Šablonas:Savaitės tema: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
Nėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
[[ |
[[Vaizdas:Surtsey_eruption_1963.jpg|thumb|Surtsėjaus ugnikalnio išsiveržimas]] |
||
'''Surtsėjus''' ([[islandų kalba|isl.]] ''Surtsey'', arba ''Surto sala'') – vulkaninė [[sala]] [[Islandija|Islandijos]] pietų pakrantėje, dėl savo geografinės padėties (63°18’N 20°36’W) – labiausiai į pietus nutolęs šios valstybės taškas. Sala atsirado [[1963]] m. [[lapkričio 14]] d. dėl povandeninio [[ugnikalnis|ugnikalnio]] išsiveržimo, prasidėjusio 130 m gylyje. Manoma, kad išsiveržimas galėjo prasidėti keliomis dienomis anksčiau, o baigėsi [[1967]] m. [[birželio 5]] d. Tada Surtsėjus pasiekė savo didžiausią plotą – 2,7 km². Nuo šios dienos, dėl bangų ir vėjo keliamos [[erozija|erozijos]], sala vis mažėja ([[2002]] m. duomenimis, salos plotas buvo tik 1,4 km²)<ref name="Erosion">[http://www.surtsey.is/pp_ens/geo_2.htm Erosion of the Island, Sveinn P. Jakobbsen] (anglų k.) (prieiga 2012-06-24)</ref>. |
|||
'''Ramenai''' ({{jp|拉麺, ラーメン rāmen}}) – japonų patiekalas iš kvietinių [[kiniški makaronai|kiniškų makaronų]], patiekiamų mėsos [[Sultinys|sultinyje]], pagardintame [[sojų padažas|sojų padažu]] ar [[miso]], kartu su įvairiais priedais priklausomai nuo rūšies – [[Kiauliena|kiaulienos]] pjausniu, [[nori]], žaliaisiais svogūnais, fermentuotais bambuko ūgliais ar kt.Egzistuoja daug ramenų rūšių, beveik kiekvienas Japonijos regionas turi savo ruošimo būdą, pavyzdžiui, [[Hokaidas|Hokaide]] populiarus ''miso ramen'', o [[Kiūšiū]] – ''tonkotsu ramen'', tačiau bendras patiekalą vienyjantis bruožas yra makaronai sultinyje. Ramenai yra vienas populiariausių patiekalų Japonijoje, ruošiamas namie, parduodamas tiek įprastiniuose, tiek specializuotose ramenų restoranuose, [[karaokė|karaokės]] baruose, pramogų parkuose, kavinėse, kaip [[gatvės maistas|gatvės maistas]] ir kitur. |
|||
Kūrimosi metu Surtsėjus buvo intensyvių [[vulkanologija|vulkanologijos]] srities specialistų mokslinių tyrimų objektas, o vėliau, po išsiveržimo pabaigos, juo susidomėjo [[botanika]]i ir [[biologija|biologai]], kurie stebi laipsnišką gyvybės atsiradimą nederlingoje žemėje. Išsiveržimas, suformavęs Surtsėjų, suformavo daug kitų mažų salų, tarp jų jau išnykusį Jolnirą ir kitas, likusias be pavadinimų, saleles. [[2008]] m. sala buvo įtraukta į [[Pasaulio paveldo sąrašas|UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą]]. |
|||
Ramenai yra japoniškas kinų makaronų ruošimo būdas, Japonijoje atsiradęs panašiu metu, kaip ir patys kiniški makaronai, tačiau nėra tvirtai žinoma, kada tai įvyko. Pagal plačiausiai pripažintą teoriją, ramenai Japonijoje atsirado XIX a. su kinų imigrantų pagalba. Pasak Šin-Jokohamos ramenų muziejaus, ramenai kilo iš Kinijos ir Japonijoje pirmą kartą pasirodė [[1859]] m. Pirmieji ramenai buvo makaronai sultinyje, ir ant viršaus uždėta kepta kiauliena. Pats žodis ''ramen'' yra japoniška kinų žodžio ''[[lamian]]'' (拉麵) transkribcija. Lamian yra tam tikra ilgų, į [[Spagečiai|spagečius]] panašių kiniškų makaronų rūšis. Žinoma, kad ramenai Japonijoje jau buvo pardavinėjami ne vėliau, kaip [[1910]] m., kuomet buvo aprašytas jais prekiavęs, didelio populiarumo susilaukęs kiniškas restoranas Jokohamos [[Kinų kvartalas|kinų kvartale]]. Maždaug iki XX a. vidurio šis patiekalas buvo vadinamas „kiniškais grikiais“ ({{jp|支那そば shina soba}}), nepaisant to, kad gaminamas iš [[Kviečiai|kviečių]]. Vėliau žodis ''šina'' (Kinija) įgijo neigiamą atspalvį ir patiekalas pradėtas vadinti ''čūka soba'' ({{jp|中華そば}}, irgi reiškia kiniškus grikius) arba tiesiog ramenais ({{jp|ラーメン}}). |
|||
1963 m. lapkričio 14 d. 7 val. 15 min. išplaukiančio iš [[Vestmanaejaras|Vestmanaejaro]] tralerio ''Ísleifur II'' virėjas atkreipė dėmesį į tamsių dūmų stulpą į pietvakarius nuo laivo. Laivo kapitonas nusprendė ištirti šį reiškinį manydamas, kad mato degantį laivą, tačiau greitai suprato, kad juodų pelenų stulpas – vulkaninio aktyvumo jūroje pradžia. |
|||
[[1945]] m. gruodį Japonijoje buvo prasčiausias [[ryžiai|ryžių]] derlius per paskutinius 42 metus. Kovai su maisto nepritekliumi tuo metų Japoniją okupavusios JAV įvežė daug pigių kvietinių miltų. Tai padėjo išpopuliarėti miltiniams patiekalams, labiausiai – [[Duona|duonai]], bet taip pat ir ramenams. Pokario metais Japonijos valdžia normuodavo maistą, tačiau ramenai išpopuliarėjo [[Juodoji rinka|juodojoje rinkoje]], kurios pagalba dauguma japonų ir maitindavosi. Miltai iš komercinių malūnų būdavo vagiami pogrindinei ramenų gamybai, kurią saugojo [[jakudza]]. Šeštajame dešimtmetyje miltų prekybos apribojimai buvo atšaukti, ir ramenai dar labiau išpopuliarėjo, atsirado daug legalių gamintojų, įmonės pradėjo nuomoti ramenų gamybos įrankių komplektus kartu su [[jatai]] – [[gatvės maistas|gatvės maisto]] prekybos vežimėliu, norintiems gatvėse prekiauti ramenais. Sunkioje ekonominėje situacijoje tai buvo gera smulkaus verslo galimybė ir sparčiai išpopuliarėjo. |
|||
Nors išsiveržimas buvo netikėtas, keletas faktų liudijo apie greitai prasidėsiantį vulkaninį aktyvumą. Prieš savaitę [[Reikjavikas|Reikjaviko]] [[seismografas|seismografai]] užfiksavo silpnus virpesius, tačiau jų tiksli vieta nebuvo nustatyta. Dvi dienas prieš išsiveržimą tyrimų laivas pastebėjo, kad šiame regione jūros vanduo buvo kiek šiltesnis, nei įprasta. Tuo tarpu esančio 80 km nuo išsiveržimo vietos pakrantės miesto [[Vikas (Islandija)|Viko]] gyventojai pajuto [[sieros vandenilis|sieros vandenilio]] kvapą. |
|||
Išsiveržimas tikriausiai prasidėjo keletą dienų prieš lapkričio 14 d. Jūros dugnas yra 130 metrų žemiau jūros lygio, todėl didelis vandens slėgis slopino išsiveržimą. Besiformuojant ugnikalnio kūgiui mažėjo gylis, todėl po kelių dienų vulkanas prasiveržė pro vandens kliūtį ir iškilo į paviršių. |
|||
Šios [[Vikipedija:Savaitės iniciatyva|savaitės iniciatyva]] yra {{Vikipedija:Savaitės iniciatyva/sitenotice}}. |
Šios [[Vikipedija:Savaitės iniciatyva|savaitės iniciatyva]] yra {{Vikipedija:Savaitės iniciatyva/sitenotice}}. |
||
[[ |
[[Surtsėjus|Daugiau…]] |
||
<noinclude>[[Kategorija:Skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude> |
<noinclude>[[Kategorija:Skaidymo šablonai|{{PAGENAME}}]]</noinclude> |
||
08:25, 22 liepos 2019 versija
Surtsėjus (isl. Surtsey, arba Surto sala) – vulkaninė sala Islandijos pietų pakrantėje, dėl savo geografinės padėties (63°18’N 20°36’W) – labiausiai į pietus nutolęs šios valstybės taškas. Sala atsirado 1963 m. lapkričio 14 d. dėl povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, prasidėjusio 130 m gylyje. Manoma, kad išsiveržimas galėjo prasidėti keliomis dienomis anksčiau, o baigėsi 1967 m. birželio 5 d. Tada Surtsėjus pasiekė savo didžiausią plotą – 2,7 km². Nuo šios dienos, dėl bangų ir vėjo keliamos erozijos, sala vis mažėja (2002 m. duomenimis, salos plotas buvo tik 1,4 km²)[1].
Kūrimosi metu Surtsėjus buvo intensyvių vulkanologijos srities specialistų mokslinių tyrimų objektas, o vėliau, po išsiveržimo pabaigos, juo susidomėjo botanikai ir biologai, kurie stebi laipsnišką gyvybės atsiradimą nederlingoje žemėje. Išsiveržimas, suformavęs Surtsėjų, suformavo daug kitų mažų salų, tarp jų jau išnykusį Jolnirą ir kitas, likusias be pavadinimų, saleles. 2008 m. sala buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.
1963 m. lapkričio 14 d. 7 val. 15 min. išplaukiančio iš Vestmanaejaro tralerio Ísleifur II virėjas atkreipė dėmesį į tamsių dūmų stulpą į pietvakarius nuo laivo. Laivo kapitonas nusprendė ištirti šį reiškinį manydamas, kad mato degantį laivą, tačiau greitai suprato, kad juodų pelenų stulpas – vulkaninio aktyvumo jūroje pradžia.
Nors išsiveržimas buvo netikėtas, keletas faktų liudijo apie greitai prasidėsiantį vulkaninį aktyvumą. Prieš savaitę Reikjaviko seismografai užfiksavo silpnus virpesius, tačiau jų tiksli vieta nebuvo nustatyta. Dvi dienas prieš išsiveržimą tyrimų laivas pastebėjo, kad šiame regione jūros vanduo buvo kiek šiltesnis, nei įprasta. Tuo tarpu esančio 80 km nuo išsiveržimo vietos pakrantės miesto Viko gyventojai pajuto sieros vandenilio kvapą.
Išsiveržimas tikriausiai prasidėjo keletą dienų prieš lapkričio 14 d. Jūros dugnas yra 130 metrų žemiau jūros lygio, todėl didelis vandens slėgis slopino išsiveržimą. Besiformuojant ugnikalnio kūgiui mažėjo gylis, todėl po kelių dienų vulkanas prasiveržė pro vandens kliūtį ir iškilo į paviršių.
Šios savaitės iniciatyva yra Europos paveldo ženklas.
- ↑ Erosion of the Island, Sveinn P. Jakobbsen (anglų k.) (prieiga 2012-06-24)