Juodkalnijos istorija

Juodkalnijos istorija – Juodkalnijos teritorijoje egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Ji artimai susijusi su gretimų šalių – Serbijos, Bosnijos ir Hercegovinos istorija.

Senovėje Juodkalnijos teritorija buvo apgyvendinta ilyrų. Nuo I a.pr.m.e. ji buvo Senovės Romos valdžioje. VII a. čia apsigyveno pietų slavai. XI-XII a. Juodkalnijos teritorija priklausė Dukljos valstybei, kuri buvo serbų valstybingumo centras ir savo egzistavimo pabaigoje apėmė visas serbų žemes. Valdant serbų županui Stefanui Nemanjai (apie 1170-1196 m.) prijungta prie Nemanjičių valstybės. Žlugus serbų imperijai susikūrė savarankiška Zetos kunigaikštystė (XIV–XV a.). XIV a. pb. - XV a. pirmoje pusėje pakrantės meistai atiteko Venecijai. 1439 m. į Juodkalnijos teritoriją įsiveržė turkai. 1499 m. Juodkalnija buvo oficialiai prijungta prie Osmanų imperijos. XVII a. Cetinės metropolitai tapo politiniais Juodkalnijos valdovais. 1796 m. Juodkalnija faktiškai tapo nepriklausoma, vėliau susikūrė Juodkalnijos kunigaikštystė (1878–1910) ir Juodkalnijos karalystė (1910–1916). Dabartinę nepriklausomybę Juodkalnija gavo 2006 m.

Antika ir Bizantijos valdymas

Dabartinę Juodkalnijos teritoriją nuo geležies amžiaus buvo apgyvendinusios ilyrų gentys - ardiajai, piruetai, plerėjai, enchelėjai ir iš dalies autariatai. Keletas ilyrų genčių buvo įkūrusios nedideles valstybes, tarp jų buvo labeatų valstybė ir Ardiajų karalystė. Didžiausio išsiplėtimo laikais Adriajų karalystė valdė taip pat didelę dalį dabartinės Albanijos, o jos sostinė buvo Skodra. Po Ilyrų karų ir 165 m. pr. m. e. pralaimėto mūšio karalystė tapo Romos protektoratu, o 27 m. pr. m. e. integruota kaip dalis Ilyriko provincijos.

Mūsų eros pradžioje Ilyrikas pervardintas į Dalmatiją. IV a. pradžioje jos pietinėje dalyje išskirta nauja provincija Praevalitanija didele dalimi sutapo su dabartinės Juodkalnijos teritorija. Pagal didžiausią regiono miestą Doklea kraštas romėnų dar buvo vadinamas Docleata. Valdant romėnams senieji gyventojai ilyrai beveik asimiliuoti, čia įsitvirtino lotynų kalbos atmainos. Romos imperiją padalinus, 395 m. dabartinės Juodkalnijos teritorija atiteko Italijos prefektūrai ir kartu su Vakarų Romos imperija pergyveno germanų genčių kraustymąsi (ostgotai, vandalai). Valdant Justinianui I 535 m. įjungta į Rytų Romos imperiją ir išliko Bizantijos valdžioje iki 1077 m., net ir po to, kai kraštą užėmė avarai, o po jų VII a. - slavai, kurie asimiliavo romanizuotus gyventojus, nors arabų invazijos metu VII ir VIII a. Bizantijos kontrolė buvo gana menka. Makedonų dinastijos valdymo metu Dalmatijos tema (869 m.), kuriai priklausė ir dabartinė Juodkalnijos teritorija, vėl paėmė į savo valdžią pakrančių miestus Risaną, Kotorą, Barą ir Budvą. Pakrančių miestų raida nebuvo sustojusi nuo pat Antikos, tuo tarpu krašto viduje Antikos miestai išnyko ir viduramžiais formavosi iš naujo. Po Bazilijo II-ojo valdymo (976-1025 m.), kurio metu Rytų Romos imperija pasiekė savo viduramžių laikotarpio zenitą, dėl seldžiukų invazijos imperija pergyveno ilgą krizę.

Viduramžiai

Viduramžių keraminiai indai, atkurti pagal likučius rastus Budvos kasinėjimų metu

Slavų gentys Balkanų pusiasalį pradėjo apgyvendinti maždaug VI a., o VII a. pradžioje buvusios romėnų Praevalitanijos provincijos teritorijoje buvo įkurta serbų Dukljos valstybė. Valstybės centras buvo romėnų miete Doklėjoje. Čia, kaip ir kitur Vakariniuose Balkanuose, įsitvirtino serbų protėviai. Duklja tapo vienu iš šešių jų etninių regionų (kiti buvo Raška, Bosnija, Travunija, Zahlumija ir Paganija).

Formaliai Duklja įėjo į Bizantijos imperijos sudėtį. Jos županai arba viduramžių Dukljos genčių vadai Bizantijos pavaldume buvo iki X a. antrosios pusės, kai pripažino savo kunigaikščio valdžią. Pastarasis Bizantijos vasalu išliko iki XI a. penktojo dešimtmečio.

Apie slavų genčių istoriją Juodkalnijos teritorijoje X a. vid. praneša Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis. Pasak jo aprašymo tarp Dračo ir Kotoro buvo Dukljos sritis, į šiaurę nuo jos - Travunija. Jis dar mini tris miestus, buvusius Dukljos vidinėse teritorijose. Dukljos pakrantėje nuo Antikos buvo Kotoro, Budvos, Ulcinio ir Skadaro miestai. Pajūrio miestų gyventojai buvo daugiausia romanizuoti ilyrai. Krikščionybė serbų žemės galutinai įsitvirtino IX a. II pusėje.. Pasak Konstantinio VII Purpurinio šioje Balkanų dalyje serbų gentys, įskaitant ir Dukljos gyventojus "tapo savarankiškais ir nepriklausomais" (nuo Bizantijos).

X a. Dukljoje valdant kunigaikščiui Vladimirui ją užėmė Bulgarijos caras Samuilas. Vladimiras buvo paimtas į nelaisvę, o po vedybų su caro dukterimi atgavo savo valdžią Dukljoje ir valdė Samuilo vasalo teisėmis.

Duklja

Dukljos teritorijos apie 1077 m.

Pagrindinis serbų regionas buvo Raška (dab. vakarų Serbijos teritorijose), kur valdė Vlastimirovičiai. Po trumpo Bulgrijos valdymo, Raškoje į valdžią atėjo Časlavas Klonimirovičius (927–960 m.), pirmą kartą sujungęs visas proto-serbų teritorijas, įskaitant Duklją, į vieningą valstybę.

Po Časlavo mirties Serbiją užkariavo Bulgarija, o netrukus ji perėjo Bizantijos imperijai. Taip panaikinus serbų valstybingumą, Vlastimirovičių atstovas Hvalimiras Petrovičius perkėlė sostinę į Duklją, kur valdė kaip pusiau priklausomas nuo Bizantijos kunigaikštis (knez). Tokiu būdu viduramžių serbų politinis ir kultūrinis centras daugiau nei šimtui metų persikėlė į pakrantės regionus - Duklją, Travuniją ir Zahumlję. Nuo XI-XII Duklją taip pat pradėta vadinti Zeta.

Iki 1018 m. kraštą valdė Vlastimirovičių atšaka Petrovičiai, kartu kontroliavę ir pajūrį šiauriau: Travuniją (dab. Hercegovina), Zahlumiją, taip pat žemyninį ruožą – Podgoriją. Jų valdos XI a. vid. perėjo kitai dinastinei atšakai – Vojislavljevičiams. Dinastijos įkūrėjas buvo Stefanas Vojislavas, kuris vadovavo nesėkmingam prieš Bizantiją nukreiptam sukilimui 1035 metais. Vojislavas buvo sučiuptas ir išvežtas į Konstantinopolį, tačiau iš ten pabėgo ir grįžęs savo valdžiai pajungė Duklją, Travuniją ir Zahumlję. 1040-1041 m. vakarinėje Balkanų dalyje kilo sukilimas. 1042 m. Bizantijos kariuomenė nusiaubė Duklją. Atsakydamas Vojislavas sumušė Bizantijos kariuomenę ir sukūrė nepriklausomą Dukljos valstybę. Jo sūnus Mihailo Vojislavjevičius (apie 1050- apie 1082 m.) savo valdžią trumpam buvo išplėtęs į Bosniją ir Rašką, o 1077 m. iš popiežiaus Grigaliaus VII gavo karaliaus karūną.

Valdant Mihailo sūnui Konstantinui Bodinui (1082-1101 m.) Dukljos valstybė apėmė visas serbų žemes, įskaitant Rašką, Bosniją ir Zahumlję. 1089 m. Bare įkurta katalikiškoji visų serbų žemių tarp Cetinos (piečiau Splito), savos (tarp senosios Serbijos ir Vojevodinos), Drino (šiaurės Albanija) ir Bojanos (tarp Albanijos ir Juodkalnijos) arkivyskupystė. Konstantinas Bodinas 1072 m. net buvo pakviestas tapti Bulgarijos imperatoriumi. Po jo mirties Dukljos karalystėje paaštrėjo vidaus kovos, valstybė silpo, neteko daugumos teritorijų ir serbų galios centras vėl sugrįžo į Rašką. Nuo 1118 m. Dukljos valdovai tapo Raškos ir Bizantijos marionetėmis.

Njemaničių valstybėje

Serbijos imperija (pilka) XIV a.

Apie 1168 m. Raškoje atėjo nauja Vlastimirovičių atšaka Njemaničiai. Jau pirmasis jų valdovas Stefanas Nemanja 1186 m. užėmė Duklją, išvijo Zetos kunigaikštį Mihailą ir galutinai nutraukė Vojislevljevičių dinastiją. Zeta buvo integruota į Serbijos karalystę (nuo 1346 m. – Serbijos imperija). Kartu su Travunija Zeta buvo perduota valdyti sosto paveldėtojui Vukanui. 1186 m. Stefanas Nemanja užkariavo Kotorą ir prijungė jį prie serbų valstybės.

Priklausomybė Serbijai truko iki 1360 m. Serbijos sudėtyje kraštas pradėtas vadinti Zeta, ir traktuotas kaip atskiras administracinis vienetas. Neretai čia atskirai valdyti buvo skiriami Njemaničių dinastijos atstovai, kurie tituluodavosi Serbijos ir Zetos karaliais. Pakrantėje XIII-XIV a. didžiausiu miestu buvo Kotoras, kuris aktyviai prekiavo su vidiniais Serbijos rajonais. Budvos, Baro, Ulcinio gyventojai daugiausia užsiėmė jūrininkyste, taip pat laivų statyba. Šie miestai turėjo savivaldą, savo statutus. 1332 m. dalis Zetos kilmingųjų dalyvavo maište Stefano Dušano pusėje.

Per visą laikotarpį Zetos kultūrą stipriai veikė Venecija, kuri, kaip ir gretimoje Dalmatijoje, propagavo katalikybę.

Zetos kunigaikštystė

Vakarų Balkanai 1373-1395 m.

1355 m. mirus didžiausiam Serbijos imperijos valdovui Stefanui Dušanui, imperija ėmė byrėti. Ilgainiui čia susiformavo 6 atskiros valstybės, valdomos vietos dinastijų. Tuo pasinaudoję Zetoje į valdžią atėjo vietos didikai Balšičiai, kurie iš pradžių valdė kaip imperijos vasalai, bet nuo 1360 m. – kaip visiškai nepriklausomi. Taip įkurta Zetos kunigaikštystė. Valdant Balšičiams, krašte galutinai įsitvirtino ortodoksų tikėjimas.

1421 m. mirdamas paskutinis Balšičius Balša III paliko kunigaikštystę savo motinos broliui, Serbijos despotui Stefanui Lazarevičiui ir Zeta vėl pateko į Serbijos sudėtį. Kadangi despotai kovodami su Osmanais negalėjo skirti pakankamo dėmesio Juodkalnijai, 1451 m. čia įsigalėjo nauja vietinė dinastija – Crnojevičiai, valdę iki 1498 m. Jiems valdant kraštas jau tapo žinomas kaip Montenegro, kas, išvertus iš italų kalbos ir reiškia Juodkalnija. Crnojevičių valdos užėmė tik labai nedidelę dalį Juodkalnijos, ties sostine Cetinjė.

Nuo 1420 m. Juodkalnijos pakrantėje įsigalėjo Venecijos respublika, kuri vietos miestus valdė kaip dalį savo užjūrio kolonijų – Venecijos Albaniją. Ji teritorijas prie Kotoro įlankos išlaikė iki pat XVIII a.

Osmanų imperijoje

Petaras II, Juodkalnijos vladika

Juodkalnijos vladikų vėliavos XIX a.

Paskutiniaisiais Crnojevičių valdymo metais Juodkalnija aktyviai kovojo su Osmanų imperija, tačiau 1496 m. buvo įjungta į jos sudėtį. 1514 m. čia sukurtas administracinis vienetas Juodkalnijos sandžakas. Osmanai čia, kaip ir visuose Balkanuose, pradėjo savo politiką. Osmanų imperijos valdymas Balkanuose sukėlė masines krikščionių migracijas į šiaurę. Tuo metu serbai kolonizavo Voivodiną, o albanai migravo į dabartinį Kosovą ir šiaurės Albaniją. Pastaroji, sudariusi pietines teritorijas nuo Skutario ežero su didžiausiu miestu Skodra, iki XV a. buvo Juodkalnijos etninė teritorija. Stumiami albanų juodkalniečiai apgyvendino dalį šiauriau buvusios Hercegovinos, t. y. Juodkalnijos kultūrinis regionas „pasislinko“ į šiaurę.

Iš karto po Juodkalnijos sandžako įkūrimo, Crnojevičių palikuonis Džuradžas V, nominalus kunigaikštis, 1516 m. pabėgo į Veneciją, palikdamas savo sostinę Cetinjė vietos vyskupui. Šis kalnuotame krašte aplink sostine gavo religinę autonomiją nuo osmanų ir įkūrė nedidelę teokratinę valstybę, valdoma vyskupų (vladikų). Šis atvejis buvo vienintelis toks Balkanuose. Juodkalnijos vyskupai pripažino Osmanų valdžią, tačiau tvarkėsi autonomiškai.

Nuo 1696 m. vladikų postas tapo paveldimas, ir čia įsitvirtino Petrovičių-Njegošų dinastija (Петровић-Његош). Kadangi vyskupai negalėjo tuoktis, linijos perdavimas vykdavo iš dėdės sūnėnui. Vienas žymiausių vladikų buvo Petaras II (1813–1851), kurio reformos paruošė šalį sekuliarizacijai.

Nepriklausoma Juodkalnija

Juodkalnijos teritorijų augimas

Nikola I Juodkalniją paskelbiant karalyste

Petaro II įpėdinis Juodkalnijos vladika Danilo II 1852 m. sekuliarizavo šalį, ėmė tituluotis kunigaikščiu. Taip įkurta nominaliai nuo Osmanų imperijos priklausoma Juodkalnijos kunigaikštystė. Šaliai ne kartą patyrus triuškinančias pergales prieš turkus (didžiausia jų buvo 1875 m.), 1878 m. Berlyno kongrese Juodkalnijai oficialiai suteikta nepriklausomybė nuo Turkijos imperijos, ir jos teritorijos išaugo beveik dvigubai.

Ilgas Nikola I, Danilo II įpėdinio, valdymas (1860–1918) žymėjo valstybės nepriklausomybės laikotarpį. Šalis sparčiai modernizavosi, 1905 m. išleista konstitucija. Sėkmingai sprendžiamos problemos leido 1910 m. Juodkalniją paskelbti karalyste. Po Balkanų karų (1912–1913) jos teritorija dar labiau išsiplėtė į žemyną (dalį istorinio Sandžako ir Metohijos). Tačiau tuo pačiu metu ji buvo priversta atsisakyti savo buvusių istorinių žemių pietuose (su Škoderiu), kurios atiduotos Albanijai.

Šiuo nepriklausomybės laikotarpiu Juodkalnija nevaldė tik Kotoro. Šis iki XVIII a. buvo Venecijos respublikos dalis, vėliau atiteko Prancūzijai, o galiausiai buvo valdomas Austro-Vengrijos.

Jugoslavijoje

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, nepaisant juodkalniečių karinio pasipriešinimo, 1916 m. valstybę okupavo Austrija-Vengrija, o karalius Nikola I pabėgo iš šalies. Kuomet 1918 m. Juodkalnija buvo išlaisvinta sąjungininkų, karalystė oficialiai panaikinta (Nikola apkaltintas bendradarbivimu su priešais), o Juodkalnijai buvo pasiūlyta įsijungti į naujai kuriamos Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės sudėtį. Nors juodkalniečiai parodė didelį pasipriešinimą, įjungimas įvyko 1922 m.

Šioje karalystėje, dar vadinamoje Pirmąja Jugoslavija, Juodkalnija sudarė administracinį vienetą Zetos banoviną. Jai sugrąžintas Kotoro regionas. Karalystėje viepatavo serbai siekę įdiegti didžiaserbiškumo idėjas, kas kėlė kitų valstybės tautų pasipriešinimą.

Juodkalniečių separatistinės nuotaikos dar labiau išaugo per Antrąjį pasaulinį karą. Kraštą okupavus Italijai, čia sukurta fašistinė Nepriklausoma Juodkalnijos valstybė (1941–1944), iš tikro Italijos protektoratas.

Po karo Juodkalnija tapo socialistinės Jugoslavijos dalimi. Kadangi Jugoslavija buvo federacija, čia suformuota atskira Juodkalnijos Socialistinė Respublika, nustatytos dabartinės jos sienos, o sostinė perkelta į Podgoricą (tometinis Titogradas). Per karus nukentėjusi Juodkalnija gavo didelę Jugoslavijos vyriausybės paramą prikeliant šalies ūkį, čia pradėtas vystyti turizmas.

Jugoslavijai skylant, atsižvelgiant į referendumo rezultatus, 1992 m. Juodkalnija liko jos sudėtyje kartu su Serbija ir be Serbijos buvo vienintelė resublika, likusi Jugoslavijos sudėtyje. Vėliau šis junginys pervardintas Serbija ir Juodkalnija. Juodkalniečiai aktyviai dalyvavo Serbijos karuose prieš Bosniją ir Kroatiją.

Nepriklausomybė

Nuo 1997 m. įtampa tarp Serbijos ir Juodkalnijos didėjo, ėmė skirtis politinės kryptys, o Juodkalnijos politikai palaipsniui nebepalaikė Serbijos Miloševičiaus linijos. Tai lėmė, kad abiejų sudėtinių dalių santykiai virto į palaidą sąjungą, užtvirtintą 2003 m.

2006 m. birželio 3 d. Juodkalnijos parlamentas paskelbė respublikos nepriklausomybę, įteisindamas 2006 m. gegužės 21 d. vykusio referendumo dėl atsiskyrimo nuo Serbijos ir Juodkalnijos rezultatus.

Nuorodos

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija