Eucharistija: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 5: | Eilutė 5: | ||
Tikima, kad priimant komuniją, priimamas pats Kristus, kad yra susivienijama su juo. |
Tikima, kad priimant komuniją, priimamas pats Kristus, kad yra susivienijama su juo. |
||
==Katalikų bažnyčia== |
==Katalikų bažnyčia== |
||
Kristus įsteigė Eucharistiją. Jis įsteigė ją Didįjį ketvirtadienį, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), su savo apaštalais švęsdamas Paskutinę vakarienę. |
Pasak Katalikų bažnyčios Kristus įsteigė Eucharistiją. Jis įsteigė ją Didįjį ketvirtadienį, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), su savo apaštalais švęsdamas Paskutinę vakarienę. |
||
Šio sakramento serveris yra |
Šio sakramento serveris yra vyskupas arba kunigas, kurio įšventinimas galioja ir kuris veikia atstovaudamas Kristui kaip Galvai ir Bažnyčios vardu. |
||
Esminiai ir būtini Eucharistijos elementai yra kvietinė duona ir vynuogių vynas. |
Esminiai ir būtini Eucharistijos elementai yra kvietinė duona ir vynuogių vynas. |
||
09:46, 20 spalio 2019 versija
Eucharistija (lot. Eucharistia), Švenčiausiasis Sakramentas, Šv. Komunija, Viešpaties Vakarienė ar Altoriaus Sakramentas (sutinkami ir kitokie pavadinimai) – daugumoje krikščionybės konfesijų pripažįstamas sakramentas. Tradiciškai teigiama, kad jis įkurtas Jėzaus Kristaus Paskutinės vakarienės metu. Šis sakramentas susideda iš duonos ir vyno, kurie yra paties Kristaus kūnas ir kraujas. Vynas gali būti naudojamas arba raudonas, arba baltas – praktiniais sumetimais dažniausiai naudojamas baltas vynas.
Tikima, kad priimant komuniją, priimamas pats Kristus, kad yra susivienijama su juo.
Katalikų bažnyčia
Pasak Katalikų bažnyčios Kristus įsteigė Eucharistiją. Jis įsteigė ją Didįjį ketvirtadienį, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), su savo apaštalais švęsdamas Paskutinę vakarienę.
Šio sakramento serveris yra vyskupas arba kunigas, kurio įšventinimas galioja ir kuris veikia atstovaudamas Kristui kaip Galvai ir Bažnyčios vardu.
Esminiai ir būtini Eucharistijos elementai yra kvietinė duona ir vynuogių vynas.
Eucharistija yra tikroji Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo auka, kurią jis įsteigė, kad per amžius iki jo atėjimo tęstųsi Kryžiaus auka, taip patikėdamas savo Bažnyčiai savo Mirties ir Prisikėlimo atminimą. Tai vienybės ženklas, meilės ryšys, Velykų puota, per kurią priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir suteikiamas amžinojo gyvenimo laidas. Eucharistija yra atminimas ta prasme, kad ji padaro esamą ir realią auką, kurią Kristus kartą visiems laikams ant kryžiaus paaukojo Tėvui už visą žmoniją. Eucharistijos kaip aukos pobūdis išreiškiamas pačiais jos įsteigimo žodžiais: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“, „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20). Kryžiaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka. Auka ir aukotojas tapatūs, skiriasi tik aukojimosi būdas: kruvinas – ant kryžiaus, nekruvinas – Eucharistijoje.
Jėzus Kristus yra Eucharistijoje nepakartojamu ir nepalyginamu būdu. Jis iš tiesų yra tikrai, realiai ir substancialiai: su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste. Todėl visas Kristus – Dievas ir žmogus – joje yra sakramentiniu būdu, t. y. duonos ir vyno eucharistiniais pavidalais. Transsubstanciacija reiškia visos duonos substancijos pavirtimą Kristaus Kūno substancija ir visos vyno substancijos pavirtimą jo Kraujo substancija. Šis pavirtimas vyksta per Eucharistijos maldą dėl Kristaus žodžio veiksmingumo ir Šventosios Dvasios veikimo. Tačiau duonos ir vyno apčiuopiamos savybės, t. y. eucharistiniai pavidalai, nepakinta. Duonos laužymas nepadalija Kristaus. Jis visas yra kiekviename eucharistiniame pavidale ir kiekvienoje jo dalelėje. Eucharistijoje Jis tęsiasi, kol išlieka eucharistiniai pavidalai. [1]
Norint priimti šventąją Komuniją, reikia visiškai priklausyti Katalikų Bažnyčiai ir būti malonės būvyje, t. y. jaustis nepadarius mirtinosios nuodėmės. Kas suvokia padaręs sunkiąją nuodėmę, prieš eidamas Komunijos turi priimti Sutaikinimo sakramentą.