Šablonas:Savaitės tema: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Antoni Gaudí|Daugiau… |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
[[Vaizdas:Osonowiki.jpg|thumb|Osono iš spektaklio „Hade Sugata Onna Maiginu“ (艶容女舞衣), Tonda trupė iš Nagahamos, Šigos prefektūra.]] |
|||
[[Vaizdas:BCN-ParcGuell-4898.jpg|thumb|A. Gaudí [[Guelio parkas]]]] |
|||
'''Bunraku''' ({{ja|文楽}}), dar žinomas kaip ''ningyō jōruri'' ({{ja|人形浄瑠璃}}), yra tradicinio [[japonų teatras|japoniško]] [[lėlių teatas|lėlių teatro]] šaka, susiformavusi [[Osaka|Osakoje]] [[1684]] m. Bunraku pasirodyme dalyvauja trijų tipų artistai: ''ningyōtsukai'' arba ''ningyōzukai'' lėlininkai, taju giedotojai ir [[šamisen]] grojantys muzikantai. Kartais naudojami papildomi instrumentai, tokie kaip, [[taiko]] būgnai, kiti mušamieji instrumentai, fleitos. |
|||
'''Antoni Gaudí i Cornet''' ([[1852]] m. [[birželio 25]] d. [[Reusas]] – [[1926]] m. [[birželio 10]] d. [[Barselona]]) – katalonų architektas. Garsiausi darbai: [[Sagrada Familia]], [[Casa Milà]], [[Casa Batlló]]. |
|||
Tiksliausias terminas, apibūdinantis tradicinį lėlių teatrą Japonijoje, yra ''ningyō jōruri'' ({{ja|人形浄瑠璃}}). Tačiau dėka [[XIX a.]] Osakoje Uemuros Bunrakuken atidaryto teatro ši lėlių tearto šaka buvo pavadinta bunraku teatru. Dainavimas ir grojimas šamisen, bendrai vadinamas [[joruri]], o iš japonų kalbos išverstas žodis ''ningyō'' reiškia „lėlė“. |
|||
Antonio gimė neturtingoje miestiečių šeimoje, Reus miesto apylinkėse, Taragonos apskrityje, [[Katalonija|Katalonijoje]]. Ten ir praleido savo vaikystę. Šeimoje, be jauniausiojo Antoni, buvo dar trys broliai ir sesuo, kurie visi iki 1879 m. mirė. Antoni nuo mažens sirgo [[reumatas|reumatu]], kentė stiprius [[sąnariai|sąnarių]] skausmus. Šie negalavimai jį lydėjo ir visą likusį gyvenimą. Antoni visą gyvenimą buvo nevedęs. |
|||
Pirmą kartą Japonijos rašytiniuose šaltiniuose bunraku minimas [[XI a.]] Gatvės lėlių teatrai, galimai kilę iš Centrinės Azijos, vadinami ''kugutsumawashi'', įsikūrė [[Avadžis|Avadžio]] saloje, kur ir gimė bunraku idėja. Tuo metu budistų vienuoliai jau buvo žinomi dėl istorinių pasakojimų giedojimo akomponuojant panašiam į liutnią japoniškam instrumentui [[biva]]i. Tačiau [[XVI a.]] į Japoniją atkeliavo naujas styginis muzikos instrumentas – [[šamisen]], kuris greitai pakeitė iki tol naudotą bivą. Šamisen grojama su brauktuku, vadinamu bači. Giedojimas ir akomponavimas šamisen leido susiformuoti naujam giedojimo stiliui, dabar žinomam kaip joruri. ''Kugutsumawashi'' lėlininkų pasirodymai gatvėse ir ''jōruri'' giedojimas [[XVI a.]] susijungė ir tapo bunraku. |
|||
Būdamas 17 metų, persikėlė į [[Barselona|Barseloną]], planavo pradėti architektūros studijas. Dėl lėšų trūkumo nuo [[1870]] m. dirbo braižytoju ir kitų architektų padėjėju; tai leido jam susipažinti su keletu žymių statytojų. |
|||
Bunraku buvo ypač populiarus [[XVII a.]] ir [[XVIII a.]] pirmoje pusėje. Jį labiausiai pamėgo prasčiokai, nes bunraku teatro siužetas buvo artimesnis jų gyvenimui negu [[no]] teatro dramos. Tačiau greitai bunraku Šekspyru vadinamas dramaturgas [[Čikamacu Mondzaemon]] (近松 門左衛門) viską pakeitė parašęs keletą labai garsių pjesių, tarp jų ir „Savižudybės iš meilės Sonedzakyje“. Jis išvystė bunraku nuo valstiečių pramogos formos iki sudėtingo, ritualizuoto spektaklio išsilavinusiai visuomenei. Čikamacu Mondzaemon rašė pjeses apie paprastus žmones ir jų pastangas suderinti socialinius įsipareigojimus ir žmogiškąsias emocijas. Jo darbų dėka, šeimyninės dramos tapo mėgstamiausia bunraku spektaklių tema. Jis taip pat dirbo kartu su žinomu spektaklių giedotoju Takemoto Gidaju (竹本 義太夫, ''Takemoto Gidayu''). Gidaju dėka susiformavo rečituojančio naratoriaus stilius, kuris pasirodymų metu naudojamas iki šiol. Vardą ''Gidayu'' sutrumpinus į ''Tayū'', tai tapo teminu apibūdinančiu visus joruri giedotojus. Giedojančių ''Tayū'' niekada nebuvo matyti, iki [[1705]] m., kada ''Gidayu'' nusprendė giedoti tiesiai priešais auditoriją, kas tuo metu buvo palaikyta tikra revoliucija ir nusižengimui teatro taisyklėms. Tai buvo pradžia bunraku tapimo vizualizaciniu spektakliu. XVIII a. pirmoje pusėje bunraku tęsė spartų vystymąsi. Lėlės įgavo judančias akis, antakius, akių vokus, burnas ir rankas. Jas judinti dabar reikėjo ne be vieno, bet trijų žmonių, o šamisen muzikantai ir ''Tayū'' giedoriai buvo matomi žiūrovų. |
|||
[[1878]] m. baigė architektūros studijas. Ankstyvojoje A. Gaudi kūryboje, jo darbai priskiriami modernui, buvo itin gausiai dekoruojami. Kūrybos savitumą iškart pastebėjo turtingi prekybininkai, kurie žavėjosi jauno menininko moderniomis, elegantiškomis formomis ir dekoracijomis. Vienas iš jų, Eusebi Guell, tapo Antonio Gaudi pagrindiniu klientu ir rėmėju. Pastarajam A. Gaudi suprojektavo tokius pastatus kaip, Guell Pavilions, Guell Palace, Park Guell, Guell Bodegas. Barselonoje [[1890]] m. pastačius Palau Güell rūmus, A. Gaudi tapo pačiu žymiausiu miesto architektu. Paskutiniais gyvenimo metais dirbo projektuodamas žymiausią kūrinį – [[Barselonos Šv. Šeimynos bažnyčia|Šv. Šeimynos bažnyčią]]. |
|||
[[Kabuki]] teatras ir bunraku vystėsi ir konkuravo vienas su kitu. Kabuki aktoriai mėgdžiojo lėlės ir joruri giesmes, tuo tarpu bunraku imitavo kabuki stiliaus pasirodymus. XVIII a. viduryje kabuki teatras pranoko bunraku ir šis pamažu ėmė prarasti populiarumą ir trauką. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] šis teatras beveik visiškai išnyko. Dabar bunraku išgyvena tik valstybės globos ir keleto naujų bunraku teatro salių atidarymo dėka. |
|||
A. Gaudi 1926 m. birželio 7 d. išėjus pasivaikščioti, jis buvo partrenktas tramvajaus. Gaudi nesulaukė skubios pagalbos, kadangi dėl skurdžių drabužių ir dokumentų stokos jis buvo palaikytas elgeta. Galiausiai policijos pareigūnas A. Gaudi nuvežė į Sant Pau ligoninę, kurioje jis gavo primityvią pagalbą. Iki tol, kai Sagrada Família, Mosén Gil Parés, kapelionas atpažino Gaudi kitą dieną, jo sveikata buvo smarkiai pablogėjusi, kad pagerėtų dėl papildomo gydymo. Antoni Gaudi mirė birželio 10 d. Dvi dienos po mirties Gaudi buvo palaidotas Barselonos Šv. Šeimynos bažnyčios [[kripta|kriptoje]]. |
|||
Šios [[Vikipedija:Savaitės iniciatyva|savaitės iniciatyva]] yra {{Vikipedija:Savaitės iniciatyva/sitenotice}}. |
Šios [[Vikipedija:Savaitės iniciatyva|savaitės iniciatyva]] yra {{Vikipedija:Savaitės iniciatyva/sitenotice}}. |
||
[[ |
[[Bunraku|Daugiau…]] |
||
<noinclude>[[Kategorija:Skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude> |
<noinclude>[[Kategorija:Skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude> |
||
08:10, 2 rugsėjo 2019 versija
Bunraku (jap. 文楽), dar žinomas kaip ningyō jōruri (jap. 人形浄瑠璃), yra tradicinio japoniško lėlių teatro šaka, susiformavusi Osakoje 1684 m. Bunraku pasirodyme dalyvauja trijų tipų artistai: ningyōtsukai arba ningyōzukai lėlininkai, taju giedotojai ir šamisen grojantys muzikantai. Kartais naudojami papildomi instrumentai, tokie kaip, taiko būgnai, kiti mušamieji instrumentai, fleitos.
Tiksliausias terminas, apibūdinantis tradicinį lėlių teatrą Japonijoje, yra ningyō jōruri (jap. 人形浄瑠璃). Tačiau dėka XIX a. Osakoje Uemuros Bunrakuken atidaryto teatro ši lėlių tearto šaka buvo pavadinta bunraku teatru. Dainavimas ir grojimas šamisen, bendrai vadinamas joruri, o iš japonų kalbos išverstas žodis ningyō reiškia „lėlė“.
Pirmą kartą Japonijos rašytiniuose šaltiniuose bunraku minimas XI a. Gatvės lėlių teatrai, galimai kilę iš Centrinės Azijos, vadinami kugutsumawashi, įsikūrė Avadžio saloje, kur ir gimė bunraku idėja. Tuo metu budistų vienuoliai jau buvo žinomi dėl istorinių pasakojimų giedojimo akomponuojant panašiam į liutnią japoniškam instrumentui bivai. Tačiau XVI a. į Japoniją atkeliavo naujas styginis muzikos instrumentas – šamisen, kuris greitai pakeitė iki tol naudotą bivą. Šamisen grojama su brauktuku, vadinamu bači. Giedojimas ir akomponavimas šamisen leido susiformuoti naujam giedojimo stiliui, dabar žinomam kaip joruri. Kugutsumawashi lėlininkų pasirodymai gatvėse ir jōruri giedojimas XVI a. susijungė ir tapo bunraku.
Bunraku buvo ypač populiarus XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje. Jį labiausiai pamėgo prasčiokai, nes bunraku teatro siužetas buvo artimesnis jų gyvenimui negu no teatro dramos. Tačiau greitai bunraku Šekspyru vadinamas dramaturgas Čikamacu Mondzaemon (近松 門左衛門) viską pakeitė parašęs keletą labai garsių pjesių, tarp jų ir „Savižudybės iš meilės Sonedzakyje“. Jis išvystė bunraku nuo valstiečių pramogos formos iki sudėtingo, ritualizuoto spektaklio išsilavinusiai visuomenei. Čikamacu Mondzaemon rašė pjeses apie paprastus žmones ir jų pastangas suderinti socialinius įsipareigojimus ir žmogiškąsias emocijas. Jo darbų dėka, šeimyninės dramos tapo mėgstamiausia bunraku spektaklių tema. Jis taip pat dirbo kartu su žinomu spektaklių giedotoju Takemoto Gidaju (竹本 義太夫, Takemoto Gidayu). Gidaju dėka susiformavo rečituojančio naratoriaus stilius, kuris pasirodymų metu naudojamas iki šiol. Vardą Gidayu sutrumpinus į Tayū, tai tapo teminu apibūdinančiu visus joruri giedotojus. Giedojančių Tayū niekada nebuvo matyti, iki 1705 m., kada Gidayu nusprendė giedoti tiesiai priešais auditoriją, kas tuo metu buvo palaikyta tikra revoliucija ir nusižengimui teatro taisyklėms. Tai buvo pradžia bunraku tapimo vizualizaciniu spektakliu. XVIII a. pirmoje pusėje bunraku tęsė spartų vystymąsi. Lėlės įgavo judančias akis, antakius, akių vokus, burnas ir rankas. Jas judinti dabar reikėjo ne be vieno, bet trijų žmonių, o šamisen muzikantai ir Tayū giedoriai buvo matomi žiūrovų.
Kabuki teatras ir bunraku vystėsi ir konkuravo vienas su kitu. Kabuki aktoriai mėgdžiojo lėlės ir joruri giesmes, tuo tarpu bunraku imitavo kabuki stiliaus pasirodymus. XVIII a. viduryje kabuki teatras pranoko bunraku ir šis pamažu ėmė prarasti populiarumą ir trauką. Po Antrojo pasaulinio karo šis teatras beveik visiškai išnyko. Dabar bunraku išgyvena tik valstybės globos ir keleto naujų bunraku teatro salių atidarymo dėka.
Šios savaitės iniciatyva yra šokėjai.