FK Žalgiris

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

FK „Žalgiris“

Pavadinimas	Futbolo klubas „Žalgiris“
Įkurtas	1947 m. Vilniuje
Stadionas	LFF stadionas
Talpa	5 067
Vadovas	Vilma Venslovaitienė
Vyr. treneris	Aliaksejus Baga
Lyga	A lyga
2019	2 vieta
Apranga namie Apranga svečiuose

Vilniaus futbolo klubas „Žalgiris“ – Lietuvos futbolo komanda iš Vilniaus. Klubo spalvos – žalia ir balta. Vilniaus „Žalgiris“ rungtyniauja A lygoje, aukščiausiame Lietuvos futbolo divizione, kuriame triumfavo 7 kartus. 12 kartų klubas iškovojo LFF taurę, 6 kartus – LFF supertaurę.

Istorija

Klubas pavadintas Žalgirio mūšiui – pergalei prieš Ordiną – atminti. Šis lietuvių tautai svarbus motyvas atsirado tik 1962 m. – iki tol komanda vadinosi sovietiniais motyvais („Dinamo“ ir „Spartakas“).

Ankstyvieji metai

1946 metais SSRS III grupės 4-osios zonos varžybose dalyvavusi bei triumfavusi LTSR rinktinė (tuo metu vienintelė tarp klubinių komandų), sudaryta iš Kauno „Spartako“ ir Kauno „Dinamo“ ekipų, po metų buvo perkelta į Vilnių ir pervadinta „Dinamo“ vardu. Tai yra laikoma dabartinio Vilniaus „Žalgirio“ klubo istorine pradžia.

Klubas buvo įkurtas 1947 metais. Vieną sezoną Vilniaus ekipa vadinosi „Dinamo“ vardu, nuo 1948 iki 1961 m. – „Spartaku“, o nuo 1962 m. – „Žalgiriu“. 1947–1989 m. klubas dalyvavo SSRS čempionatuose. 1953 m. ekipa pirmą kartą rungtyniavo aukščiausiajame SSRS divizione. Sėkmingiausiai SSRS čempionate „Žalgiriui“ susiklostė 1987 m. sezonas, kuriame vilniečiai iškovojo bronzos medalius, į priekį praleidę tik Maskvos „Spartaką“ ir Dnepropetrovsko „Dneprą“.

Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komanda

Vilniaus meistrų komanda (iš pradžių Vilniaus „Dinamo“) faktiškai buvo Lietuvos futbolo rinktinė, dalyvaujanti Tarybų Sąjungos futbolo čempionate. Pirmą sezoną joje nebuvo nė vieno žaidėjo, nė vieno trenerio iš svetur, visi – Lietuvoje gimę ir užaugę.

Pirmasis Vilniaus „Dinamo“ ekipos pasirodymas TSRS čempionato Antrosios grupės Centrinės zonos varžybose 1947 metų gegužės viduryje įamžintas kino juostoje: rungtynės, kurios vyko savo aikštėje stebint (jei tikėti diktoriaus žodžiais) 15 tūkstančių vilniečių, baigėsi pralaimėjimu 1:2 tuo metu stipriai Maskvos „Lokomotyvo“ komandai (ji tą sezoną užėmė Antroje grupėje pirmą vietą ir įkopė į stipriausiųjų grupę), buvo nufilmuotos ir jų trumpi epizodai parodyti „Tarybų Lietuvos“ kino žurnalo 21 (gegužės mėnesio) numeryje.

Centrinėje zonoje žaidė 15 komandų: daugiausia Maskvos (7), Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo, 4), po vieną Vilniaus, Rygos (irgi „Dinamo“), Talino („Kalevas“) ir Minsko. Vilniečiai gėdos Lietuvai nepadarė: per 28 rungtynes įmušė 55 įvarčius (daugiausia S. Petraitis – 12, V. Rylis -11), užėmė 8 vietą. Įdomu, kad net 19 kartų žaista namie, tik 9 sykius – svečiuose.

Nuo 1948 metų reprezentacinė Lietuvos futbolo komanda buvo vadinama Vilniaus „Spartako“ vardu. Per 14 sezonų spartakiečiai geriausiai žaidė 1952–1954 metų laikotarpiu, kai savo jėgomis įkopė į stipriausiųjų grupę („A“ klasę), bet 1953 metais debiutuodami joje po puikaus starto (po 5 turų nebuvo pralaimėję ir rikiavosi turnyro lentelės viršuje) nesugebėjo išvengti nesėkmių ruožo ir paskutinės 11 vietos. 1954 metais tik per plauką negrįžo į stipriausiųjų grupę, kai užėmė antrąją vietą „B“ klasėje (reikėjo pirmos).

Tos komandos ramsčiai buvo V.Saunoris, M.Daukša, Z. Ganusauskas, A. Mačiulis, J. Mačiulis, P. Liutkevičius, R. Liutkevičius, A. Kulikauskas, S. Petraitis, vartininkai V. Tučkus ir A. Stelmokas.

1955–1959 metais Vilniaus „Spartakas“ buvo „B“ klasės vidutiniokas. Kai 1960 metais TSRS futbolo federacija nutarė žymiai padidinti „A“ klasės komandų skaičių ir į stipriausiųjų grupę pakviesti Lietuvos reprezentacinę ekipą, Vilniaus spartakiečiai tam buvo visiškai nepasiruošę. Nei 1960, nei 1961 metais jie netapo pilnaverčiais varžovais „A“ klasės senbuviams, patyrė daug skaudžių pralaimėjimų.

1962 metų pavasarį kiek staiga ir netikėtai Vilniaus „Spartakas“ tapo „Žalgiriu“. Tai įvyko taip nelauktai pačiose sezono išvakarėse, kad mūsų komanda net nespėjo įsigyti naujų spalvų aprangų ir rungtynes pradėjo raudonai – balta „Spartako“ draugijos apranga, nors švieslentėje jau buvo parašytas gražus ir mielas Lietuvos futbolo aistruoliams Vilniaus „Žalgirio“ vardas.

Pirmasis sezonas su „Žalgirio“ vėliava nebuvo sėkmingas: paskutinė 22 vieta „A“ klasėje ir nusileidimas į silpnesniųjų kompaniją. Kopimą į futbolo šlovės kalną vėl reikėjo pradėti nuo papėdės.

1963 metų sezonui, turėjusiam ženklinti „Žalgirio“ komandos atgimimą, treniruoti komandą buvo pakviestas maskvietis Serafimas Cholodkovas, praeityje rungtyniavęs gynėjo pozicijoje Maskvos „Spartako“ pozicijoje, o nuo 1956 metų – sėkmingai treniravęs Dnepropetrovsko „Metalurgą“ („Dneprą“). Jis nutarė kurti naują Lietuvos reprezentacinę komandą, remdamasis jaunųjų Kauno „Bangos“ futbolininkų karta ir kai kuriais „Žalgirio“ veteranais bei perspektyviais jaunuoliais.

Taip komandoje pasirodė buvę kauniečiai B. Zelkevičius, G. Kalėdinskas, V. Žitkus, P. Jegorovas, R. Leščinskas, kurie drauge su S. Rameliu, A. Kulikausku, M. Averbuchu, A. Žilinsku, A. Binkausku, R. Juška, P. Glodeniu ir R. Biliūnu sudarė naujosios komandos branduolį.

Pradžia nebuvo lengva: 1963 metais labiau rūpintasi, kaip neiškristi iš „A“ klasės antrosios grupės, nei kaip vėl įkopti į stipriausiųjų lygą. Užtat 1964-ųjų sezone intensyvus darbas davė gražių vaisių.

Visą sezoną „Žalgiris“ realiai pretendavo įkopti į stipriausiųjų lygą, pasiekė daug gražių pergalių, puolėjas Romas Juška įmušė 20 įvarčių, bet iki laimės (vietos pirmajame ketvertuke) pritrūko 2 taškų. Vilniaus meistrų komanda liko penkta. Tais pačiais 1964 metais TSRS taurės turnyre žalgiriečiai nužygiavo iki ketvirtfinalio (pakeliui Vilniuje 1:0 įveikė stiprią Maskvos „Torpedo“ ekipą), kur lygioje kovoje Maskvoje 0:1 pralaimėjo „Spartakui“.

1965 metų sezonas buvo kaip reta ilgas (46 rungtynės) ir sudėtingas. Po lėto starto ir nuostabios viduriniosios čempionato dalies finiše žalgiriečiams pritrūko jėgų. 10 vieta – nei gerai, nei blogai.

1966 metais, kai „Žalgirio“ komandos pagrindinę sudėtį sustiprino talentingi jaunuoliai E. Liaudanskas, S. Šeibokas, vartininkas V. Kateiva, o treniravo naujas treneris J. Vaškelis, buvo užimta pirmoji vieta savo pogrupyje, kuriame žaidė 17 komandų. Deja, finaliniame trijų pogrupių nugalėtojų turnyre dėl vienintelės vietos aukščiausioje lygoje vienu tašku buvo atsilikta nuo Lugansko „Zarios“. Šiokia tokia paguoda buvo mažieji sidabro medaliai už antrąją vietą ir sporto meistrų vardai, kurie patvirtino aukštą „Žalgirio“ futbolininkų klasę.

Po trijų įdomių ir sėkmingų sezonų 1967–1968 metais atėjo krizės laikotarpis. Daug žaidėjų perėjo žaisti į kitų respublikų komandas, o likusi be jų „Žalgirio“ ekipa vilkosi antrosios grupės zoninių turnyrų gale.

1969 metais „sūnūs paklydėliai“ grįžo ir, treniruojami neseniai dar „Žalgiryje“ žaidusio A. Vosyliaus, padovanojo gerbėjams puikų sezoną. Sklandžiai į komandą įsiliejo L. Žukauskas, V. Brivinskas, jaunieji J. Jurgelevičius, K. Latoža. Pirmoji vieta savo pogrupyje tarp 21 komandos ir daug vilčių sėkmingai pasirodyti finaliniame keturių pogrupių nugalėtojų turnyre Simferopolyje. Deja, tik ketvirtoji vieta.

1970 metais po geros sezono pradžios sekė vangi pabaiga ir 10 vieta naujai įkurtoje Pirmojoje lygoje (stipriausių lyga pavadinta Aukščiausiąja).

1971 metai – vieni liūdniausių „Žalgirio“ istorijoje. Komandą draskė konfliktai tarp trenerių ir žaidėjų. Baigiantis sezonui buvo pakviestas gelbėti padėties kadaise puikiai pasidarbavęs treneris S.Cholodkovas, bet šį kartą neįstengė padėti. 20 vieta ir pirmą kartą – kelionė žemyn į trečią pagal pajėgumą TSRS čempionato pakopą.

Joje žalgiriečiai užtruko nuo 1972 iki 1977 metų. Nors 1975 metais buvo šauniai laimėta pirmoji vieta savo zonoje, bet vėliau sekęs turnyras Ašchabade susiklostė nesėkmingai.

1977 metais pradėję treniruoti komandą buvę „Žalgirio“ žaidėjai B. Zelkevičius ir S. Ramelis pakvietė daug gabaus jaunimo, o komanda nuo sezono starto pademonstravo ryžtą pagaliau Lietuvai atkovoti vietą Pirmoje lygoje. Taip ir įvyko: zoninės varžybos laimėtos dideliu pranašumu, o atkrintamajame etape įveiktas Nalčiko „Spartakas“, kai po žalgiriečių pralaimėjimo svečiuose 0:1 ir nervingos pergalės namie 1:0 viską lėmusiose papildomose rungtynės Kišiniove 2:1 triumfavo Lietuvos futbolininkai.

Pakilti į Pirmąją lygą tame sezone padėjo V. Dirmeikio (18 įvarčių), E. Riabovo (23 įvarčiai), J. Jurgelevičiaus („auksinis“ įvartis Kišiniove), A. Mackevičiaus, G. Paberžio, K. Latožos, A. Puodžiūno, G. Žarkovo, K. Gražulio, S. Baranovo, vartininko A. Ulevičiaus ir kitų pasiaukojantis, sėkmingas žaidimas.

1978 metais „Žalgiris“ įsitvirtino Pirmoje lygoje (7 vieta). Iki 1981 metų žalgiriečiai buvo jos tvirti vidutiniokai, o 1982 metais pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S. Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).

Mažaisiais aukso medaliais už pirmąją vietą buvo įvertinti ne tik treneriai B. Zelkevičius, S. Ramelis, G. Kalėdinskas, bet ir puikiu žaidimu įgalinę komandą kopti į viršų S. Danisevičius, S. Jakubauskas (23 įvarčiai), V. Rasiukas, K. Latoža, V. Kasparavičius, vartininkas V. Jurkus, R. Turskis, A. Janonis, A. Mackevičius, E. Malkevičius, S. Baranauskas, K. Gražulis ir kiti.

Prieš 1983 metų sezono Aukščiausioje lygoje startą Lietuvą supurtė konfliktas „Žalgiryje“: žaidėjų iniciatyvinė grupė pareikalavo atsistatydinti trenerį B. Zelkevičių, apkaltinusi jį paėmus sau per didelę dalį komandai skirtų dovanų ir apdovanojimų. Žaidėjų noras buvo patenkintas, treneriu tapo A. Liubinskas.

Startas buvo atsargus. Vienodu rezultatu 0:0 sužaista Taškente su „Pachtakoru“, Leningrade su „Zenitu“, Vilniuje su Tbilisio „Dinamo“. Ketvirtose rungtynėse namie su Baku „Neftči“ K. Gražulis įmušė pirmą „Žalgirio“ įvartį, kuris atnešė pergalę 1:0. Toliau būta pergalių, neišvengta ir nesėkmių, bet kaip stebuklingoje pasakoje žalgiriečiai tapo pirmojo rato nugalėtojais, pavergė visos Tarybų Sąjungos futbolo gerbėjus darniu, apgalvotu ir korektišku žaidimu.

Pirmoje vietoje išsilaikyta trumpai, nes traumą gavo pagrindinis vartininkas V.Jurkus, o tinkamos pamainos jam tada dar nebuvo. Vis dėlto galutinė penktoji vieta – aukščiausias ligi tol Lietuvos futbolo pasiekimas ir didelė viltis ateičiai. Tame sezone komandoje sėkmingai debiutavo A. Narbekovas, R. Mažeikis, V. Buzmakovas. Paskutines, 515 rungtynes „Žalgiryje“ sužaidė Kęstutis Latoža (Kutaisyje). Jis iki šiol išlieka pirmasis pagal sužaistų Vilniaus reprezentacinėje komandoje rungtynių skaičių.

1984 metų sezoną žalgiriečiai baigė devinti tarp 18 komandų, bet nudžiugino pergalėmis prieš Kijevo „Dinamo“ (1:0 namie), Maskvos „Spartaką“ (du kartus po 2:1), Maskvos „Dinamo“ (1:0 namie, 2:1 Maskvoje). Komandoje debiutavo V. Ivanauskas.

1985 metų sezonas vėl prasidėjo maištu komandoje. Ta pati iniciatyvinė grupė, kuri neseniai nuėmė B. Zelkevičių, dabar reikalavo jį grąžinti vietoje A. Liubinsko. Sezono pradžia, suprantama, prisvilo.

Sugrįžus B. Zelkevičiui ne iš karto, o palaipsniui žaidimas gerėjo. Teko pergyventi 11 turą, kai „Žalgiris“ namie pralaimėjo 1:5 Maskvos „Dinamo“ ir buvo paskutinis lentelėje. Po pergalės dvyliktame ture prieš Donecko „Šachtiorą“ 1:0 prasidėjo „Žalgirio“ atgimimas. 12 rungtynių be pralaimėjimo, ir „Žalgiris“ – jau šeštas. Galutinė septintoji vieta atrodė visai gražiai.

1986 metų pagrindinis akcentas – fantastiška pergalė 3:0 lapkričio 17 dieną Kijeve prieš kovojusį dėl čempionų vardo „Dinamo“. A. Mackevičiaus, K. Ruzgio, I. Pankratjevo taiklūs smūgiai leido pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma. Galutinė vieta – aštuntoji.

1987 metais šventėme žalgiriečių bronzos medalius TSRS čempionate ir auksą Universiadoje Zagrebe, kur jie atstovavo visai TSRS studentijai, bet žaidė žaliai baltais dryžuotais „Žalgirio“ marškinėliais.

Sėkmingiausio Lietuvos futbolo istorijoje sezono didvyriai: treneriai B. Zelkevičius, G. Kalėdinskas, E. Riabovas, V. Jančiauskas, vartininkai V. Jurkus ir A. Kalinauskas, aikštės žaidėjai A.Narbekovas (16 įvarčių čempionate), V. Rasiukas, S. Jakubauskas, A. Janonis, R. Mažeikis, V. Sukristovas, S. Baranauskas, I. Pankratjevas, V. Ivanauskas, V. Buzmakovas, K. Ruzgys, A. Mackevičius. Ryškiausi akcentai – pergalės Vilniuje prieš Maskvos „Spartaką“ (5:2), Maskvos CSKA (3:0) ir Maskvos „Dinamo“ (4:0).

1988 metai leido „Žalgiriui“ aukščiausiai klubo istorijoje įkopti TSRS taurėje – į pusfinalį. Deja, kelią į finalą užtvėrė Charkovo „Metalistas“, laimėjęs Vilniuje rezultatu 2:1, o vėliau iškovojęs ir taurę.

TSRS čempionate „Žalgiris“ penktas. Debiutas UEFA taurėje gerai prasidėjo Vilniuje (2:0 prieš „Austria“ ekipą), bet liūdnai baigėsi Vienoje (2:5).

1988 metais keli žalgiriečiai pasipuošė medaliais TSRS rinktinių sudėtyje: V.Sukristovas gavo Europos čempionato sidabrą, o A. Narbekovas ir A. Janonis parsivežė iš Seulo olimpinį auksą.

1989 metų sezonas buvo paskutinis, kurį „Žalgiris“ TSRS čempionate sužaidė iki galo. Galutinė ketvirtoji vieta, kurią žalgiriečiai užsitikrino įveikdami paskutinėse rungtynėse Vilniuje 2:1 naujuosius čempionus Maskvos spartakiečius, nuteikė labai maloniai. „Žalgiris“ savo stadione nepralaimėjo nė vienerių čempionato rungtynių: 10 pergalių, 5 lygiosios.

UEFA taurėje įveiktas pirmasis barjeras – Geteborgo IFK klubas (2:0 Vilniuje, 0:1 svečiuose). Pergalingus įvarčius į švedų klubo vartus įmušė R. Fridrikas. Deja, Belgrado „Crvena Zvezda“ buvo per stipri (1:4 ir 0:1).

1990 metais spėjus sužaisti vos vienerias rungtynes Odesoje (kovo 9 d. 0:1 pralaimėta „Černomorecui“) Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos istorija nutrūko, kaip kartais trūksta smuiko styga, grojanti nuostabią melodiją. Kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba atkūrė Lietuvos nepriklausomybę ir „Žalgiris" nusprendė pasitraukti iš SSRS pirmenybių.

Grįžimas į Lietuvos pirmenybes

Lietuvos valstybei atgavus nepriklausomybę, Vilniaus „Žalgiris“ persikėlė rungtyniauti į savo šalies pirmenybes. Per 1990 m. iš klubo pasitraukė beveik visi pajėgiausi žaidėjai liko tik Valdemaras Martinkėnas ir Gintautas Kvitkauskas, 1991 m. žaidė ir Virginijus Baltušnikas. Nors ir smarkiai pasikeitęs „Žalgiris" nuo pat pirmojo sezono aukščiausioje Lietuvos lygoje neužleido prizinių vietų. Pirmajame sezone komanda be didesnio vargo tapo Baltijos čempionato nugalėtoja, tačiau LFF taurės finale po baudinių serijos 3-4 nusileido Klaipėdos „Sirijaus" (buvęs „Atlantas") ekipai.

Iki 2002 m. Vilniaus „Žalgiris“ tris kartus pasidabino lygos aukso medaliais (1991, 1992 ir 1999 m.), net septynis kartus – sidabro (1993–1995, 1997–1998, 2000–2001 m.), bei tris kartus – bronzos medaliais (1990, 1996 ir 2002 m.). Klubas taip pat net 5 kartus iškovojo šalies taurę (1991, 1993–1994, 1997 ir 2003 m.), dar 5 kartus žaidė LFF taurės turnyro finale (1990, 1992, 1995, 2000 ir 2001 m.). 2003 m. „Žalgiris" pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo šalies Supertaurę.

Nuo 2004 m. klubo žaidimo kreivė smuko žemyn ir iki pat 2008 m. prasidėjusios krizės „Žalgiris" neiškovojo nė vieno titulo, dažniausiai užimdamas 4 čempionato vietą.

Prisikėlimas iš pelenų (VMFD Žalgiris)

2008 m. klubą ištiko finansinė krizė, jo vadovui Vadimui Kastujevui išvykus į Rusiją ir nepadengus išaugusių skolų. Komandos futbolininkai žaidė negaudami atlyginimų ir metų pabaigoje klubas buvo ant išnykimo slenksčio. Tačiau 2009 m. komandos žaidėjai, treneriai ir „Pietų IV“ sirgaliai, siekdami išsaugoti „Žalgirio“ vardą, atsiskyrė nuo FK „Žalgiris“ ir 2009 m. vasario 23 d. įkūrė Vilniaus miesto futbolo draugiją (VMFD) „Žalgiris“. Nors 2009 m. žalgiriečiai I lygoje liko priešpaskutiniai (6-oji vieta), padidėjus A lygos komandų skaičiui, 2010 m. klubas buvo priimtas į aukščiausią šalies futbolo divizioną.

2010 m. sezone A lygoje Vilniaus „Žalgiris“ iškovojo bronzos medalius. Paskutiniame ture norint iškovoti sidabrą reikėjo nugalėti tiesioginius konkurentus dėl 2-osios vietos Marijampolės „Sūduvos“ komandą, tačiau buvo sužaista lygiosiomis 0:0. Rezultatyviausiu komandos žaidėju tapo Artūras Jeršovas, per sezoną A lygoje pasižymėjęs 11 kartų. 2010 m. sezone komanda pripažinta korektiškiausia A lygoje.

2011–2012 m. sezonuose klubas lipo dar vienu laipteliu aukščiau ant A lygos apdovanojimų pjedestalo, dvejus metus iš eilės iškovodamas sidabrą, o 2012-aisiais vos vienu įskaitiniu tašku atsilikdamas nuo čempionu tapusio Panevėžio „Ekrano“.

Nuo 2012 m. prasidėjo klubo atgimimas, kurį vainikavo iškovotų trofėjų lavina. Per šį laikotarpį keturis kartus iš eilės buvo triumfuota A lygos čempionate (2013–2016 m.), rekordinius šešis kartus iš eilės iškovota LFF taurė (2012–2016 m.), penkis kartus iš eilės laimėta LFF Supertaurė (2012-2016 m.).

Ypač sėkmingas komandai buvo pasirodymas 2013–2014 m. Europos lygos atrankoje: žalgiriečiai tapo pirmaisiais Lietuvos futbolininkais, eliminavusiais net 3 ekipas – St Patrick’s Athletic FC iš Airijos, Pyunik FC iš Armėnijos bei Lech Poznań iš Lenkijos. Ketvirtajame etape „Žalgiris“ buvo sutriuškintas austrų ekipos Red Bull Salzburg (0:5 ir 0:2). 2014–2015 m. Čempionų lygos atrankoje jau pirmame etape buvo nusileista Zagrebo „Dinamo“ ekipai, o 2015–2016 m. tik po labai atkaklios kovos bendru rezultatu 0:1 pripažino Švedijos „Malmo“ FF komandos pranašumą. 2016–2017 m. UEFA Čempionų lygos atrankos varžybų antrajame etape „Žalgiris“ tik paskutinėmis sekundėmis 1:2 nusileido „Astana“ ekipai.

Dabartis

2014 m. lapkričio 25 dieną, išsprendus teisinius ginčus, VMFD „Žalgiris“ tapo FK „Žalgiris“. Oficialiai legendinio Lietuvos klubo istorijos tęsėju tapęs klubas vėl pradėjo skaičiuoti savo istoriją nuo 1947-ųjų metų.

Kaune veikęs futbolo klubas „Spyris“ tapo Kauno Žalgirio piramidės dalimi ir iškilo eilė teisminių ginčų dėl „Žalgirio“ vardo naudojimo. Abu klubai vienas kitam reiškė pretenzijas į „Žalgirio“ žymenį.

Klubo pavadinimas, logotipas ir spalvos

Pavadinimų kaita

• 1947 m. – Dinamo
• 1948 m. – Spartakas
• 1962 m. – Žalgiris
• 1993 m. – Žalgiris-EBSW
• 1995 m. – FK Žalgiris
• 2009 m. – VMFD Žalgiris
• 2015 m. – FK Žalgiris

Logotipai

• 1947–1962 m.
  1947–1962 m.
• 
  1962–1988 m.
• 1989–2008 m.
  1989–2008 m.
• 
  2009–2012 m.
• 
  2012–2014 m.
• 
  2015 m. - iki šiol

Apranga

Vilniaus „Žalgiris“ sovietiniu laikotarpiu naudojo įvairias spalvines gamas. Raudoni/balti, mėlynai/balti, būta net oranžinės spalvos marškinėlių. Vėliau radosi žaliai/balta spalvinė gama. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu komandos spalvinė gama tapo žaliai/balta. Marškinėliai buvo žaliai balti su vertikaliais dryžiais, o šortai buvo žalios arba baltos spalvos, kojinės baltos, žalios arba žaliai/baltos. 2016 m. klubas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „Nike“ aprangų gamintojais. Tais metais (2016) komanda žaidė languotais ("šachmatiniais") marškinėliais, kurie buvo iš tradicinių žalios ir baltos spalvų. Išvykos rungtynių aprangos dažniausiai būdavo baltos arba žalios. 2017 m. vėl grįžta prie vertikalių žaliai/baltų dryžių, baltų šortų ir baltų kojinių. tai namų aprangos. O svečiuose žaidžia baltomis aprangomis.

1988 m.

1991 m.

1996 m.

2007 m. namie

2007 m. svetur

2016 m.

2016 m.

2017 m. namie

2017 m. svetur

2018 m. namie

2018 m. svetur

Spalvinė gama

Žalia ir balta spalvos.

Žalia

Balta

Aprangų gamintojai

• 2009–2012 m. Hummel
• 2013–2015 m. Kappa
• 2016–2021 m. Nike

Stadionas

Iki 2011 metų Vilniaus „Žalgiris“ savo namų rungtynes žaisdavo „Žalgirio“ stadione, kuris yra didžiausias Lietuvoje, talpinantis 15 030 žiūrovų (6530 sėdimų vietų). Šis stadionas buvo pradėtas statyti iškart po II pasaulinio karo, o buvo užbaigtas 1948 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jame žaidė Lietuvos vyrų futbolo rinktinė, tačiau vėliau stadionas prarado nacionalinio stadiono statusą.

2010 m. stadiono savininkai (ŪBIG) planavo jį griauti ir vietoje jo pastatyti gyvenamuosius daugiabučius. Tačiau šiuo sprendimu pastaruoju metu buvo abejojama. Buvo svarstoma įtraukti stadioną į Kultūros vertybių registrą, tačiau tam keliamų reikalavimų jis neatitiko, o tai būtų apsunkinę stadiono rekonstrukciją.

2015 m. „Žalgirio“ stadionas ir jį supančios teritorijos (iš viso 8 ha) už daugiau nei 40 milijonų eurų buvo parduoti nekilnojamo turto bendrovei „Hanner“, kuri stadiono vietoje planuoja gyvenamųjų butų ir ofisų statybą.

Nuo 2011 m. Vilniaus „Žalgiris“ rungtyniauja LFF (Lietuvos futbolo federacijos) stadione, anksčiau žinotame kaip „Vėtros“ stadione. Stadionas pastatytas 2004 m., o 2010 m. Vilniaus „Vėtros“ klubą ištikus finansiniams sunkumams, Lietuvos futbolo federacija perėmė jo valdymą. 2011 m. gegužę Europos futbolo asociacijų sąjungai (UEFA) patvirtinus solidžią paramą rekonstrukcijos projektui, stadione pradėti pirmieji darbai siekiant atnaujinti stadioną, kad jis atitiktų UEFA 3 kategorijos reikalavimus ir kad jame galėtų namų rungtynes žaisti Lietuvos rinktinė. Šiuo metu LFF stadionas talpina 5067 žiūrovus. 

Fanai

Seniausia ir ištikimiausia Vilniaus „Žalgirio“ fanų bendruomenė, vadinama „Pietų-IV“, buvo įkurta 1985 m. spalio 19 dieną. „Pietų-IV“ ultrai klubą palaiko jau 30 metų, o sunkiausiu metu padėjo komandai išvengti išnykimo.

Nors komandos palaikymo užuomazgos prasidėjo dar 1977-aisiais, aktyviausi Vilniaus „Žalgirio“ fanai po „Žalgirio“ stadioną pradėjo klajoti 1983 m., apsistodami tai viename, tai kitame stadiono sektoriuje. Judėjimas po įvairius stadiono sektorius buvo naudojamas tam, kad tuo metu teisėsaugos pareigūnams būtų sunkiau sukontroliuoti komandos fanus, kurie skanduodavo ne tik „Žalgirio“ bet ir Lietuvos vardą (tai tuo metu nebuvo toleruojama).

Fanų bendruomenės įkūrimo pradžia laikomos rungtynės prieš Minsko „Dinamo“ ekipą 1985 m. spalio 19 dieną, kai Vilniaus „Žalgirio“ ultros įsikūrė Pietų-IV sektoriuje. Nuo šių rungtynių sirgaliai ne tik liko šiame stadiono sektoriuje, bet ir pagal jį sukūrė savo pavadinimą. Nors nuo 2011 m. klubas savo namų rungtynes žaidžia nebe „Žalgirio“, bet LFF stadione, „Pietų-IV“ rungtynių metu būna įsikūrusi taip pat pietinėje stadiono tribūnoje.

Sovietų Sąjungos laikais „Pietų-IV“ ultras sudarė beveik 1000 aktyvių sirgalių (visa Pietų IV tribūna, o netilpusieji į ją buriuodavosi Pietų III tribūnoje). Sunkiausius laikus fanų bendruomenė išgyveno Vilniaus „Žalgiriui“ pasitraukus iš SSRS čempionato: 1990–1991 m. į Pietų IV sektorių rinkdavosi vis mažiau ir mažiau aktyvių sirgalių, kartais jų būdavo vos keli.

2009 m. „Pietų-IV“ fanų bendruomenės nariai padėjo finansinių sunkumų spaudžiamam Vilniaus „Žalgirio“ klubui išsikapstyti iš krizės. Sirgaliai ne tik rengė įvairias akcijas, kurių metu buvo renkami pinigai klubo išlaikymui, bet ir aukojo savo asmeninius finansus, kad klubas neišnyktų iš Lietuvos futbolo žemėlapio.

„Pietų-IV“ yra seniausia bei didžiausia organizuotą ir aktyvų komandos palaikymą propaguojanti grupė visame Baltijos regione.

Sudėtis

Pagrindinė komanda

Atnaujinta: 2020 m. sausio 29 d.

Nr. Pozicija Žaidėjas 12 V Martinas Berkovecas ? V Edvinas Gertmonas 5 G Donovan Slijngard 19 G Klemenas Bolha G Nemanja Ljubisavljević G Marko Karamarko 4 S Modestas Vorobjovas 8 S Liviu Antal 9 S Hugo Vidémont 13 S Saulius Mikoliūnas 14 S Karolis Uzėla 16 S Marko Tomić

Nr. Pozicija Žaidėjas 17 S Matas Vareika 20 S Higor Vidal 33 S Domantas Šimkus 62 S Adomas Ankudinovas 73 S Deividas Linauskas 81 S Meinardas Mikulėnas S Mantas Kuklys 10 P Tomislav Kiš (skol. Seongnam FC) 96 P Gustas Jarusevičius 99 P Osvaldas Čipkus 99 P Richlord Ennin

Nacionalinių rinktinių žaidėjai

• Rolandas Baravykas (Lietuvos rinktinė)
• Modestas Vorobjovas (Lietuvos rinktinė)
• Domantas Šimkus (Lietuvos U-21 rinktinė)

Žalgiris B

Šiuo metu dublerių ekipa vadinama Žalgiris B.

Nr. Pozicija Žaidėjas 30 V Airidas Mickevičius 29 G Edvinas Morinas 38 G Patrick Jorgensen 50 G Arminas Čivilis 64 G Benediktas Jokubauskas 86 G Aurimas Gabriūnas 96 G Daniel Guleckij 26 S Erik Motuz 34 S Tomas Klaudijus Tamašauskas

Nr. Pozicija Žaidėjas 37 S Artūras Lukša 40 S Aivaras Masiulionis 41 S Simonas Vasiljevas 43 S Donatas Naumovas 52 S Arnold Baulin 67 S Dominykas Kodz 73 S Deividas Linauskas 83 S Lukas Babachinas 89 P Osvaldas Čipkus

Geriausi sezono žaidėjai

Nuo 2004 m. klubo aistruoliai kasmet renka geriausią sezono futbolininką. Jais tapo:

• 2004 m. Mindaugas Malinauskas
• 2005 m. Virmantas Lemežis
• 2006 m. Igoris Morinas
• 2007 m. Igoris Morinas
• 2008 m. Igoris Morinas
• 2009 m. Edgaras Mastianica
• 2010 m. Pavel Komolov
• 2011 m. Marius Rapalis
• 2012 m. Kamil Bilinski
• 2013 m. Mantas Kuklys
• 2014 m. Deividas Šemberas
• 2015 m. Andro Švrljuga
• 2016 m. Andrija Kaludžerovič
• 2017 m. Mamadou Mbodj
• 2018 m. Liviu Antal
• 2019 m. Tomislav Kiš

Personalas

Administracija

• Direktorė: Vilma Venslovaitienė
• Sporto operacijų direktorius Deividas Šemberas
• Komercijos direktorius: Andriejus Ovčinikovas
• Komunikacijos direktorius: Paulius Jakelis
• Komunikacijos ir reklamos projektų vadovas: Arūnas Kisielius
• Reklamos projektų vadybininkas: Saulius Jankauskas

Pagrindinės komandos treneriai

• Vyr. treneris:
• Asistentas:
• Asistentas: Vaidas Sabaliauskas
• Vartininkų treneris: Audrius Paškevičius
• Fizinio rengimo treneris: Marius Čeliauskas
• Žaidėjų pasirodymų analitikas: Rokas Pranaitis

Jaunimo komandų ir akademijų treneriai

• „Žalgiris B“ vyr. treneris: Žydrūnas Grudzinskas
• „Žalgiris B“ trenerio asistentas: Vaidas Sabaliauskas
• VFM „Žalgiris U-19“ vyr. treneris: Gediminas Kontautas
• VFM „Žalgiris U-17“ vyr. treneris: Ramūnas Radavičius
• Jaunimo ugdymo programos vadovas: Žydrūnas Grudzinskas

Medicinos personalas

• Daktaras: Tomas Jonaitis
• Vyr. kineziterapeutas: Dainius Pavilonis
• Kineziterapeutas: Giedrius Mačėnas

Treneriai

• Voldemaras Jaškevičius (1947)
• Jaroslavas Citavičius (1947–48)
• Georgijus Glazkovas (1948–51)
• Andrejus Protasovas (1951)
• Jurijus Chodotovas (1952–53)
• Stasys Paberžis (1953–57)
• Vytautas Saunoris (1958–60)
• Zenonas Ganusauskas (1961–62)
• Serafimas Cholodkovas (1963–65)
• Juozas Vaškelis (1966–67)
• Algirdas Vosylius (1968–71)
• Serafimas Cholodkovas (1971–73)
• Algirdas Klimkevičius (1974–76)
• Benjaminas Zelkevičius (1977 m. sausio 1 d.–1983 m. gegužės 1 d.)
• Algimantas Liubinskas (1983 m. sausio 1 d.–1985 m. gruodžio 31 d.)
• Benjaminas Zelkevičius (1985 m. balandžio 1 d.–1991 m. spalio 1 d.)
• Vytautas Jančiauskas (1991–92)
• Benjaminas Zelkevičius (1992 m. spalio 1 d.–1995 m. birželio 30 d.)
• Eugenijus Riabovas (1996–01)
• Kęstutis Latoža (2002)
• Eugenijus Riabovas (2003–04)
• Kęstutis Latoža (2004–05)
• Saulius Širmelis (2005)
• Arminas Narbekovas (2005 m. lapkričio 30 d.–2006 m. lapkričio 30 d.)
• Igoris Pankratjevas (2006)
• Viatscheslav Mogilniy (2008)
• Mindaugas Čepas (2008–09)
• Igoris Pankratjevas (2009 m. liepos 1 d.–2010 m. gruodžio 31 d.)
• Vitalijus Stankevičius (2011 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d.)
• Damir Petravić (2012 m. sausio 4 d.–2012 m. rugpjūčio 8 d.)
• Marek Zub (2012 m. rugpjūčio 8 d.–2014 m. gruodis)
• Valdas Dambrauskas (2014 m. gruodžio 17 d.–2017 m. spalio 23 d.)
• Aleksandras Brazevičius (2017 m. spalio 24 d.-2017 m. lapkričio 24 d.)
• Aurelijus Skarbalius (2017 m. lapkričio 27 d. – 2018 m. birželio 22 d.)
• Valdas Urbonas (2018 m. birželio 23 d. – 2019 m. vasario 2 d.)
• Marek Zub (2019 m. vasario 13 d. – 2019 m. liepos 15 d.)
• João Luís Martins (laikinasis) nuo 2019 m. liepos 15 d. iki lapkričio 27 d.
• Aliaksejus Baga (nuo 2020 m. sausio 19 d.)

Žymūs žaidėjai

• Vytautas Saunoris, 1947–1955
• Stasys Paberžis, 1947–1951
• Algirdas Kulikauskas, 1953–1965
• Stasys Ramelis, 1959–1973
• Petras Glodenis, 1962–1966, 1969, 1973–1974
• Romualdas Juška, 1962–1965, 1970–1971
• Algirdas Žilinskas, 1962–1975
• Benjaminas Zelkevičius, 1963–1967; 1969–1973
• Gintautas Kalėdinskas, 1963–1973
• Juzefas Jurgelevičius, 1965, 1967–1970, 1973–1980
• Kęstutis Latoža, 1968–1983
• Vytautas Dirmeikis, 1970–1973, 1975–1981
• Šenderis Giršovičius, 1974
• Eugenijus Riabovas, 1976–1981
• Stasys Danisevičius, 1976–1979, 1981–1986
• Valdas Kasparavičius, 1976, 1978, 1980–1986
• Vaclovas Jurkus, 1977–1988
• Sigitas Jakubauskas, 1978–1989
• Arvydas Janonis, 1978–1989
• Stasys Baranauskas, 1980–1989, 1997
• Igoris Pankratjevas, 1983–1989
• Arminas Narbekovas, 1983–1990
• Valdas Ivanauskas, 1984, 1986–1989
• Viačeslavas Sukristovas, 1984–1990; 1997–1998
• Virginijus Baltušnikas, 1985–1990, 1991–1992, 1994–1995, 1997–1998
• Robertas Fridrikas, 1985–1989; 1991
• Valdemaras Martinkėnas, 1989
• Aidas Preikšaitis, 1989–1996
• Andrius Tereškinas, 1990–1996; 2005
• Edgaras Jankauskas, 1991–1996
• Ričardas Zdančius, 1991–1994
• Darius Maciulevičius, 1991–1995
• Tomas Žvirgždauskas, 1991–1995
• Aurelijus Skarbalius, 1992–1994
• Andrius Skerla, 1995–1996; 2012–2014
• Deividas Šemberas 1996–1998; 2014–2015
• Tomas Ražanauskas 1996–1997
• Igoris Morinas, 1996–1998; 2004–2010
• Žydrūnas Karčemarskas, 1998, 2001
• Robertas Poškus, 1999
• Mindaugas Kalonas, 2001
• Andrius Velička, 2013–2014
• Mantas Kuklys, 2012-2018

Žymesni žaidėjai iš užsienio

• Pavelas Komolovas 2010–2015 m.
• Kamil Bilinski 2012–2013 m.
• Andro Švrljuga 2012–2015 m.
• Jakub Wilk 2013, 2014–2015 m.
• Yury Kendysh 2015 m.
• Andrija Kaludžerovič 2016 m.
• Mahamane Traoré 2017 m.
• Mamadou Mbodj 2016-2018 m.
• Tomáš Šimkovič 2018 m.

Dalyvavimas Europos turnyruose

Sezonas	Turnyras	Etapas	Valstybė	Klubas	Pirmosios rungtynės	Antrosios rungtynės	Įv. santykis
1988–89	UEFA Taurė	1/32		Austria Wien	2:0 (R.Fridrikas, S.Baranauskas)	2:5 (V.Baltušnikas, R.Fridrikas)	4–5
1989–90	UEFA Taurė	1R		IFK Göteborg	2:0 (R.Fridrikas x 2)	0:1	2–1
		2R		Red Star Belgrade	0:1	1:4 (V.Ivanauskas)	1–5
1992–93	UEFA Čempionų lyga	1R		PSV Eindhoven	0:6	0:2	0–8
1993–94	Taurių laimėtojų taurė	1Q		MFK Košice	1:2 (D.Maciulevičius)	0:1	1–3
1994–95	Taurių laimėtojų taurė	1Q		Barry Town	1:0 (D.Vencevičius)	6:0 (V.Karvelisx2, V.Baltušnikas, E.Poderis, D.Maciulevičius, E.Jankauskas)	7–0
		1R		Feyenoord	1:1 (A.Tereškinas)	1:2 (D.Vencevičius)	2–3
1995–96	Taurių laimėtoų taurė	1Q		NK Mura	2:0 (V.Baltušnikas, A.Tereškinas)	1:2 (D.Vencevičius)	3–2
		1R		Trabzonspor	2:2 (A.Tereškinas, G.Mikulėnas)	0:1	2–3
1996–97	UEFA Taurė	PR		Crusaders	2:0 (D.Vencevičius, A.Pukelevičius)	1:2 (T.Ražanauskas)	3–2
		1R		Aberdeen	1:4 (T.Ražanauskas)	3:1 (G.Mikulėnasx2, A.Pukelevičius)	4–5
1997–98	Taurių laimėtojų taurė	1Q		Hapoel Be’er Sheva	0:0	1:2 (N.Radžius)	1–2
1998–99	UEFA Taurė	1Q		ÍA	2:3 (M.Skinderis, N.Vasiliauskas)	1:0 (A.Steško)	3–3 (a)
		2Q		Brann	0:1	0:0	0–1
1999–00	UEFA Čempionų lyga	1Q		Araks Ararat	2:0 (I.Steško, A.Steško)	3:0 (S.Novikovas, A.Jokšas, N.Vasiliauskas)	5–0
		2Q		Dynamo Kyiv	0:2	0:1	0–3
2000–01	UEFA Taurė	1Q		Ruch Chorzów	2:1 (D.Saulėnas, R.Vilėniškis)	0:6	2–7
2001–02	UEFA Taurė	1Q		Maccabi Tel Aviv	0:6	0:1	0–7
2002	UEFA Intertoto taurė	1R		Budapest Honvéd	1:0 (D.Saulėnas)	0:0	1–0
		2R		Sochaux	0:2	1:2 (A.Steško)	1–4
2003	UEFA Intertoto taurė	1R		Örgryte IS	1:1 (A.Shylo)	0:3	1–4
2004–05	UEFA Taurė	1Q		Portadown	2:2 (A.Steško, A.Maksimovic)	2:0 (T.Mikuckis, V.Kaušpadas)	4–2
		1Q		Aalborg BK	1:3 (V.Kaušpadas)	0:0	1–3
2005	UEFA Intertoto taurė	1R		Lisburn Distillery	1:0 (V.Lemežis)	1:0 (A.Shylo)	2–0
		2R		Dinaburg	2:0 (K.Jasaitis, V.Lemežis)	1:2 (K.Jasaitis)	3–2
		3R		Egaleo	3:1 (V.Lemežis, I.Morinas, B.Jašurek)	2:3 (V.Lemežis, I.Morinas)	5–4
		1/2		CFR Cluj	1:2 (A.Osipovič)	1:5 (A.Jokšas)	2–7
2012–13	UEFA Europos lyga	2Q		Admira Wacker Mödling	1:1 (R.Radavičius)	1:5 (M.Kuklys)	2–6
2013–14	UEFA Europos lyga	1Q		St Patrick’s Athletic	2:2 (P.Komolov, K.Bilinski)	2:1 (M.Kuklys, K.Bilinski)	4–3
		2Q		Pyunik	2:0 (K.Bilinski, R.Leliūga)	1:1 (M.Kuklys)	3–1
		3Q		Lech Poznań	1:0 (M.Kuklys)	1:2 (R.Leliūga)	2–2 (a)
		PO		Red Bull Salzburg	0:5	0:2	0–7
2014–15	UEFA Čempionų lyga	2Q		Dinamo Zagreb	0:2	0:2	0-4
2015–16	UEFA Čempionų lyga	2Q		Malmo FF	0:0	0:1	0–1
2016–17	UEFA Čempionų lyga	2Q		Astana FC	0:0	1:2 (Elivelto)	1–2
2017–18	UEFA Čempionų lyga	2Q		Razgrado "Ludogorec"	2:1 (S.Nyuiadzy, M.Kuklys)	1:4 (S.Nyuiadzy)	3–5
2018–19	UEFA Europos lyga	1Q		Klaksvikar IF	2:1(L.Antal, M.Mbodj)	1:1 (L.Antal)	3–2
		2Q		Vaduz	1:0 (L.Antal)	1:1 (T.Šimkovič)	2–1
		3Q		Sevilia FC	0:1	0:5	0–6

• Pastaba: (a) žymi svečiuose įmuštų įvarčių taisyklę.

Pasiekimai

Lietuvos varžybose laimėti trofėjai (2019-05-16 duomenys)
Varžybos	Pasiekimas	Kartai	Metai
Čempionatas	I vieta	7	1991, 1992, 1999, 2013, 2014, 2015, 2016
	II vieta	12	1993, 1994, 1995, 1997, 1998, 1999 (rud.), 2000, 2011, 2012, 2017, 2018, 2019
	III vieta	4	1990, 1996, 2001, 2010
Taurė	Nugalėtojas	12	1991, 1993, 1994, 1997, 2003 (rud.), 2012, 2013, 2014, 2015, 2016 (pav. ir rud.), 2018
	Finalininkas	6	1990, 1992, 1995, 2000, 2001, 2017
Supertaurė	Nugalėtojas	6	2003, 2013, 2014, 2015, 2016, 2017
	Finalininkas	1	2019

Pasiekimai Lietuvos aukščiausiojoje lygoje nuo 1922 metų.
Pirmas kartas	Paskutinis kartas	Sezonų skaičius	Aukščiausia vieta
1946 m.	2019 m.	32	1

• Pastaba: neįskaitomi 1924–1930, 1935, 1942–1943, 1945 m. sezonai, kai nebuvo vientisos lygos, taip pat 1939–1940, 1941, 1943–1944 m. nebaigtos pirmenybės.

Sovietų Sąjungos varžybose laimėti trofėjai (1992-07-01 duomenys)
Varžybos	Pasiekimas	Kartai	Metai
Čempionatas	I vieta	0
	II vieta	0
	III vieta	1	1987
Taurė	Nugalėtojas	0
	Finalininkas	0
Lygos taurė	Nugalėtojas	0
	Finalininkas	0
Supertaurė	Nugalėtojas	0
	Finalininkas	0

• SSRS I lygos čempionas (1982 m.)
• Universiados čempionas (1987 m.)

Pasiekimai Sovietų Sąjungos aukščiausiojoje lygoje 1936–1991 m.
Pirmas kartas	Paskutinis kartas	Sezonų skaičius	Aukščiausia vieta
1953 m.	1989 m.	11	3

• Pastaba: neįskaitomos 1941 m. nebaigtos pirmenybės, taip pat atvejai, kai klubai buvo pašalinti iš turnyro pirmenybių metu.

Nuorodos

Oficiali svetainė: http://fkzalgiris.lt/

Futbolinis.lt (statistika): [1]

Apskrities federacijos informacija: []

KAFF informacija: []

ŠAFF informacija: []

VAFF informacija: []

SFL informacija: []

UEFA informacija: [2]

Futbolas.lt: []

Foot.dk (archyvas): [3]

Weltfussballarchiv.com: [4]

Soccerway.com (naujausi rezultatai): [5]

Neoficiali svetainė: []

Gerbėjų svetainė: []