Šventaragio slėnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 9: | Eilutė 9: | ||
Kunigaikštis Šventaragis (priklausęs legendinei [[Palemono dinastija]]i) pasirinko gražią vietą slėnyje, Neries ir Vilnelės santakoje ir nurodė savo sūnui Skirmantui pastatyti ten šventyklą, kurioje jis po mirties turėsiąs būti sudegintas.<ref name=beres>{{cite book |first=Gintaras |last=Beresnevičius |title=Baltų religinės reformos |year=1995| isbn=9986-514-02-9 |pages=135–137}}</ref> Jis taip pat nurodė čia deginti Lietuvos kunigaikščių ir didikų palaikus. Po daugelio metų didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sustojo slėnyje. Čia jam prisisapnavo staugiantis Geležinis Vilkas, o žynys Lizdeika sapną paaiškino kaip ženklą, kad čia Gedinimas pastatys Lietuvos sostinę. Taip Gediminas tapo Vilniaus įkūrėju.<ref name=beres>{{cite book |first=Gintaras |last=Beresnevičius |title=Baltų religinės reformos |year=1995| isbn=9986-514-02-9 |pages=135–137}}</ref> |
Kunigaikštis Šventaragis (priklausęs legendinei [[Palemono dinastija]]i) pasirinko gražią vietą slėnyje, Neries ir Vilnelės santakoje ir nurodė savo sūnui Skirmantui pastatyti ten šventyklą, kurioje jis po mirties turėsiąs būti sudegintas.<ref name=beres>{{cite book |first=Gintaras |last=Beresnevičius |title=Baltų religinės reformos |year=1995| isbn=9986-514-02-9 |pages=135–137}}</ref> Jis taip pat nurodė čia deginti Lietuvos kunigaikščių ir didikų palaikus. Po daugelio metų didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sustojo slėnyje. Čia jam prisisapnavo staugiantis Geležinis Vilkas, o žynys Lizdeika sapną paaiškino kaip ženklą, kad čia Gedinimas pastatys Lietuvos sostinę. Taip Gediminas tapo Vilniaus įkūrėju.<ref name=beres>{{cite book |first=Gintaras |last=Beresnevičius |title=Baltų religinės reformos |year=1995| isbn=9986-514-02-9 |pages=135–137}}</ref> |
||
== Istoriografija == |
|||
Šventaragio slėnio legendos buvo perpasakojamos vėlesnių istorikų, tarp jų Motiejaus Stryjkovskio ir [[Teodoras Narbutas|Teodoro Narbuto]], ir tapo labai populiariomis. 1582 m. išleistame darbe M.Stryjkovskis pridėjo, kad slėnyje buvo Perkūno šventykla, buvo deginama [[amžinoji ugnis]], o toje vietoje vėliau pastatyta [[Vilniaus katedra]].<ref name=kitka>{{cite book |first=Napaleonas |last=Kitkauskas |title=Vilniaus pilys |edition=2nd |year=2012 |publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras |isbn=978-5-420-01716-6 ||pages=179, 189–190, 206}}</ref> T. Narbutas, remdamasis abejotina Rivijaus kronika, net pateikė šventyklos išmatavimų ir joje atliekamų ritualų aprašymą.<ref name=narbu>{{cite book |first=Teodor |last=Narbutt |title=Dzieje starożytne narodu litewskiego |year=1835 |url=http://pawet.net/library/history/bel_history/narbutt/01/DZIEJE_STAROŻYTNE_NARODU_LITEWSKIEGO._Tom_pierwszy.html |volume=I |language=pl |pages=227–231}}</ref> |
|||
Akademinė diskusija apie tai ar legendos susijusios su realia Vilniuje buvusia pagonių šventykla tebesitęsia. Pagonių šventykla, kuri buvo sugriauta ir vietoje jos pastatyta katalikų bažnyčia, minima 1388 m. popiežiaus Urbano VI bulėje. Visgi bulė nėra labai konkreti ir joje ap[rašyti karaliaus Jogailos veiksmai yra panašūs į aprašytus [[Pakartoto įstatymo knyga|Pakartoto įstatymo knygoje]] (12:3–4). |
|||
== Nuorodos == |
== Nuorodos == |
||
11:09, 16 rugpjūčio 2019 versija
Šventaragio slėnis – slėnis Vilniuje prie Neries ir Vilnelės santakos. Pagal Lietuvos metraštį toje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Pasak legendos, šią laidojimo tradiciją pradėjęs valdovas Šventaragis, kurio palaikai sudeginti XIII a.
Po senosios Vilniaus katedros liekanomis rasta XI–XIII a. aukojimo vietų. Nors su Šventaragio slėniu susijusios legendos istorikų atmetamos kaip prasimanymai, jas iš lietuvių mitologijos perspektyvos tyrė Vladimiras Toporovas, Gintaras Beresnevičius, Norbertas Vėlius, Vykintas Vaitkevičius ir kiti.[1][2]
Pasak Motiejaus Strijkovskio Šventaragio slėnyje buvusi Perkūno šventykla. Manoma, kad Šventaragio slėnis pagoniškoje Lietuvoje buvęs svarbus kulto centras – čia stovėjusi šventykla Perkūnui, degė amžinoji ugnis, buvo atliekamos įvairios apeigos[3].
Legenda
Kunigaikštis Šventaragis (priklausęs legendinei Palemono dinastijai) pasirinko gražią vietą slėnyje, Neries ir Vilnelės santakoje ir nurodė savo sūnui Skirmantui pastatyti ten šventyklą, kurioje jis po mirties turėsiąs būti sudegintas.[4] Jis taip pat nurodė čia deginti Lietuvos kunigaikščių ir didikų palaikus. Po daugelio metų didysis kunigaikštis Gediminas medžiojo ir sustojo slėnyje. Čia jam prisisapnavo staugiantis Geležinis Vilkas, o žynys Lizdeika sapną paaiškino kaip ženklą, kad čia Gedinimas pastatys Lietuvos sostinę. Taip Gediminas tapo Vilniaus įkūrėju.[4]
Istoriografija
Šventaragio slėnio legendos buvo perpasakojamos vėlesnių istorikų, tarp jų Motiejaus Stryjkovskio ir Teodoro Narbuto, ir tapo labai populiariomis. 1582 m. išleistame darbe M.Stryjkovskis pridėjo, kad slėnyje buvo Perkūno šventykla, buvo deginama amžinoji ugnis, o toje vietoje vėliau pastatyta Vilniaus katedra.[5] T. Narbutas, remdamasis abejotina Rivijaus kronika, net pateikė šventyklos išmatavimų ir joje atliekamų ritualų aprašymą.[6]
Akademinė diskusija apie tai ar legendos susijusios su realia Vilniuje buvusia pagonių šventykla tebesitęsia. Pagonių šventykla, kuri buvo sugriauta ir vietoje jos pastatyta katalikų bažnyčia, minima 1388 m. popiežiaus Urbano VI bulėje. Visgi bulė nėra labai konkreti ir joje ap[rašyti karaliaus Jogailos veiksmai yra panašūs į aprašytus Pakartoto įstatymo knygoje (12:3–4).
Nuorodos
- ↑ Vaitkevičius, Vykintas (2011-04-10). „Senosios Vilniaus šventvietės (2)“. Šiaurės Atėnai. 677. Nuoroda tikrinta 2018-03-08.
{{cite journal}}: Cite has empty unknown parameter:|1=(pagalba) - ↑ Paulauskytė, Teresė (2013-06-03). „Šventaragis“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2018-04-01.
- ↑ Šventaragio slėnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 236
- ↑ 4,0 4,1 Beresnevičius, Gintaras (1995). Baltų religinės reformos. pp. 135–137. ISBN 9986-514-02-9.
- ↑ Kitkauskas, Napaleonas (2012). Vilniaus pilys (2nd leid.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. pp. 179, 189–190, 206. ISBN 978-5-420-01716-6.
{{cite book}}: Cite has empty unknown parameter:|1=(pagalba) - ↑ Narbutt, Teodor (1835). Dzieje starożytne narodu litewskiego (lenkų). I. pp. 227–231.