Paninis: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Paninis''' ({{sa|पाणिनि|Pāṇini}}) – apie [[VI a. pr. m. e.]] gyvenęs indų mokslininkas, sunorminęs [[sanskritas|sanskrito]] gramatiką. Gimė Puškalavatyje, [[Gandhara|Gandharos]] karalystėje. Apie jo gyvenimą praktiškai nežinoma nieko, [[Pančatantra|Pančatantroje]] minima, kad Paninis buvo užmuštas liūto. |
'''Paninis''' ({{sa|पाणिनि|Pāṇini-}}) – apie [[VI a. pr. m. e.]] gyvenęs indų mokslininkas, sunorminęs [[sanskritas|sanskrito]] gramatiką. Gimė Puškalavatyje, [[Gandhara|Gandharos]] karalystėje. Apie jo gyvenimą praktiškai nežinoma nieko, „[[Pančatantra|Pančatantroje]]“ minima, kad Paninis buvo užmuštas liūto. |
||
Svarbiausias Paninio kūrinys – ''' |
Svarbiausias Paninio kūrinys – '''„[[Aštadhjaja]]“''' ({{sa|अष्टाध्यायी|Aṣṭādhyāyī}} – „aštuonios dalys“), kur surašyta sanskrito gramatika ir morfologija. Nors pats Paninis mini rėmęsis ankstyvesniais darbais (Unadisutra, Dhatupatha ir Ganapatha), jo gramatika laikoma esminiu darbu, skiriančiu [[vedų kalba|vedų kalbą]] ir klasikinį sanskritą. Be to, „Aštadhjaja“ lingvistiniu požiūriu buvo pats pažangiausias darbas, panašūs lingvistiniai grupavimo metodai Europoje atsirado tik XX a. Gramatika po Paninio tapo vienu esminių hinduizmo mokslų, o „Aštadhjaja“ ir jos aiškinimai iki XXI a. tebėra vienas svarbiausių klasikinio išsilavinimo Indijoje pagrindų. XX a. Europoje plėtojantis struktūrinei [[kalbotyra]]i ir [[semiotika]]i Paninis buvo imtas laikyti formaliųjų gramatikos modelių, tarp jų formaliosios logikos, generatyvinės gramatikos ir matematinės kalbotyros, pirmtaku.<ref>{{VLE|17||Kazimieras Seibutis|Panini}}</ref> |
||
== Šaltiniai == |
|||
{{išn}} |
|||
[[Kategorija:Indijos asmenybės]] |
[[Kategorija:Indijos asmenybės]] |
||
22:20, 16 rugsėjo 2019 versija
Paninis (skr. पाणिनि = IAST: Pāṇini-) – apie VI a. pr. m. e. gyvenęs indų mokslininkas, sunorminęs sanskrito gramatiką. Gimė Puškalavatyje, Gandharos karalystėje. Apie jo gyvenimą praktiškai nežinoma nieko, „Pančatantroje“ minima, kad Paninis buvo užmuštas liūto.
Svarbiausias Paninio kūrinys – „Aštadhjaja“ (skr. अष्टाध्यायी = IAST: Aṣṭādhyāyī – „aštuonios dalys“), kur surašyta sanskrito gramatika ir morfologija. Nors pats Paninis mini rėmęsis ankstyvesniais darbais (Unadisutra, Dhatupatha ir Ganapatha), jo gramatika laikoma esminiu darbu, skiriančiu vedų kalbą ir klasikinį sanskritą. Be to, „Aštadhjaja“ lingvistiniu požiūriu buvo pats pažangiausias darbas, panašūs lingvistiniai grupavimo metodai Europoje atsirado tik XX a. Gramatika po Paninio tapo vienu esminių hinduizmo mokslų, o „Aštadhjaja“ ir jos aiškinimai iki XXI a. tebėra vienas svarbiausių klasikinio išsilavinimo Indijoje pagrindų. XX a. Europoje plėtojantis struktūrinei kalbotyrai ir semiotikai Paninis buvo imtas laikyti formaliųjų gramatikos modelių, tarp jų formaliosios logikos, generatyvinės gramatikos ir matematinės kalbotyros, pirmtaku.[1]
Šaltiniai
- ↑ Kazimieras Seibutis. Panini. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010