Gedimino pilis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Koordinatės: 54°41′12″ š. pl. 25°17′27″ r. ilg. / 54.68667°š. pl. 25.29083°r. ilg. / 54.68667; 25.29083
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 78.63.248.103 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Hugo.arg keitimas)
Žyma: Atmesti
Labaindhhd
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
Eilutė 35: Eilutė 35:
</gallery>
</gallery>


== Literatūra tai yra labai svarbu ir dar daugiau nei prieš metus buvo su kuo mušesi.
== Literatūra ==
* Ingrida Semaškaitė. Lietuvos pilys ir dvarai. – Vilnius: Algimantas, 2005 m. 216–217 psl.
* Ingrida Semaškaitė. Lietuvos pilys ir dvarai. – Vilnius: Algimantas, 2005 m. 216–217 psl.



15:40, 10 lapkričio 2019 versija

54°41′12″ š. pl. 25°17′27″ r. ilg. / 54.68667°š. pl. 25.29083°r. ilg. / 54.68667; 25.29083

Gedimino pilies bokštas

Vilniaus aukštutinė pilisgotikinė pilis Vilniuje, kurios liekanos stūkso Gedimino kalno aikštelėje. Papėdėje buvo LDK kunigaikščio Vytauto Didžiojo rezidencija, dabar – atstatyti Valdovų rūmai. Iš pagarbos Vilniaus įkūrėjui LDK kunigaikščiui Gediminui pilis pavadinta jo vardu. Pilis priklauso Vilniaus pilių rezervatui.

Gedimino pilies bokštas – labiausiai turistų lankoma Vilniaus vieta. Skaičiuojama, kad per vienerius metus Gedimino pilyje apsilanko daugiau kaip 150 tūkst. žmonių. Lietuvos valstybės šimtmečio proga buvo pristatyta Aukštutinės pilies atkūrimo vizualizacija.[1]

Statyba

Gedimino bokštas 1906 m.

Istorikų bei archeologų duomenimis, Vilniaus aukštutinė pilis galėjo būti pastatyta XIII a. pab. – XIV a. pr. 14131414 m. Lietuvoje lankęsis Prancūzijos diplomatas Ghillebert de Lannoy taip aprašė tuometinį Vilnių: „pilis stovėjusi ant smėlingo kalno, buvusi medinė, sutvirtinta plytomis, akmenimis ir žemėmis. Pilis ir kiti mediniai jos pastatai aptverti, tačiau pats Vilniaus miestas atviras – jis neturi gynybinių sienų.“

Kunigaikštis Gediminas, norėdamas pilies kalną iš visų pusių apsupti vandeniu, įsakė iškasti perkasą ir pripildyti ją vandens. Taip atsirado naujoji Vilnios vaga, juosianti kalną iš rytų pusės.

1419 m. kilus gaisrui, medinė pilis sudegė. Atstatant ją naudotos jau tvirtesnės medžiagos – akmenys ir plytos. Akmenys buvo neskaldyti. Jiems ir plytoms surišti naudotas kalkių skiedinys. Naujoji pilis buvo gotikinio stiliaus, mūrinė, su trimis bokštais, reprezentaciniais rūmais ir ūkiniais pastatais. Vakarinis, iki mūsų laikų išlikęs bokštas buvęs keturių aukštų. Apačioje – keturkampis, aukščiau – aštuoniakampis. Šiaurinės pilies bokštas, kurio teliko tik liekanos, buvęs mažesnis. XVI a. pilis dar taisyta, perstatyta, tačiau pirminis jos vaizdas iš esmės nepakito. Iš vieno XVI a. piešinio matyti, kad tuomet ji jau turėjusi tik du apvalius trijų aukštų bokštus. Ją supo ginamieji rūmai su šaudymo angomis. XVII a. Aukštutinė pilis buvo apleista, joje įrengtas bajorų kalėjimas. XVII-XVIII a. per karus su Rusija pilis smarkiai apgriauta ir daugiau neatstatyta.

Restauracija

19481949 m. restauruotas Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, dabar vadinamas Gedimino vardu. Trijuose bokšto aukštuose įrengtas pilies muziejus, o viršuje – apžvalgos aikštelė, iš kurios atsiveria plati miesto panorama.

1995 m. Valstybės įmonė Vilniaus pilių direkcija atliko Vilniaus Aukštutinės pilies vakarinio bokšto rekonstrukciją, taip pat sutvirtino šlaitą bei takus į Gedimino pilį, įrengė apšvietimą. Po šių darbų buvo atnaujinta ekspozicija Gedimino pilies bokšte.

Legenda

Aukštutinės pilies atsiradimą pasakoja legenda. Vieną kartą kunigaikštis Gediminas išvykęs medžioti apsistojo Šventaragio slėnyje. Užmigęs susapnavo nuostabų sapną – ant kalno Neries ir Vilnios upės santakoje stovi didžiulis geležinis vilkas ir staugia taip, lyg staugtų šimtas vilkų. Nubudęs kunigaikštis Gediminas klausė savo žynio Lizdeikos, ką sapnas galėtų reikšti. Lizdeika išpranašavo, kad jog ten, kur staugė vilkas, išaugs gražus ir didis miestas, o žinia apie jį pasklis visame pasaulyje.

Galerija

== Literatūra tai yra labai svarbu ir dar daugiau nei prieš metus buvo su kuo mušesi.

  • Ingrida Semaškaitė. Lietuvos pilys ir dvarai. – Vilnius: Algimantas, 2005 m. 216–217 psl.

Šaltiniai

  1. „„Tėvynės karūna“: ar įmanoma atstatyti Aukštutinę pilį?“. 15min. Nuoroda tikrinta 2018-07-09.

Nuorodos