ''Adomas Mickevičius ir Lietuva'', Vilnius, 1996, 10p.</ref><ref>Mickiewicz F., ''Pamiętnik'', Lwow, 1923, 33 p.</ref> :
: ''Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <...>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žiemelei ir mūsų tėvynei.''<ref>Riškus J. ''Adomas Mickevičius ir Lietuva'', Vilnius, 1996, 10p.</ref><ref>Mickiewicz F., ''Pamiętnik'', Lwow, 1923, 33 p.</ref>
 
=== Jaunystė ===
[[1815]] m. baigęs Naugarduko mokyklą, A. Mickevičius įstojo į [[Vilniaus universitetas|Vilniaus universitetą]], studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą, mėgo [[Frydrichas Šileris|Frydricho Šilerio]], [[Johann Wolfgang von Goethe|J. V. Gėtės]] kūrinius, žavėjosi [[George Gordon Byron|Džordžo Bairono]] poemomis. Pirmuosius eilėraščius parašė studijuodamas.
 
Universitete praleisti ketveri studijų metai turėjo didelę įtaką tolesniam asmenybės formavimuisi ir poetinio talento brendimui. [[1817]] m. su [[Tomas Zanas|Tomu Zanu]] ir kitais bendraminčiais įkūrė [[Filomatai|Filomatų]] (mokslo mylėtojų) draugiją. Jos narių šūkis – „Mokslas, dorybė, tėvynė“ – A. Mickevičiui buvo idealas ir gyvenime, ir poezijoje. Universiteto profesorius [[Joachimas Lelevelis]] sudomino [[istorija]], ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau tapo labai reikšminga jo kūryboje.
 
==== Kaune ====
[[Vaizdas:Lenta, A. Mickevičius.JPG|miniatiūra|140px|left|Atminimo lenta Kaune, Rotušės a.]]
[[Vaizdas:KolumnaMickiewicza.jpg|thumb|200px|Paminklas [[Lvov]]e]]
[[Vaizdas:Adam Mickiewicz from old book 1888.png|thumb|left|200px|Adomas Mickevičius (dail. Horovitz, 1888 m.)]]
[[Vaizdas:Herb Poraj.jpg|thumb|left|200px|Mickevičių [[herbas]] – „Poraj“]]
 
[[1819 m.|1819]] m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į [[Kauno apskritis|Kauno apskrities]] mokyklą. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate [[Kauno rotušė|Rotušės]]s aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris. Šalti viduramžiški skliautai, skurdi aplinka slėgė jaunuolį. Savo gyvenimą ir darbą jaunasis mokytojas apibūdino taip:
[[Vaizdas:Pomnik Mickiewicza Krakow.jpg|thumb|200px|Paminklas [[Krokuva|Krokuvoje]]]]
[[1819 m.|1819]] m. baigęs universitetą būsimas poetas paskirtas mokytojauti į [[Kauno apskritis|Kauno apskrities]] mokyklą. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m. rudenį, jau prasidėjus mokslo metams. Apgyvendintas pastate [[Kauno rotušė|Rotušės]] aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija. Butą antrame aukšte, buvusio vienuolyno celę, sudarė vienas kambarys ir siauras prieškambaris.
 
: ''Visad sėdžiu vienas, pažįstamų neturiu ir nepageidauju susipažinti. Pasivaikščioti, nors ir labai mėgstu, neinu, nes trūksta laiko. Mirčiau iš nuobodulio, jeigu ne darbo griūtis ir jūsų laiškai. Vienintelis atpildas – darbas mokykloje, mokinių meilė ir darbo nauda''.
Šalti [[viduramžiai|viduramžiški]] skliautai, skurdi aplinka slėgė jaunuolį. Savo gyvenimą ir darbą jaunasis mokytojas apibūdino taip:
 
''Visad sėdžiu vienas, pažįstamų neturiu ir nepageidauju susipažinti. Pasivaikščioti, nors ir labai mėgstu, neinu, nes trūksta laiko. Mirčiau iš nuobodulio, jeigu ne darbo griūtis ir jūsų laiškai. Vienintelis atpildas – darbas mokykloje, mokinių meilė ir darbo nauda''.
 
Mokykloje dėstė visuotinę literatūrą, [[lotynų kalba|lotynų kalbą]], antikinę istoriją, [[Poetika|poetiką]], [[Retorika|retoriką]], bendrąją [[Gramatika|gramatiką]] ir net [[Politika|politinę]] [[Ekonomika|ekonomiją]]. Daugelio dalykų dėstymas pareikalavo iš jauno mokytojo nemažą darbo ir laiko. Trūko pedagoginių ir metodinių žinių, bet jis stengėsi gerai atlikti savo pareigas. Uoliai rašė užrašus, iš kurių skaitydavo, o žemesnėse klasėse diktuodavo mokiniams, nes vadovėlių nebuvo.
[[1820]] m. rudenį mirė motina. [[1821]] m. žiemą jis išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Putkamerio. Šie įvykai sukrėtė jaunuolį. Savo pergyvenimus poetas išliejo Kaune parašytoje dramoje „Vėlinės“.
 
Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė didingą „Odę„[[Odė jaunystei“jaunystei (eilėraštis)|Odę jaunystei]]“, kurią filomatai gerai įvertino, kuri tapo poeto draugų ir amžininkų himnu, išreiškiančiu pažangaus jaunimo siekius. Kaune poetas sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečotai padedant, [[1822]] m. išspausdinti [[Juozapas Zavadskis|Juozapo Zavadskio]] spaustuvėje Vilniuje, pirmajame „Poezijos“ tome, kuris vėliau pavadintas „Baladės ir romansai“. Jaunojo poeto kūryboje svarbus vienas momentas: jaunatviškas, nepripažįstantis kompromisų protestas prieš turtingųjų ir galingųjų savivalę.
 
Kaune mėgo lankytis [[Žaliakalnis|Ąžuolyne]] ir [[Girstupis|Girstupio]] upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. [[1823]] m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” dar iškalė ir metus – „1823”. Ėmus per Kauną tiesti geležinkelį, buvo išleistas įsakymas surinkti visus Kauno apylinkių akmenis, bet kažkas šį akmenį paslėpė – užkasė į žemę. Šiuo metu šis [[Adomo Mickevičiaus akmuo|akmuo]] yra paskelbtas saugomu ir vadinamas Adomu Mickevičiaus vardu.
1824 m. [[spalio 25]] d. Adomas Mickevičius visiems laikams atsisveikino su Vilniumi ir išvyko į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgą]], kur susipažino su būsimais [[dekabristai]]s – K. Rylejevu, A. Bestuževu. Rašytojui buvo artimos jų idėjos – atsikratyti caro vienvaldyste, panaikinti [[baudžiava|baudžiavą]].
 
Kurį laiką gyveno [[Odesa|Odesoje]]. Didžiulį įspūdį paliko kelionė į [[Krymas|Krymą]], kurios rezultatas – nuostabūs „Krymo sonetai“ ([[1826]] m.). Keliuose iš jų poetas mini toli likusios Lietuvos vardą. Gavęs tarnybą [[Maskva|Maskvoje]] bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius. Jo klausėsi daug garsių to meto rusų rašytojų, žurnalistų, kultūros veikėjų.
 
==== Romoje, Paryžiuje ====
Artimi bičiuliai poetui [[1829]] m. pavasarį padėjo išvykti į užsienį. Gyvenant [[Roma|Romoje]], atėjo žinia apie [[1830]] m. [[1831 m. sukilimas|sukilimą]] [[Lenkija|Lenkijoje]] ir Lietuvoje. A. Mickevičius norėjo jame dalyvauti, bet, dėl įvairių priežasčių, savo sumanymo negalėjo įvykdyti. O kai [[1831]] m. atvyko [[Didžioji Lenkija|DidžiojosDidžiosios Lenkijos]] prie [[Rusijos imperija|Rusijos imperijos]] sienos, sukilimas jau buvo numalšintas.
 
Nuo [[1840]] m. [[Paryžius|Paryžiuje]] skaitė slavų literatūros kursą, supažindino klausytojus su rusų, lenkų literatūra, taip pat su [[lietuvių mitologija]], kalba bei istorija.
 
=== Paskutinieji gyvenimo metai ===
Kilus Rusijos-[[Turkija|Turkijos]]Rusijos–Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo [[cholera]] ir [[1855]] m. lapkričio 26 d. mirė.
 
Palaidotas [[Monmoransi]] kapinėse netoli [[Paryžius|Paryžiaus]].
 
[[1890]] m. palaikai buvo pervežti į [[Krokuva|Krokuvą]] ir ten iškilmingai palaidoti [[VavelisVavelio katedra|Vavelio]] katedroje]] (Lenkijoje).
 
== Įtaka Lietuvai ==
Adomas Mickevičius įėjo į pasaulinę literatūrą kaip kovingas romantikas: karštai gynė [[tauta|tautos]] ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš galingą anuomet reakcijos tvirtovę – carizmą. Jis visokeriopai puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Kaip ir kiti to meto romantikai, skelbėsi esąs „gente lithuanus, natione polonus“ (dab. {{lt|lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė}}).
 
Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su [[vokiečių ordinas|kryžiuočiais]], jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama [[Lietuvos gamta]], sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. Nuo mitingo prie [[Adomo Mickevičiaus paminklas Vilniuje|A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje]] faktiškai prasidėjo Lietuvos [[lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis|atgimimas]].
 
Vieni pirmųjų A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą pradėjo versti [[Simonas Daukantas]], [[Valerijonas Ažukalnis]], [[Liudvikas Adomas Jucevičius]], [[Petras Arminas-Trupinėlis]].
 
* [[1818]] m. A. Mickevičius debiutavo literatūros ir istorijos žurnale „Tygodnik Wileński“ su eilėraščiu „Miesto žiema“ (''Zima miejska'').
* [[1820]] m. Kaune sukūrė „Odę„[[Odė jaunystei“jaunystei (eilėraštis)|Odę jaunystei]]“ (išspausdinta [[1827]] m.)
* [[1821]] m. sukūrė eilėraštį „Romantika“ (''Romantyczność'').
* [[1822]] m. Vilniaus [[Zavadskio spaustuvė]]je buvo išleistas pirmojo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomas, kurį sudarė ciklas „Baladės ir romansai“ bei kiti eilėraščiai. Visa tai davė pradžią lenkų romantizmui.
* [[Adomo Mickevičiaus skveras]]
* [[Adomo Mickevičiaus slėnis]]
 
== Galerija ==
<center>
<gallery>
[[Vaizdas:Burbiszki Mickiewicz.jpg|thumb|200px|Paminklas [[Burbiškis (Radviliškis)|Burbiškyje]]]]
[[Vaizdas:KolumnaMickiewicza.jpg|thumb|200px|Paminklas [[Lvov]]e]]
[[Vaizdas:Pomnik Mickiewicza Krakow.jpg|thumb|200px|Paminklas [[Krokuva|Krokuvoje]]]]
[[Vaizdas:Lenta, A. Mickevičius.JPG|miniatiūra|140px|left|Atminimo lenta Kaune, Rotušės a.]]
</gallery>
</center>
 
== Šaltiniai ==
42 347

pakeitimai

Naršymo meniu