Visaginas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Inline

18:49, 17 gegužės 2019 versija

Visaginas

Visaginas

55°š. pl. 25°r. ilg. / 55°š. pl. 25°r. ilg.

Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė

Lietuva

Apskritis

Utenos apskritis

Savivaldybė

Visagino savivaldybė

Įkūrimo data

1975 m.

Gyventojų

18 541

Plotas

9,231 km²

Tankumas

2 009 žm./km²

Altitudė

164 m

Pašto kodas

centrinis LT-31001

Vikiteka

Visaginas

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)
Vardininkas:	Vìsaginas
Kilmininkas:	Vìsagino
Naudininkas:	Vìsaginui
Galininkas:	Vìsaginą
Įnagininkas:	Vìsaginu
Vietininkas:	Vìsagine

Sniečkus (1975–1992), lenk. Wisaginia

Visaginas – miestas Utenos apskrityje, 40 km į šiaurės rytus nuo Ignalinos. Visagino savivaldybės centras.

Labiausiai žinomas dėl netoli Visagino esančios Ignalinos AE (6 km nuo miesto; atidaryta 1983 m. pabaigoje, uždaryta 2009 m. pabaigoje). Planuota šalia buvusios atominės elektrinės pastatyti naująją Visagino atominę elektrinę.

Visagine yra du pašto skyriai (centrinis LT-31001), kultūros centras, ligoninė, pensionatas. Pietuose telkšo Visagino ežeras, pietvakariuose – Kukuižės ežeriukas. Yra Visagino Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčia (pastatyta 1998 m.), Visagino koplyčia (įrengta 1989 m.), dvi stačiatikių cerkvės (Visagino Jono Krikštytojo Gimimo cerkvė ir Visagino Šv. kankinio Panteleimono cerkvė) bei įsikūręs Visagino stačiatikių dekanatas, Visagino sentikių cerkvė (įrengta 2013 m.).

Istorija

Dabartinėje Visagino teritorijoje anksčiau buvo tik keli kaimai. Pradėjus Ignalinos AE statybas, pradėti kurti ir naujo miesto planai. 1975 m. vasarą jėgainės statybininkai atvilko ir prie pirmųjų daugiabučių namų pamatų pastatė didžiulį riedulį, kurio kontūrai daug kam primena Lietuvą. Šis riedulys tapo kertiniu miesto akmeniu, o diena (rugpjūčio 10 d.), kai jis čia buvo pastatytas, paskelbta miesto gimimo diena. Gyvenvietės projektą parengė architektas V. Akutinas.

Visaginas (tuometinis Sniečkus) buvo plečiamas, kadangi Ignalinos AE galėjo turėti net keturis reaktorius. Dalis suplanuoto miesto taip ir liko nepastatyta. 1977 m. rugsėjo 26 d. Sniečkus tapo miesto tipo gyvenviete, pakartotinai jos teisės patvirtintos 1984 m. gegužės 29 d. 1984 m. išvakarėse paleistas pirmasis Ignalinos AE reaktorius.

Atgavus nepriklausomybę buvo įkurta Visagino savivaldybė, suteiktos miesto teisės. 1992 m. rugsėjo 22 dieną LR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu grąžintas Visagino pavadinimas – toks pavadinimas buvo vieno iš kaimų, stovėjusių šioje vietoje iki juos griaunant ir statant miestą.

Nepriklausomybės laikotarpiu mieste pradėti rengti country muzikos festivaliai „Visagino Country“, pastatytos šventovės stačiatikiams ir katalikams. Miestas buvo tapęs populiariu dėl žemų būstų kainų, todėl nemažai pensijinio amžiaus žmonių persikeldavo gyventi į Visaginą.

1992–1995 m. mieste buvo įvestas tiesioginis Vyriausybės valdymas. 1995 m. suteiktos miesto teisės. 1996 m. patvirtintas Visagino herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1977–1995 m.	miesto tipo gyvenvietė	Ignalinos rajonas
1995–1999 m.	–	Ignalinos rajono savivaldybė	Utenos apskritis
1999–2003 m.	–	Visagino savivaldybė
nuo 2003 m.	–	Visagino savivaldybės centras

Pavadinimo kilmė

LKP CK sekretorius Algirdas Ferensas minėjo tokius svarstytus naujojo miesto vardus: Aukštaičiai, Aušrinė, Broluva (analogija su Bratsko miestu, išaugusiu prie gigantiškos hidroelektrinės ant Angaros upės), Galiūniškis, Galiūnai, Liaudėnai, Drauguva, Šviesūnai, Tarybiškės (analogija su Sovetsko miestu Kaliningrado srityje, buvusia Tilže), Gražuoliai, Sėliai, Taikūnai (analogija su gyvenviete Mirnu, deimantų sostine Jakutijoje), Saulėnai, Saulėtekiai, Uranija, Gabija.^[1].

Pavadinimo pasirinkimą sąlygojo ir kalbiniai ypatumai. Norėta, kad jį būtų galima lengvai ištarti rusiškai ir daugeliu kitų kalbų. Pasirinkta Atomava, kurį esą ir japoniškai nesunkiai būtų galima ištarti. Tačiau vėliau buvo nutarta miestą pavadinti Sniečkumi – Lietuvos SSR funkcionieriaus Antano Sniečkaus (1903–1974) garbei. Toks pavadinimas patvirtintas 1977 m. rugsėjo 26 d. LSSR AT prezidiumo įsaku.

1992 m. rugsėjo 22 d. LR AT nutarimu Nr. I-2899 miestas pervadintas Visaginu pagal greta telkšantį Visagino ežerą. Pastarasis gali būti yra kilęs nuo frazės „visi ginasi“ – legendos byloja kadaise ežere buvus daug gyvačių, nuo kurių visiems reikėję gintis. Kiti labiausiai svarstyti variantai buvo Drūkšiai ir Sėliai.

Problemos

Nedarbas
Nerimas dėl ateities.
Savivaldos neaiškumai: per savivaldybių reformą norėta išplėsti prijungiant dalį Ignalinos rajono ir Zarasų rajono teritorijų, įskaitant ir Ignalinos AE, kuri kol kas priklauso Ignalinos rajonui, ir iš miesto savivaldybės ją padaryti tiesiog savivaldybe (kaip ir Marijampolė, Druskininkai, anksčiau turėję savo savivaldybes). 2003 m. įsigaliojus Visagino miesto ir Ignalinos rajono savivaldybių teritorijų ribų keitimo įstatymui, Visagino savivaldybės teritorija nuo 896 ha išsiplėtė iki 5841 ha.
Emigracija: po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir Ignalinos AE uždarymo padidėjo emigracija.

Mieste vykdomos įvairios integracijos į darbo rinką programos. Teikiama parama verslui pradėti. Numatyta sumažinti staiga dėl pakilusių mokesčių kilusį šoką.

Ekonomika

Net ir po reaktorių sustabdymo Ignalinos atominė elektrinė lieka didžiausia regiono įmonė, kurioje dirba dirba virš 2000 darbuotojų. Įmonės misija – saugiai ir laiku įgyvendinti analogų pasaulyje neturintį projektą – racionaliai naudojant išteklius nutraukti atominės elektrinės su RBMK tipo reaktoriais eksploatavimą.

1992 m. įsteigta UAB „Kogus“, gaminanti sušaldytus pusgaminius (koldūnus, virtinius, lietinius blynelius ir kita produkcija su įvairiais įdarais). Įmonės produkcija gerai žinoma Lietuvos vidaus rinkoje, taip pat didelė produkcijos dalis eksportuojama į užsienį. Pagrindiniai partneriai Lietuvoje yra stambiausi prekybos tinklai, tokie kaip: MAXIMA LT, UAB; UAB „Palink“; UAB „Norfos mažmena“; UAB „RIMI LIETUVA“ ir kt. Įmonėje dirba apie 90 darbuotojų.

1997 metais Visagine, bankrutavusio „Trilypio“ siuvimo fabriko patalpose, įsikūrė vokiečių kapitalo vyriškų kostiumų siuvimo bendrovė „Visatex“. Per metus „Visatex“ pasiuva apie 200 tūkst. vyriškų kostiumų. Lietuvoje lieka tik maždaug 2 proc. bendrovės produkcijos – juos įmonė pagal užsakymus siuva „Aprangai“. Likę gaminiai eksportuojami į Europos Sąjungos šalis. Didžiausi „Visatex“ užsakovai – Ispanijos, Vokietijos, Švedijos bei Suomijos įmonės. Fabrike dirba 600–650 darbuotojų.

Nuo 2006 metų Visagino pramoninėje zonoje, Karlų kaime, veikia baldų gamykla „Visagino linija“, priklausanti lietuviško kapitalo koncernui SBA. Pagaminta produkcija yra eksportuojama ir parduodama Vakarų ir Rytų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Tolimuosiuose Rytuose, Japonijoje. Pagrindinis UAB „Visagino linija“ klientas ir partneris yra koncernas IKEA, kuriam gaminami keleto tipų skirtingų apdailų svetainės stalai, komodos bei įvairių tipų lentynos. Įmonėje dirba apie 650 darbuotojų.

Visagine įsikūrusios kelios statybos, metalo konstrukcijų, betono ir gelžbetonio gaminių gamybos įmonės.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1979 m. ir 2018 m.

1979 m.^sur.

1981 m.

1985 m.^[2]

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

6 212

9 800

22 000

32 438

29 554

2011 m.^sur.

2014 m.

2015 m.

2017 m.

2018 m.

22 361

20 532

20 144

19 076

18 713

Sovietiniais metais buvo statomi daugiausiai tarnybinių daugiabučiai, kuriuose buvo apgyvendinami elektrinės darbuotojai. Jie buvo atsiųsti iš kitų Sovietų Sąjungos pakraščių, daugiausia rusų, kadangi Lietuvoje nebuvo daug AE specialistų.

Šiuo metu dauguma – rusų, taip pat gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai. Rusų kalba Visagine – „lingua franca“ (dominuojanti kalba). Visagine užrašai bei dokumentai neretai rašomi ir rusų kalba. Visaginas yra vienintelis miestas Lietuvoje, kuriame rusakalbiai gyventojai sudaro daugumą.

Referendumo dėl stojimo į ES metu balsuota gana pasyviai, didesnė dalis gyventojų balsavo „už“.^[3]

Tautinė sudėtis

2011 m. gyveno 22 361 žmonės:^[4]

Rusai – 52,16 % (11664);
Lietuviai – 18,27 % (4086);
Baltarusiai – 9,89 % (2211);
Lenkai – 9,32 % (2084);
Ukrainiečiai – 5,16 % (1154);
Totoriai – 0,76 % (170);
Armėnai – 0,3 % (67);
Vokiečiai – 0,28 % (63);
Latviai – 0,28 % (62);
Kiti – 3,58 % (800).

2001 m. gyveno 29 554 žmonės:^[5]

Rusai – 52,42 % (15491);
Lietuviai – 14,95 % (4419);
Baltarusiai – 9,68 % (2862);
Lenkai – 8,6 % (2541);
Ukrainiečiai – 5,36 % (1583);
Totoriai – 0,89 % (263);
Vokiečiai – 0,37 % (110);
Latviai – 0,35 % (104);
Armėnai – 0,28 % (82);
Kiti – 7,10 % (2099).

Urbanizacija

Mieste gyventojų skaičius sparčiai mažėja. Palyginimui, 1989 metais mieste gyveno 32 438 žmonių, 2014 metais – 20 532 žmonių. Prijungus prie Visagino savivaldybės dalį Ignalinos rajono teritorijos, atsirado kaimo gyventojų.

Sudėtis pagal lytį

vyrai – 14035 (47,49 %)
moterys – 15519 (52,51 %)

Religinė sudėtis

stačiatikiai – 10982 (40,42 %)
katalikai – 7576 (27,88 %)
ateistai – 7415 (27,29 %)
sentikiai – 765 (2,82 %)
kiti – mažiau nei po 0,5 %

Visagine musulmonai sudaro 0,46 % gyventojų – tai yra antra pagal gausumą musulmonų bendrija Lietuvoje.

Žymūs žmonės

Vadimas Gusevas (g. 1981), biatlonininkas
Irina Terentjeva (g. 1984), slidininkė
Natalija Kočergina (g. 1985), biatlonininkė
Ona Kolobovaitė (g. 1985), operos solistė
Jevgenij Šuklin (g. 1985), olimpinis medalininkas
Justas Sinica (g. 1985), krepšininkas
Alina Orlova (g. 1988), atlikėja ir kompozitorė
Marija Kaznačenko (g. 1993), biatlonininkė
Ilja Aksionov (g. 1996), operos solistas
Voicech Žuromskas (g. 1989),baleto solistas
Julija Turkina (g. 1989),baleto solistė
Margarita Simonova (g.1988),baleto artistė,aktorė

Švietimo ir ugdymo įstaigos

2 gimnazijos:
- „Atgimimo“
- „Verdenės“
3 pagrindinės mokyklos:
Visagino akrobatikos sporto mokykla
Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centras ^[6]
Visagino specialiojo ugdymo ir socializacijos centras „Vilties šaltinis“
Visagino pagalbos mokiniui, mokytojui ir mokyklai centras
Visagino kūrybos namai
Visagino Č. Sasnausko menų mokykla
Visagino rekreacijos paslaugų centras
Visagino viešoji biblioteka

Geografija

Miestą supa miškai, jis yra labiausiai į rytus nutolęs Lietuvos miestas. Prie miesto yra Latvijos ir Baltarusijos sienos.

Kraštinės koordinatės

55° 37′ 00″

26° 23′ 50″

26° 27′ 30″

55° 34′ 40″

Susisiekimas

Mieste kelios plačios gatvės ir nedaug šalutinių gatvių. Visų gatvių ilgis – 45 kilometrai.

Geležinkelio stotis yra yra ant svarbaus geležinkelio Sankt Peterburgas-Varšuva, iki 2015 m. kursavo Vilniaus-Sankt Peterburgo traukiniai, sujungę Visaginą taip pat ir su Pskovu bei Latvijos miestais – Daugpiliu ir Rezekne. Kursuoja vietinės reikšmės traukiniai Vilnius-Turmantas.

**Geležinkelio ruožas**
Gerkonys Visaginas Turmantas

Autobusu galima nuvažiuoti į Vilnių, Kauną, Uteną, Daugpilį ir aplinkinių rajonų gyvenvietes. Prie miesto eina 113 Dūkštas–Visaginas taip pat 177 Visaginas–Ignalinos AE .

Po miestą kursuoja 8 maršruto autobusas (Gel. stotis – Taikos pr. – Energetikų g. – Jaunystės g. – Santarvės g. – Parko g. – Kosmoso g.), privačių vežėjų mikroautobusai. Vasaros metu organizuojami reisai į sodininkų bendrijas ir kapines (4 maršrutai). Tarnybiniu transportu darbuotojai vežami į priemiestyje esančias įmones.

Sportas

Yra rekonstruotas Visagino centrinis stadionas.

Futbolas

Miestų partnerystė

Šaltiniai

↑ Prisiminimų knyga „Rytoj to nebus“. Goda Ferensienė
↑ Sniečkus. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 54
↑ Referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje: Referendumo rezultatai
↑ 2011 m. surašymo duomenys
↑ 2001 m. surašymo duomenys
↑ Visagino Technologijų ir verslo profesinio mokymo centras

Literatūra

Po išskleistais sparnais: iš Visagino ir apylinkių kultūros istorijos: 1970–2008 (autorius Algirdas Kavaliauskas). – Utena: Utenos Indra, 2009. – 311 p.: iliustr. – ISBN 978–609-8004-31-1
Europos miestai: Visaginas: albumas (sud. Tatjana Bogdanovič). – Vilnius: Sapnų sala, 2009. – ISBN 978-9955-611-50-9
Visaginas: bibliografijos rodyklė, 1975–2009 / Visagino viešoji biblioteka. – Utena: Utenos Indra, 2010. – 600 p. – ISBN 978–609-8004-53-3

Nuorodos

Vikižodynas

[1] Prisiminimų knyga „Rytoj to nebus“. Goda Ferensienė

[TLE-2] Sniečkus. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 54

[3] Referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje: Referendumo rezultatai

[4] 2011 m. surašymo duomenys

[5] 2001 m. surašymo duomenys

[6] Visagino Technologijų ir verslo profesinio mokymo centras

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]