Babakas Choramdinas: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 37: | Eilutė 37: | ||
Babakas buvo pusiau legendinis IX a. sukilėlių vadas, veikęs [[Azerbaidžanas (regionas)|Azerbaidžano]] kalnuose. Jis vadovavo choramdinų sukilimui prieš arabų kalifų valdžią. Paminėta, kad jo vardas buvo Hasanas, kas rodytų jį buvus musulmonu, bet tai nėra tikra ir beveik visos žinios apie jį išlikusios iš priešiškų arabų šaltinių, tarp kurių plačiausias buvo neišlikęs Vakido ibn Amr Tamimio ''Aḵbār Bābak''. Pasakojama, kad jis gimė valstiečių šeimoje. Esą jo motina Mahru buvo vienaakė ir jis pats buvo [[Abu Muslimas|Abu Muslimo]] dukters Fatimos anūkas. Kitu teiginiu tvirtinama, kad jis tik priklausė choramdinų grupei fatimijams. Jo tėvo vardas pateikiamas įvairiai. Motina buvo žindyve, o Babakas iki 12 metų amžiaus ganė karves. Pasakojama, kad kartą motina popietę užtiko jį miegant po medžiu nuogą ir su krauju plaukuose ir ant krūtinės. Tačiau jam atsistojus kraujo pėdsakai pradingo. Esą iš to motina supratusi, kad jos sūnui lemta atlikti didį darbą ateityje. Pasakojama, kad Babakas dirbo vaisių išnešiotoju ir pramoko groti [[tambūrinas|tambūrinu]]. Pasakojama, kad nuo šešiolikos jis du metus gyveno ir tarnavo [[Tebrizas|Tebrize]]. Po to grįžo į namus Belalabade. Pasakojama, kad vienas iš įtakingiausių choramdinų Džavidanas ibn Šahrakas keliavo netoliese ir pradėjo kristi sniegas. Jis apsistojo Babako motinos skurdžiuose namuose, kur pastebėjo Babaką ir sutarė, kad už 50 drachmų per mėnesį paims jį savo tarnybon. Kitur minima, kad Džavidanas buvo jo mokytoju. Netrukus po to konkuruojanti choramdinų grupė, vadovaujama Abu Imrano, užpuolė Džavidano grupę. Priešininkai buvo nugalėti, bet Džavidanas buvo mirtinai sužeistas. Pasakojama, kad po to Babakas vedė Džavidano našlę ir tapo grupės vadu, pastarajai papasakojus kitiems grupėms nariams, kad esą testamentu Džavidanas pranešė esą jo siela po mirties persikels į Babaką ir susilies su Babako siela (choramdinai tikėjo sielos persikėlimu). Ir Vakidas, ir [[Tabaris]] mini Džavidaną turėjus sūnų, tad kodėl grupės vadu nebuvo patvirtintas jis, lieka neaišku. Nors Babakas vaizduojamas žemakilmiu, visgi tikėtina, kad jis buvo kilęs iš įtakingos giminės. |
Babakas buvo pusiau legendinis IX a. sukilėlių vadas, veikęs [[Azerbaidžanas (regionas)|Azerbaidžano]] kalnuose. Jis vadovavo choramdinų sukilimui prieš arabų kalifų valdžią. Paminėta, kad jo vardas buvo Hasanas, kas rodytų jį buvus musulmonu, bet tai nėra tikra ir beveik visos žinios apie jį išlikusios iš priešiškų arabų šaltinių, tarp kurių plačiausias buvo neišlikęs Vakido ibn Amr Tamimio ''Aḵbār Bābak''. Pasakojama, kad jis gimė valstiečių šeimoje. Esą jo motina Mahru buvo vienaakė ir jis pats buvo [[Abu Muslimas|Abu Muslimo]] dukters Fatimos anūkas. Kitu teiginiu tvirtinama, kad jis tik priklausė choramdinų grupei fatimijams. Jo tėvo vardas pateikiamas įvairiai. Motina buvo žindyve, o Babakas iki 12 metų amžiaus ganė karves. Pasakojama, kad kartą motina popietę užtiko jį miegant po medžiu nuogą ir su krauju plaukuose ir ant krūtinės. Tačiau jam atsistojus kraujo pėdsakai pradingo. Esą iš to motina supratusi, kad jos sūnui lemta atlikti didį darbą ateityje. Pasakojama, kad Babakas dirbo vaisių išnešiotoju ir pramoko groti [[tambūrinas|tambūrinu]]. Pasakojama, kad nuo šešiolikos jis du metus gyveno ir tarnavo [[Tebrizas|Tebrize]]. Po to grįžo į namus Belalabade. Pasakojama, kad vienas iš įtakingiausių choramdinų Džavidanas ibn Šahrakas keliavo netoliese ir pradėjo kristi sniegas. Jis apsistojo Babako motinos skurdžiuose namuose, kur pastebėjo Babaką ir sutarė, kad už 50 drachmų per mėnesį paims jį savo tarnybon. Kitur minima, kad Džavidanas buvo jo mokytoju. Netrukus po to konkuruojanti choramdinų grupė, vadovaujama Abu Imrano, užpuolė Džavidano grupę. Priešininkai buvo nugalėti, bet Džavidanas buvo mirtinai sužeistas. Pasakojama, kad po to Babakas vedė Džavidano našlę ir tapo grupės vadu, pastarajai papasakojus kitiems grupėms nariams, kad esą testamentu Džavidanas pranešė esą jo siela po mirties persikels į Babaką ir susilies su Babako siela (choramdinai tikėjo sielos persikėlimu). Ir Vakidas, ir [[Tabaris]] mini Džavidaną turėjus sūnų, tad kodėl grupės vadu nebuvo patvirtintas jis, lieka neaišku. Nors Babakas vaizduojamas žemakilmiu, visgi tikėtina, kad jis buvo kilęs iš įtakingos giminės. |
||
Choramdinai, manoma, buvo mazdakitai, [[Zoroastrizmas|zoroastrizmo]] sekta. Prieš pradedant valdyti Babakui jie buvo taikingi žemdirbiai. Babakas esą sukustė juos pradėti kariauti, plėšti karavanus ir kovoti su kalifo valdžia. Prie jo jungėsi kiti choramdinai, tuo metu paplitę plačiame regione, ir [[Abu Muslimas|Abu Muslimo]] pasekėjai bei kiti, nepatenkinti Abasidų valdžia. Nors prieš tai Irane buvo kilę kitų sukilimų prieš Abasidus, nei vienas nebuvo toks galingas ir ilgai trukęs kaip Babako. Vienur minima 100 tūkst. sukilėlių, kitur 200 tūkst., o vienas istorikas tvirtino jų buvus „nesuskaičiuojamą“ armiją. Šie skaičiai gerokai per dideli, bet rodo, kad sukilėlių pajėgos buvo nemenkos. Daugumoje šaltinių tvirtinama, kad maištas prasidėjo 201 metais po hidžros, kas atitinka 816 ar 817 m., valdant kalifui [[Mamūnas|Mamūnui]]. Iš pradžių Mamūnas neįvertino šio sukilimo pavojaus, nes turėjo tvarkytis sosto paveldėjimo klausimais. Po to jis nusiuntė pajėgas, vadovaujamas Jahijos ibn Moabo, kurios apie 820 m. buvo sumuštos. Apie 821 m. Armėnijos ir Azerbaidžano valdytojo Izos ibn Muhamedo pajėgos siaurame slėnyje buvo sumuštos Babako sukilėlių. Apie 825 m. Mamūnas paskyrė Zoraiką ibn Ali ibn Sadaką Armėnijos ir Azerbaidžano valdytoju bei atsakingu susidoroti su Babako sukilimu. Šiojo organizuotas žygis irgi buvo nesėkmingas. Po to Mamūnas skyrė naują valdytoją ir pasiuntė generolo Muhamedo ibn Homaido Tusio vadovaujamą armiją susidoroti su savo maištą pradėjusiu Zoraika ir Babaku. Šiai armijai sekėsi, jie pasiekė keletą pergalių, tačiau paskutiniame mūšyje 829 m. jie buvo užklupti tarpeklyje ir atakuoti Babako vyrų iš viršaus. |
Choramdinai, manoma, buvo mazdakitai, [[Zoroastrizmas|zoroastrizmo]] sekta. Prieš pradedant valdyti Babakui jie buvo taikingi žemdirbiai. Babakas esą sukustė juos pradėti kariauti, plėšti karavanus ir kovoti su kalifo valdžia. Prie jo jungėsi kiti choramdinai, tuo metu paplitę plačiame regione, ir [[Abu Muslimas|Abu Muslimo]] pasekėjai bei kiti, nepatenkinti Abasidų valdžia. Nors prieš tai Irane buvo kilę kitų sukilimų prieš Abasidus, nei vienas nebuvo toks galingas ir ilgai trukęs kaip Babako. Vienur minima 100 tūkst. sukilėlių, kitur 200 tūkst., o vienas istorikas tvirtino jų buvus „nesuskaičiuojamą“ armiją. Šie skaičiai gerokai per dideli, bet rodo, kad sukilėlių pajėgos buvo nemenkos. Daugumoje šaltinių tvirtinama, kad maištas prasidėjo 201 metais po hidžros, kas atitinka 816 ar 817 m., valdant kalifui [[Mamūnas|Mamūnui]]. Iš pradžių Mamūnas neįvertino šio sukilimo pavojaus, nes turėjo tvarkytis sosto paveldėjimo klausimais. Po to jis nusiuntė pajėgas, vadovaujamas Jahijos ibn Moabo, kurios apie 820 m. buvo sumuštos. Apie 821 m. Armėnijos ir Azerbaidžano valdytojo Izos ibn Muhamedo pajėgos siaurame slėnyje buvo sumuštos Babako sukilėlių. Apie 825 m. Mamūnas paskyrė Zoraiką ibn Ali ibn Sadaką Armėnijos ir Azerbaidžano valdytoju bei atsakingu susidoroti su Babako sukilimu. Šiojo organizuotas žygis irgi buvo nesėkmingas. Po to Mamūnas skyrė naują valdytoją ir pasiuntė generolo Muhamedo ibn Homaido Tusio vadovaujamą armiją susidoroti su savo maištą pradėjusiu Zoraika ir Babaku. Šiai armijai sekėsi, jie pasiekė keletą pergalių, tačiau paskutiniame mūšyje 829 m. jie buvo užklupti tarpeklyje ir atakuoti Babako vyrų iš viršaus. Generolas Muhamedas ibn Homaidas šio antpuolio metu žuvo. Po to Mamūnas kariavo su [[Bizantijos imperija|Bizantija]] ir negalėjo skirti pajėgų Babako maištui. Jam 833 m. mirus prieš Babaką kovas tęsė kalifas [[Mutasimas]]. |
||
Babako tvirtovė Badas buvo neprieinamuose kalnuose, į ją vedė keletas tarpeklių ir perėjų, kuriose keliolika dešimčių vyrų galėjo sulaikyti tūkstantinę kariauną. Babako pajėgose buvo daugiausiai neturtingi žemdirbiai, kurie tikėjosi pasikeitus valdžiai pralobti. Minima, kad jie buvo „vagys, eretikai ir atskalūnai“. Tikėtina, kad kai kurie jų jungėsi ir iš baimės. Mutasimas pasiuntė kariuomenę, vadovaujamą Išako ibn Ibrahimo, kuri prie [[Hamadanas|Hamadano]] sumušė sukilėlių pajėgas, keli tūkstančiai choramdinų žuvo. 835 m. Mutasimas pavedė generolui Haidarui ibn Kavūsui Afšinui susidoroti su Babako sukilimu ir suteikė plačius įgaliojimus ir resursus. Afšinas praleido daug laiko sutvirtindamas fortus, nagrinėdamas vietos topografiją ir gaudydamas Babako žvalgus. Pasakojama, kad Babakas sužinojo, kad Afšinas siunčia žmogų su daug pinigų kariams apmokėti ir norėjo šiuos pinigus pagrobti. Tuo pasinaudojo Afšinas ir įviliojo Babako vyrus į atvirą susirėmimą, iš kurio Babakas vos sugebėjo pats pabėgti. Sakoma, kad Babakas rašė laišką Bizantijos imperatoriui Teofilui prašydamas pagalbos. Galų gale Afšino pajėgos pasiekė Bado tvirtovę ir po nepavykusių derybų 837 m. rugpjūčio 15 d. ją paėmė. Babakas su artimaisiais kalnų keliais iš tvirtovės pabėgo į Armėniją. Afšinas organizavo jo gaudynes, pažadėjo didelį atlygį. Pasakojama, kad buvo sugauta nuo apie 1300 iki 7600 choramdinų. Daugelį jų Afšinas paleido ir Mutasimo reikalavimu 838 m. sausio 4 d. pristatė Babaką su keliais artimaisiais kalifui į [[Samara (Irakas)|Samarą]]. Babakas su broliu Abdula buvo parodytas pergalės eisenoje, po to žiauriai nužudytas ir kūnas pamautas prie Samaros sienų. Pasakojama, kad Babakas, kaip ir jo brolis, mirtį pasitiko išdidžiai. Pasakojama, kad jo galva po to rodyta kituose miestuose ir Chorasane. |
Babako tvirtovė Badas buvo neprieinamuose kalnuose, į ją vedė keletas tarpeklių ir perėjų, kuriose keliolika dešimčių vyrų galėjo sulaikyti tūkstantinę kariauną. Babako pajėgose buvo daugiausiai neturtingi žemdirbiai, kurie tikėjosi pasikeitus valdžiai pralobti. Minima, kad jie buvo „vagys, eretikai ir atskalūnai“. Tikėtina, kad kai kurie jų jungėsi ir iš baimės. Mutasimas pasiuntė kariuomenę, vadovaujamą Išako ibn Ibrahimo, kuri prie [[Hamadanas|Hamadano]] sumušė sukilėlių pajėgas, keli tūkstančiai choramdinų žuvo. 835 m. Mutasimas pavedė generolui Haidarui ibn Kavūsui Afšinui susidoroti su Babako sukilimu ir suteikė plačius įgaliojimus ir resursus. Afšinas praleido daug laiko sutvirtindamas fortus, nagrinėdamas vietos topografiją ir gaudydamas Babako žvalgus. Pasakojama, kad Babakas sužinojo, kad Afšinas siunčia žmogų su daug pinigų kariams apmokėti ir norėjo šiuos pinigus pagrobti. Tuo pasinaudojo Afšinas ir įviliojo Babako vyrus į atvirą susirėmimą, iš kurio Babakas vos sugebėjo pats pabėgti. Sakoma, kad Babakas rašė laišką Bizantijos imperatoriui Teofilui prašydamas pagalbos. Galų gale Afšino pajėgos pasiekė Bado tvirtovę ir po nepavykusių derybų 837 m. rugpjūčio 15 d. ją paėmė. Babakas su artimaisiais kalnų keliais iš tvirtovės pabėgo į Armėniją. Afšinas organizavo jo gaudynes, pažadėjo didelį atlygį. Pasakojama, kad buvo sugauta nuo apie 1300 iki 7600 choramdinų. Daugelį jų Afšinas paleido ir Mutasimo reikalavimu 838 m. sausio 4 d. pristatė Babaką su keliais artimaisiais kalifui į [[Samara (Irakas)|Samarą]]. Babakas su broliu Abdula buvo parodytas pergalės eisenoje, po to žiauriai nužudytas ir kūnas pamautas prie Samaros sienų. Pasakojama, kad Babakas, kaip ir jo brolis, mirtį pasitiko išdidžiai. Pasakojama, kad jo galva po to rodyta kituose miestuose ir Chorasane. |
||
11:02, 18 spalio 2019 versija
| Babakas Choramdinas | |
|---|---|
| Gimė | nežinoma |
| Mirė | 838 m. sausis Samara |
| Veikla | sukilėlis Arabų kalifate |
Babakas Choramdinas (ar Papakas ir Babekas, miręs 838 m. sausį) – IX a. arabų kalifato sukilėlių vadas, veikęs Azerbaidžane (dab. Irane).
Biografija
Babakas buvo pusiau legendinis IX a. sukilėlių vadas, veikęs Azerbaidžano kalnuose. Jis vadovavo choramdinų sukilimui prieš arabų kalifų valdžią. Paminėta, kad jo vardas buvo Hasanas, kas rodytų jį buvus musulmonu, bet tai nėra tikra ir beveik visos žinios apie jį išlikusios iš priešiškų arabų šaltinių, tarp kurių plačiausias buvo neišlikęs Vakido ibn Amr Tamimio Aḵbār Bābak. Pasakojama, kad jis gimė valstiečių šeimoje. Esą jo motina Mahru buvo vienaakė ir jis pats buvo Abu Muslimo dukters Fatimos anūkas. Kitu teiginiu tvirtinama, kad jis tik priklausė choramdinų grupei fatimijams. Jo tėvo vardas pateikiamas įvairiai. Motina buvo žindyve, o Babakas iki 12 metų amžiaus ganė karves. Pasakojama, kad kartą motina popietę užtiko jį miegant po medžiu nuogą ir su krauju plaukuose ir ant krūtinės. Tačiau jam atsistojus kraujo pėdsakai pradingo. Esą iš to motina supratusi, kad jos sūnui lemta atlikti didį darbą ateityje. Pasakojama, kad Babakas dirbo vaisių išnešiotoju ir pramoko groti tambūrinu. Pasakojama, kad nuo šešiolikos jis du metus gyveno ir tarnavo Tebrize. Po to grįžo į namus Belalabade. Pasakojama, kad vienas iš įtakingiausių choramdinų Džavidanas ibn Šahrakas keliavo netoliese ir pradėjo kristi sniegas. Jis apsistojo Babako motinos skurdžiuose namuose, kur pastebėjo Babaką ir sutarė, kad už 50 drachmų per mėnesį paims jį savo tarnybon. Kitur minima, kad Džavidanas buvo jo mokytoju. Netrukus po to konkuruojanti choramdinų grupė, vadovaujama Abu Imrano, užpuolė Džavidano grupę. Priešininkai buvo nugalėti, bet Džavidanas buvo mirtinai sužeistas. Pasakojama, kad po to Babakas vedė Džavidano našlę ir tapo grupės vadu, pastarajai papasakojus kitiems grupėms nariams, kad esą testamentu Džavidanas pranešė esą jo siela po mirties persikels į Babaką ir susilies su Babako siela (choramdinai tikėjo sielos persikėlimu). Ir Vakidas, ir Tabaris mini Džavidaną turėjus sūnų, tad kodėl grupės vadu nebuvo patvirtintas jis, lieka neaišku. Nors Babakas vaizduojamas žemakilmiu, visgi tikėtina, kad jis buvo kilęs iš įtakingos giminės.
Choramdinai, manoma, buvo mazdakitai, zoroastrizmo sekta. Prieš pradedant valdyti Babakui jie buvo taikingi žemdirbiai. Babakas esą sukustė juos pradėti kariauti, plėšti karavanus ir kovoti su kalifo valdžia. Prie jo jungėsi kiti choramdinai, tuo metu paplitę plačiame regione, ir Abu Muslimo pasekėjai bei kiti, nepatenkinti Abasidų valdžia. Nors prieš tai Irane buvo kilę kitų sukilimų prieš Abasidus, nei vienas nebuvo toks galingas ir ilgai trukęs kaip Babako. Vienur minima 100 tūkst. sukilėlių, kitur 200 tūkst., o vienas istorikas tvirtino jų buvus „nesuskaičiuojamą“ armiją. Šie skaičiai gerokai per dideli, bet rodo, kad sukilėlių pajėgos buvo nemenkos. Daugumoje šaltinių tvirtinama, kad maištas prasidėjo 201 metais po hidžros, kas atitinka 816 ar 817 m., valdant kalifui Mamūnui. Iš pradžių Mamūnas neįvertino šio sukilimo pavojaus, nes turėjo tvarkytis sosto paveldėjimo klausimais. Po to jis nusiuntė pajėgas, vadovaujamas Jahijos ibn Moabo, kurios apie 820 m. buvo sumuštos. Apie 821 m. Armėnijos ir Azerbaidžano valdytojo Izos ibn Muhamedo pajėgos siaurame slėnyje buvo sumuštos Babako sukilėlių. Apie 825 m. Mamūnas paskyrė Zoraiką ibn Ali ibn Sadaką Armėnijos ir Azerbaidžano valdytoju bei atsakingu susidoroti su Babako sukilimu. Šiojo organizuotas žygis irgi buvo nesėkmingas. Po to Mamūnas skyrė naują valdytoją ir pasiuntė generolo Muhamedo ibn Homaido Tusio vadovaujamą armiją susidoroti su savo maištą pradėjusiu Zoraika ir Babaku. Šiai armijai sekėsi, jie pasiekė keletą pergalių, tačiau paskutiniame mūšyje 829 m. jie buvo užklupti tarpeklyje ir atakuoti Babako vyrų iš viršaus. Generolas Muhamedas ibn Homaidas šio antpuolio metu žuvo. Po to Mamūnas kariavo su Bizantija ir negalėjo skirti pajėgų Babako maištui. Jam 833 m. mirus prieš Babaką kovas tęsė kalifas Mutasimas.
Babako tvirtovė Badas buvo neprieinamuose kalnuose, į ją vedė keletas tarpeklių ir perėjų, kuriose keliolika dešimčių vyrų galėjo sulaikyti tūkstantinę kariauną. Babako pajėgose buvo daugiausiai neturtingi žemdirbiai, kurie tikėjosi pasikeitus valdžiai pralobti. Minima, kad jie buvo „vagys, eretikai ir atskalūnai“. Tikėtina, kad kai kurie jų jungėsi ir iš baimės. Mutasimas pasiuntė kariuomenę, vadovaujamą Išako ibn Ibrahimo, kuri prie Hamadano sumušė sukilėlių pajėgas, keli tūkstančiai choramdinų žuvo. 835 m. Mutasimas pavedė generolui Haidarui ibn Kavūsui Afšinui susidoroti su Babako sukilimu ir suteikė plačius įgaliojimus ir resursus. Afšinas praleido daug laiko sutvirtindamas fortus, nagrinėdamas vietos topografiją ir gaudydamas Babako žvalgus. Pasakojama, kad Babakas sužinojo, kad Afšinas siunčia žmogų su daug pinigų kariams apmokėti ir norėjo šiuos pinigus pagrobti. Tuo pasinaudojo Afšinas ir įviliojo Babako vyrus į atvirą susirėmimą, iš kurio Babakas vos sugebėjo pats pabėgti. Sakoma, kad Babakas rašė laišką Bizantijos imperatoriui Teofilui prašydamas pagalbos. Galų gale Afšino pajėgos pasiekė Bado tvirtovę ir po nepavykusių derybų 837 m. rugpjūčio 15 d. ją paėmė. Babakas su artimaisiais kalnų keliais iš tvirtovės pabėgo į Armėniją. Afšinas organizavo jo gaudynes, pažadėjo didelį atlygį. Pasakojama, kad buvo sugauta nuo apie 1300 iki 7600 choramdinų. Daugelį jų Afšinas paleido ir Mutasimo reikalavimu 838 m. sausio 4 d. pristatė Babaką su keliais artimaisiais kalifui į Samarą. Babakas su broliu Abdula buvo parodytas pergalės eisenoje, po to žiauriai nužudytas ir kūnas pamautas prie Samaros sienų. Pasakojama, kad Babakas, kaip ir jo brolis, mirtį pasitiko išdidžiai. Pasakojama, kad jo galva po to rodyta kituose miestuose ir Chorasane.
Babako sukilimas vėliau virto legenda. Šiuolaikiniame Azerbaidžane valdžią paėmus komunistams jis buvo vaizduotas azerbaidžaniečių herojumi, liaudies interesų gynėju prieš išnaudotojus. Po komunistų valdžios žlugimo jų istorijos prasimanėliškumas tapo aiškus, tačiau Azerbaidžane išliko gajus Babako asmens kultas. Irane jis laikomas vienu iš nacionalinių didvyrių, besipriešinusių svetimšalių valdžiai, nepaisant, kad nuo jo laikmečio pasikeitė Irano etninė ir religinė sudėtis.