Jonas Krizostomas Gintila: Skirtumas tarp puslapio versijų
→Šaltiniai: klaida metuose |
|||
| Eilutė 6: | Eilutė 6: | ||
[[1807]]–[[1808]] m. studijavo [[Kraslava|Kraslavos]] kunigų seminarijoje, [[1808]]–[[1812]] m. [[Vilniaus kunigų seminarija|Vilniaus vyriausiojoje kunigų seminarijoje]], [[1814]]–[[1815]] m. [[VU|Vilniaus universitete]]. 1812 m. įšventintas kunigu. [[1821]] m. teologijos daktaras. |
[[1807]]–[[1808]] m. studijavo [[Kraslava|Kraslavos]] kunigų seminarijoje, [[1808]]–[[1812]] m. [[Vilniaus kunigų seminarija|Vilniaus vyriausiojoje kunigų seminarijoje]], [[1814]]–[[1815]] m. [[VU|Vilniaus universitete]]. 1812 m. įšventintas kunigu. [[1821]] m. teologijos daktaras. |
||
[[ |
[[1812]]–[[1813]] m. [[Ludza|Ludzos]] vikaras. 1814–1815 m. Vilniaus vyriausiosios kunigų seminarijos prefekto pavaduotojas, [[1816]]–[[1821]] m. prefektas, [[1817]]–[[1822]] m. toje seminarijoje ir Vilniaus universitete dėstė egzegetiką. 1822 m. paskirtas Žemaičių kapitulos kanauninku. [[1828]]–[[1835]] m. [[Kartena|Kartenos]] klebonas ir [[Žemaičių vyskupija|Žemaičių vyskupijos]] atstovas Dvasinėje katalikų kolegijoje [[Peterburgas|Sankt Peterburge]], [[1835]]–[[1844]] m. – nuolatinis tos kolegijos narys. [[1831]] m. kartu su [[Simonas Giedraitis|S. Giedraičiu]] ragino sukilėlius paklusti valdžiai. 1831 m. pabaigoje grįžo į Sankt Peterburgą. [[1836]]–[[1844]] m. Maltos bažnyčios Sankt Peterburge kapelionas. [[1840]] m. paskirtas sufraganu, bet popiežius nepatvirtino. 1844 m. mirus S. Giedraičiui išrinktas Žemaičių vyskupijos generaliniu vikaru administratoriumi, caro paskirtas [[Žemaičių vyskupas|Žemaičių vyskupu]], nors popiežius jo ir nepatvirtino, iki [[1850]] m. valdė Žemaičių vyskupiją. |
||
Turėjo [[XIX a.]] didžiausią Lietuvoje, daugiau kaip 30 000 tomų asmeninę biblioteką. Parašė [[Lenkų kalba|lenkų]]-[[hebrajų kalba|hebrajų]] ir hebrajų – [[Jidiš|žydų]] – lenkų žodynus, religinių kūrinėlių lenkų ir hebrajų kalbomis („Apie hermeneutikos metodą ir jo naudojimą“ ''O Instrumencie Hermeneutycznym i jego użyciu'', „Moraliniai svarstymai“ ''Zdania moralne'' ir kt.), dvi knygeles [[žemaičių kalba]] hebrajiškomis raidėmis, išvertė į hebrajų kalbą kūrinėlių, norėdamas skleisti katalikybę tarp žydų („Jėzaus Nazariečio giminės knyga“ ir kt.). Dauguma raštų neišspausdinta.<ref>{{VLE|VI|688||Jonas Krizostomas Gintila}}</ref> |
Turėjo [[XIX a.]] didžiausią Lietuvoje, daugiau kaip 30 000 tomų asmeninę biblioteką. Parašė [[Lenkų kalba|lenkų]]-[[hebrajų kalba|hebrajų]] ir hebrajų – [[Jidiš|žydų]] – lenkų žodynus, religinių kūrinėlių lenkų ir hebrajų kalbomis („Apie hermeneutikos metodą ir jo naudojimą“ ''O Instrumencie Hermeneutycznym i jego użyciu'', „Moraliniai svarstymai“ ''Zdania moralne'' ir kt.), dvi knygeles [[žemaičių kalba]] hebrajiškomis raidėmis, išvertė į hebrajų kalbą kūrinėlių, norėdamas skleisti katalikybę tarp žydų („Jėzaus Nazariečio giminės knyga“ ir kt.). Dauguma raštų neišspausdinta.<ref>{{VLE|VI|688||Jonas Krizostomas Gintila}}</ref> |
||
11:50, 20 birželio 2019 versija
Jonas Krizostomas Gintila (1788 m. lapkričio 14 d. Gelindėnai, Alsėdžių valsčius – 1857 m. liepos 25 d. Alsėdžiai, palaidotas bažnyčios šventoriuje) – Lietuvos kunigas, teologijos daktaras.
Biografija
1807–1808 m. studijavo Kraslavos kunigų seminarijoje, 1808–1812 m. Vilniaus vyriausiojoje kunigų seminarijoje, 1814–1815 m. Vilniaus universitete. 1812 m. įšventintas kunigu. 1821 m. teologijos daktaras.
1812–1813 m. Ludzos vikaras. 1814–1815 m. Vilniaus vyriausiosios kunigų seminarijos prefekto pavaduotojas, 1816–1821 m. prefektas, 1817–1822 m. toje seminarijoje ir Vilniaus universitete dėstė egzegetiką. 1822 m. paskirtas Žemaičių kapitulos kanauninku. 1828–1835 m. Kartenos klebonas ir Žemaičių vyskupijos atstovas Dvasinėje katalikų kolegijoje Sankt Peterburge, 1835–1844 m. – nuolatinis tos kolegijos narys. 1831 m. kartu su S. Giedraičiu ragino sukilėlius paklusti valdžiai. 1831 m. pabaigoje grįžo į Sankt Peterburgą. 1836–1844 m. Maltos bažnyčios Sankt Peterburge kapelionas. 1840 m. paskirtas sufraganu, bet popiežius nepatvirtino. 1844 m. mirus S. Giedraičiui išrinktas Žemaičių vyskupijos generaliniu vikaru administratoriumi, caro paskirtas Žemaičių vyskupu, nors popiežius jo ir nepatvirtino, iki 1850 m. valdė Žemaičių vyskupiją.
Turėjo XIX a. didžiausią Lietuvoje, daugiau kaip 30 000 tomų asmeninę biblioteką. Parašė lenkų-hebrajų ir hebrajų – žydų – lenkų žodynus, religinių kūrinėlių lenkų ir hebrajų kalbomis („Apie hermeneutikos metodą ir jo naudojimą“ O Instrumencie Hermeneutycznym i jego użyciu, „Moraliniai svarstymai“ Zdania moralne ir kt.), dvi knygeles žemaičių kalba hebrajiškomis raidėmis, išvertė į hebrajų kalbą kūrinėlių, norėdamas skleisti katalikybę tarp žydų („Jėzaus Nazariečio giminės knyga“ ir kt.). Dauguma raštų neišspausdinta.[1]
| Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Simonas Giedraitis |
 1844–1850 |
Po to: Motiejus Valančius |
Šaltiniai
- ↑ Jonas Krizostomas Gintila. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 688 psl.