|
=== Tragedija ===
== tu ==
Tragedija vadinamas dramos kūrinys, atskleidžiantis aštrius, visuomeniškai reikšmingus prieštaravimus. Jos herojai – ryškios asmenybės, kurios susiduria su likimu, dievais, visuotinai vyraujančia tvarka. Personažų aistros tragedijoje labai stiprios, kraštutinai įtemptos, įvykiai neretai pasibaigia vieno ar kelių personažų mirtimi. Tragiška baigtis dažnai laikoma esminiu tragedijos bruožu.
Aristotelis aiškina tragiškos klaidos (kartais sakoma, tragiškos kaltės) sąvoką: herojus, nežinodamas kokių nors svarbių aplinkybių, pasielgia taip, kad tas poelgis tampa neišvengiama jo žūties priežastimi.
Draminio veiksmo esmę antikinėje tragedijoje lemia herojaus sprendimas, jo moralinė teisė pasielgti vienaip ar kitaip. Tragedijos personažai stovi kryžkelėje. Jie atsako už savo poelgius, kurie yra reikškimgi ir visuomeniniu, ir moraliniu požiūriu. Herojai patys patiria likimo smūgius, daro lemtingus sprendimus, dalijasi abejonėmis, išreiškia skausmą žiūrovų akivaizdoje, įtraukdami pastaruosius į savo išgyvenimus.
Tragedijoje nevaizduojami kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir smulkmenos, čia kalbama apie svarbiausius žmogaus gyvenime dalykus, parodoma, kaip kritiniu momentu jis turėtų elgtis.
Stebėdamas dramatišką konfliktą, žiūrovas yra kviečiamas pagalvoti apie savo gyvenimą ir apie tai, kas sudaro jo esmę. Tragedijos veiksmas, herojų žūtys žiūrovui kelia baimę ir gailestį. Tragedija žiūrovą emociškai sukrečia, bet jis patiria džiaugsmą, emocinį pakilimą, nes spektaklis leidžia patikrinti vertybes, patvirtina, kad jos tebegalioja.
Žiūrovas gailisi tragedijos herojaus, tačiau kartu ir didžiuojasi juo, nes pastarasis, susidurdamas su tuo, kas jį pranoksta – su likimu, dievais, valstybės tvarka, bendruomenės nuomone, elgiasi remdamasis idealais ir nesigaili net savo gyvybės. Šią dvasinę būseną, kai spektaklio metu susitapatinama su herojumi ir išgyvenamas ypatingas apsivalymo jausmas, Aristotelis pavadino katarsiu.
=== Komedija ===
Komedija – draminių kūrinių rūšis, kur vaizduojama tai, kas juokinga ar neprotinga gyvenime, išjuokiamas kuris nors nesveikas visuomenės ar buities reiškinys, žmogaus būdo bruožai. Tragizmas susijęs su baimės ir užuojautos jausmu, tragiškas herojus kelia pagarbą, o komiški dalykai nėra baisūs, juokiamasi iš to, į ką žvelgiama iš šalies, jaučiant pranašumą. Komedijoje kilnumas, aukšti idealai nėra pamirštami, tačiau jie parodomi iš kasdienybės pozicijų.
Stebėdami personažo nesėkmes, žiūrovai būna atlaidūs, jie juokiasi iš suklupusiojo lygindamiesi su juo, įsivaizduodami save panašioje situacijoje. Komedijoje nesišaipoma iš idealų, bet smerkiamas jų iškraipymas, žmogaus bandymai pritaikyti savo reikmėms. Už komedijoje patiriamas nesėkmes personažui nereikia atiduoti gyvybės, o žiūrovas nepatiria katarsio, bet labai svarbi tampa visuomenės kritikos galimybė.
Juoką paprastai kelia netikėtas sugretinimas to, kas kilnu, didinga, ir to, kas žemiška, žmogiška, arba situacija, kai kas nors elgisi netipiškai, tarkim, herojus pasielgia neherojiškai.
== Dramų medžiaga ==
Tragedijos paprastai rašytos mitų motyvais. Galbūt tokią padėtį nulėmė tradicija: iš pradžių tragedijos buvo kuriamos Dioniso mitų tematika, vėliau pradėta įterpti kitus pasakojimus. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad mitas – universali medžiaga, teikianti daugybę galimybių išreikšti įvairiausioms situacijoms, jausmams, būsenoms.
|
