Teodor Tripplin

Teodor Tripplin
Tripinai
Gimė	1812 m.
Mirė	1881 m. (~69 metai) Varšuva
Tėvas	Frederikas Triplinas
Vikiteka	Teodor Tripplin

Teodoras Triplinas (lenk. Teodor Tripplin, 1812 m. sausio 13 d. Kališe, Lenkija - 1881 m. sausio 25 d. Varšuvoje, Lenkija) – gydytojas, keliautojas, apkeliavęs dalį Šiaurės Afrikos, Turkiją, beveik visą Europą, tame tarpe Lietuvą ir Žemaitiją, kurias aprašė knygoje „Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraštis“.

Teodoras Triplinas gimė Kališe (Lenkija), klasikinės literatūros profesoriaus Frederiko Triplino šeimoje. Dalyvavo 1830 m. sukilime, po pralaimėjimo emigravo į Karaliaučių, pasimokė universitete, po to keliavo po Europą, Monpeljė įstojo į universitetą, baigė medicinos studijas, po to vertėsi medicinos praktika Prancūzijoje, vėliau Krokuvoje. 1849 m. kartu su žmona apsigyveno Varšuvoje. Be kelionės aprašymo apie Lietuvą ir Žemaitiją T. Triplinas parašė knygas „Ponas Zigmuntas Ispanijoje", „Gydytojas Šveicarijoje“, ,,Gydytojo lenko kelionės po savąjį kraštą", „Sugrįžimas iš Berezinos“, „Kelionė per Sacharą“, „Kelionė po mėnulį“, „Lenkijos higiena“ ir kt. 1856 m. vasarą T. Triplinas keliavo po Lietuvą ir Žemaitiją, 1857 m. išvyko į Egiptą, vėliau į Italiją, kariavo Garibaldžio kariuomenėje, buvo sunkiai sužeistas, 1877 m. grįžo į Varšuvą.

Ištraukos iš Teodoro Triplino „Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraščio“, vertė Henrikas Valmontas.

DRUSKININKAI

„Patiko mums naujai pastatytas mūrinis namas, panašus į rūmus, klausiame, ar galėtume gauti jame butą; buvo kaip tik laisvas antrame dešinio sparno aukšte, iki šiol buvęs užimtas grafo Eustachijaus Tiškevičiaus, kuris vakar grįžo į Vilnių. Tučtuojau išsinuomavome jį su baldais, labai pigiai - už tris kambarius tik po rublį į dieną. Išėjau apžiūrėti vietovės. Patraukiau į tą pusę, iš kur vėjelis nešė muzikos garsus ir, perbridęs smėlyną, kuriame smego kojos, palikęs kairėje knygyną ir traktierių, išėjau į plačią barjerais aptvertą ir kažkokia žole apaugusią aikštę, o vėliau į alksnyną, kur padarytas parkas. Tai šitame alksnyne, prie vaizdingojo Nemuno, yra du druskingi ir vienas druskingas su geležies priemaišomis gydomasis šaltinis. Vaizdas čia iš tikrųjų gražus: vytinės ir sieliai plaukioja Nemunu iki Kauno, susisiekimą su Karalyste palengvina keltas ant ištempto lyno, plaukiojantis nuo kranto į krantą. Beveik pačiame parko viduryje yra įtaisyti geležiniai manieže ratu vaikščiojančių arklių varomi siurbliai, kurie vandenį iš vieno šaltinio pumpuoja į ilgus vamzdžius, nutiestus į maudykles, tiesa, nelabai puošnias, bet švarias, tvarkingas ir patogias. Druskininkuose pamačiau visų luomų ir tautų įvairovę: nuo vargingo vienuolio, už rublį atplaukusio vytine net iš Baltstogės, iki prie Odesos gyvenančio kunigaikščio, kuriam užtektų pinigų tolimiausiai ir brangiausiai kelionei, nuo prasto žydo iš Lietuvos Brastos iki generolo iš Peterburgo. Vis dėlto lietuvių daugiausia, ir jie skiriasi savo išvaizda; gausiai jiems atstovauja aukštesniųjų visuomenės sluoksnių asmenys, būtent gydytojai iš Vilniaus, Raseinių, Pinsko ir net iš Vitebsko, specialiai čia atvykę, norėdami patys įsitikinti, kaip padeda visuomenės jau pripažinti čionykščiai vandenys. Mat Lietuvos gydytojai ilgai nenorėjo tikėti, kad Lietuva turi kitokių vaistų, be tų, kurie uncijomis ir gramais pardavinėjami vaistinėse, ir tiktai garsūs daktaro Volfgango, Nagumovičiaus ir Pileckio balsai įtikino nepatiklius Eskulapo sūnus. Druskininkų šaltinius vietiniai gyventojai jau iš seno laikė gydomaisiais, ir liaudies medicina juos savaip naudojo ir garsino. 1837 m. Gardino gubernatorius, slaptasis patarėjas Doppelmajeris atkreipė į tuos šaltinius ypatingą dėmesį ir ėmėsi sunkaus, beveik neįvykdomo darbo: įsteigti mineralinių vandenų gydyklą krašte, kuriame visos gamtos dovanos nei vertinamos, nei moksliškai tiriamos. Slaptasis patarėjas Doppelmajeris savo atkaklumu įrodė, kad volenti nihil diffcile — kas nori, tas ir gali. Tasai krašto gerove susirūpinęs valdininkas sugebėjo išprašyti iš valdžios tam tikrą gydyklos steigimo pradžiai reikalingą pinigų sumą; netrukus buvo sudarytas atskiras Druskininkų šaltinių globos komitetas ir su tikrai nesavanaudišku pasišventimu ėmė daryti viską, kas tiktai buvo naudinga žmonėms. Tik tada Druskininkai pradėjo augti. Seniau brangiai reikėdavo mokėti už patalpą pirkioje, ratinėje, netgi tvarte ar pašiūrėje, o dabar gražūs Volfgango, Baženskių, Četvertinskių, Oginskių, Oskierkų, Jagminų, Lahnickių namai soduose statomi vis tankiau, vis daugiau juose patogumų. Vadovauti gydyklai prieš penkiolika metų buvo patikėta daktarui Pileckiui, senojo Vilniaus universiteto auklėtiniui. Geru medicinos ir mineralinių vandenų ypatybių išmanymu, maloniu elgesiu bei subtiliu skoniu tasai nepaprastas gydytojas savo vadovaujamą įstaigą padarė žinomą ir mėgstamą įžymiausių Lietuvos šeimų. Vakare buvau koncerte poilsio salėje, dainavo artistas ir artistė iš Vilniaus. Ai, kokį gražų būrį guvių ir dailių lietuvaičių čia radau! Turiu pasakyti, kad Lietuvoje moterys elgiasi visai kitaip negu pas mus Varšuvoje. Čia, mieluosiuose Druskininkuose, jos jaučiasi kaip namuose, žavi elgesio natūralumu, linksmu nuoširdumu, o jeigu su jomis įsišnekėsi, pamatysi, kiek naivaus ir žavaus paprastumo jų prote, imsi jas nuoširdžiai gerbti ir nebepasiilgsi tų šmaikščių, aštrių ir pašaipių pokalbių su drąsiais dviprasmiškumais, kuriuos gali žerti varšuvietėms net mamai girdint. Negaliu suprasti, kodėl pas mus, Lenkijoje, lietuvius daug kas (ne prastuomenė, nes ji netgi nežino, kad tokių lietuvių esama, bet vadinamoji aukštoji visuomenė) laiko įtariais, nepasitikinčiais, klastingais ir netgi suktais žmonėmis. Niekada nemačiau, kad jie tokie būtų, priešingai, jie yra labai nuoširdūs, sąžiningi, niekad neužmiršta draugystės ir pagarbos. Tiesa, kad nepuola glėbesčiuoti pirmo sutikto, tiesa, kad nėra įkyriai smalsūs ir pirmąkart sutikto žmogaus neklausinėja, kas jis, iš kur kilęs, ar turtingas, ką mėgsta, kur gyvena. Lietuvis neskuba susibičiuliauti, nelengvai leidžia kitam familiariai tujinti, bet jeigu kam iš širdies paspaudžia ranką ir pavadina bičiuliu, tada gali būti tikras, kad prireikus padės ir nepamirš lengvai žmogaus, kurį pamilo. Kalbėdamasis su lietuviais, gali nesidairyti į šalis iš baimės, kad kas išgirs ir išduos, nes jų tarnai sunkiai paperkami, ne skundikai; žodžiu, ką tik atvykusiam iš Varšuvos sunku įsivaizduoti, per kokį stebuklą lietuviai, nuo senovės patyrę tiek išbandymų, po visų baisių audrų tebeturi dar tiek daug dorumo ir nuoširdumo.

IŠVYKA Į LIŠKIAVĄ IR RATNYČIĄ. Anksti rytą persikėlęs plaustu per Nemuną į kitą pusę, patraukiau į netolimą, už pusantros mylios esančią Liškiavą, kur anksčiau buvo dominikonų vienuolynas, vėliau paverstas bausmės ir pataisos namais kunigams, padariusiems kokių nors labai sunkių nusikaltimų, pavyzdžiui, tokiems, kurie dažnai laužė bažnytinę priesaiką, girti laikė mišias, vogė, užmušinėjo vaikus, laikė uždraustas knygas ir per pamokslus skleidė nedoras mintis. Tiesa, prieš keletą metų tie bausmės namai perkelti į Lisa Gurą, bet tebėra vienuolynas, bažnyčia, parapijos klebonas, tebėra dalis senos dominikonų bibliotekos, kurią vargonininkas po truputį išpardavė atvykusiems lankytojams kaip visiškai nereikalingą klebonui daiktą. Grafas Eustachijus Tiškevičius, kuris kelias dienas prieš mane buvo Liškiavoje, bibliotekoje rado dar kelias labai senas knygas ir nupirko už keletą auksinų. Į Liškiavą reikia eiti labai blogais takeliais, vingiuojančiais per gana aukštas, stačias, plikas kalvas. Ant vienos jų, visai šalia Nemuno, riogso sugriuvęs senas lietuvių sargybos bokštas; sprendžiant iš pamatų ir statinio akmenų, jo būta labai aukšto ir tvirto. Užsukome į seną vienuolyną, kuriame yra klebono butas, užtikome jo jauną ir gražią šeimininkę, sėdinčią prie milžiniško dubens su bulvėmis. Pakviestas atėjo vargonininkas, aišku, įkaušęs, ir su juo apžiūrėjome buvusias celes abipus plataus koridoriaus. Viskas atrodė, lyg šią vietą prieš šimtmetį būtų nusiaubę gotai ir vandalai, nors čia tik prieš penkerius metus dar kalėjo prasikaltę kunigai. Po pietų nuvažiavome į Ratnyčią, parapijos miestelį už pusės mylios nuo Druskininkų. Kelias tenai labai gražus, o miestelį verta aplankyti bent dėl to, kad čia šventoriuje palaidoti palaikai garbingo, bet nelaimingo Jono Čečioto, apie kurį Adomas Mickevičius iki paskutinės gyvenimo valandos kalbėjo kaip apie geriausią savo draugą ir labai dorą žmogų. Miestelyje žmonės skursta; išvargę veidai, išbalę skruostai kelia širdį gniaužiantį gailestį; iš karčemų neskamba muzika nei linksmi balsai, laukai menki, apleisti, gyvulių nedaug. O juk čia gamta nėra šykšti: dvarininkų žemė, geriau dirbama samdomų darbininkų, duoda gerus derlius.

PAMALDOS DRUSKININKUOSE. Privažiuoja prie bažnyčios keturkinkiai vežimai, ir iš jų galionuoti liokajai išsodina damas, pasipuošusias tarsi į balių, tik ne taip dekoltuotas, o lengvute skraiste apsidengusias, kad neįdegtų. Jaunuomenės žiedas joja ant žirgų: vienas grafas apsitaisęs kaip Andalūzijos matadoras, kitas grafas apsirengęs angliškai, su žokėjo kepure ir trumpa vytele, trečias grafas atsitiktinai šiandien ne taip fantastiškai apsirengęs, rimtu veidu, nes rytoj ketina pirštis. Bažnyčioje visi laikosi prideramai, ir jaunų, ir senų, moterų ir vyrų, dabitų ir rimtų žmonių veiduose matyti iškilmingas graudulys; neabejoji jų maldų nuoširdumu ir iš bažnyčios išsineši malonų įspūdį, nedrįsdamas nė pagalvoti, kad ši tie žmonės, taip nuoširdžiai ir karštai nusilenkę dievui, galėtų vėl taip pat lengvai pasiduoti pasaulio tuštybėms.

POKYLIS GAMTOJE. Šiandien namų savininkai, pas kuriuos buvau apsigyvenęs, ponai maršalkos Jagm..., iškėlė Druskininkų visuomenei renginį, į kurį ir aš gavau kvietimą. Svečiai susirinko erdvioje ponų Jag... namų salėje ir daugeliu vežimų nuvažiavo prie Nemuno, iš kur mus valtys, papuoštos vėliavėlėmis, perkėlinėjo į lenkų krantą, į nuostabią vietą, kur įteka į Nemuną nedidelis upelis ir žydi dirvonėlis, lyg amfiteatras apsuptas puikaus miško. Čia degė laužas, ant pievos buvo patiesti kilimai, pastatyti stalai, išskleistos palapinės, o miške pasislėpę valtornistai atplaukiančias valtis sveikino linksmais fanfarų garsais. Lietuvoje gražioji lytis, tokia pat daili kaip ir pas mus Varšuvoje, moka linksmintis susibūrusi, lyg būtų viena šeima nuo mažens, ir draugiškai sutiko lenką, atvykusį susipažinti su lietuviais. Atnaujinau pažintį su Varšuvoje pažinota kunigaikštiene Og... ir su jos dukromis, iš kurių viena per tą laiką ištekėjo už grafo Krasi..., o kita po kelių dienų turėjo susižadėti su jo broliu. Užmezgiau daugybę naujų pažinčių su keliais jaunais dvarininkais ir kartu valdininkais, kurie stropiai lavinasi ir galėjo man paaiškinti daug dalykų iš lietuvių gyvenimo. Vakare sugrižome į Druskininkus, visi kartu buvome pakviesti į ponų Jag... na mus, ir čia šokiai, žaidimai, vaišės, pokalbiai truko iki vėlyvos nakties. Labai gerai mokama linksmintis Druskininkuose.

KELIONĖ Į TRAKUS PER MERKINĘ. Atsisveikinti visados sunku, kai net kelias dienas praleidi tarp nuoširdžių žmonių. Tai patyriau tą dieną, kai iš pat ryto ėmiau atsisveikinti su draugais, tiek padėjusiais man žygio į Lietuvą pradžioje. Panelė Pšeci..., talentais ir charakteriu pagarsėjusi asmenybė, apdovanojo mane rekomendaciniais laiškais, kurie vėliau man atvėrė vartus į garbingąją Žemaitiją; daktaras Pileckis, visuomet iki paskutinės akimirkos nuoširdus ir įžvalgus, pasirūpino, kad mes nebadautume iki pat Vilniaus; visi kiti irgi padėjo mums kuo galėdami. Vos slenka sunkus vežimas per niūrius smėlynus ir krūmokšnius, per aukštas kalvas, iš kurių viršūnės nepastebime nei bažnyčios bokšto, nei namų, nei žmonių, nei gyvulių — aplinkui vien eglynai ir beržynai. Sustojame prie dviejų upių santakos. Čia Merkys įteka į Nemuną, o kampe tarp jų stovi medžioklių ir Vladislovo IV mirties išgarsinta Merkinė, skurdus miestelis, kurio raudoni ir balti mūrai, bokštelis, griuvėsiai ir istorinės kalvos vos primena geresnes dienas. Keltu reikia persikelti per Merkį, o vėliau sunkiai kopti į akmenuotą kalvą. Jos viršuje dešinėje raudonuoja buvusieji jėzuitų mūrai, paversti kalėjimu ir muitine, toliau ant kalvos baltuoja mūrinė parapijos bažnyčia, kairėje - namukai, lūšnelės, griuvėsiai, priešais - turgus, kurio vidurį užima sena rotušė neseniai išbaltintu bokšteliu; ir vėl namai, dominikonų vienuolyno griuvėsiai, iš kurių pasirodo būriai purvinų žydų, siūlančių mums savo prekes. Kampiniame dviejų aukštų name nuo turgaus pusės, pasak padavimo, buvo smuklė, kurioje mirė Vladislovas IV. Tai beveik sugriuvęs nedidelis namelis, tikriausiai niekada niekuo nuo kitų nesiskyręs; jame gyvena žydas, pardavinėjantis degutą, silkes, virves, galąstuvus, druską ir manufaktūros prekes. Netikiu, kad tokioje vietoje mirė Lenkijos karalius, kai šalia buvo jėzuitų vienuolynas. Tikriausiai koks spekuliantas, matydamas, kaip nerūpestingai mes žiūrime į istorijos prisiminimus, šį bjaurų būstą aptaisė tariamu istorinės įžymybės rūbu. Pasukome prie parapijos bažnyčios, stovinčios ant aukštos kalvos. Pastatas labai paprastas, su akmeninėmis sienų atramomis, beveik be bokšto, be frontono, be visko, kas primintų čia esant dievo šventovę, 1386 m. Vladislovo Jogailos įsakymu perdirbtą iš pagonių šventyklos į katalikų bažnyčią. Iš lauko jokių gotiško stiliaus žymių, bet viduje skliautai įspūdingi, juos remia šeši pilioriai, sienose labai gražūs gotiški langai. Atsisėdome ir įsmeigėme akis į didįjį altorių, papuoštą mergelės Marijos Dangun žengimo paveikslu. Tą gražų, bet dabar netikusio restauravimo gerokai apgadintą paveikslą bažnyčiai padovanojo Zigmantas III. Keliaujame toliau į Trakus, važiuojame per tvenkinių ir ežerų kraštą, kuris nuo Merkinės darosi vis gražesnis, derlingesnis, ne toks monotoniškas. Pasirodo geresnio gyvenimo vaizdų: geriau pastatytos sodiečių pirkios, nebe tokie prislėgti veidai, tiesa, dar nei linksmi, nei atviri, bet jau su pasitikėjimo savimi žyme. Vandens telkiniai prie Alovės, Ilgio, Nemunaičio, daugiausia apsupti miškų ir atviri tiktai iš vienos pusės, daro šio krašto vaizdą ypatingą, o savo drėgme padeda tarpti augmenijai. Čia jau matyti ir šiek tiek vandens paukščių, valtys raižo lygias lyg veidrodis vandens platybes, kurios, užslinkus debesims, įgauna vis kitokią spalvą. Po pietų sustojome Dauguose, kaime prie nuostabaus bent dviejų kvadratinių mylių ežero. Dauguose gavome už du auksinus milžinišką ką tik sugautą lydeką, o mano Feliksas taip ją sutaisė, kad geriau nė nenorėk“.