Kuršas

Kitos reikšmės – Kuršas (reikšmės).

Latvijos istorinis regionas: Kuršas latv. Kurzeme
Šalis	Latvija
Herbas
Tautos	latviai
Valstybės	kuršių žemės, Kuršo hercogystė
Miestai	Liepoja, Ventspilis

Kuršas (latv. Kurzeme) – istorinis etnografinis regionas dabartinėje Latvijoje, atskirais laikotarpiais apėmęs ir dalį dabartinės Lietuvos teritorijos. Didesni dabartiniai centrai – Liepoja ir Ventspilis. Žiemgala ir Sėla kartais priskiriami Kuršui, nes priklausė Kuršo hercogystei.

Geografija

Vakarų Latvijoje esantis Kuršas daugmaž atitinka buvusius Kuldygos, Liepojos, Saldaus, Talsų, Tukumo ir Ventspilio rajonus.

Jei Kuršą imti kartu su Žiemgala ir Sėla, Kuršo šiaurės rytų ribą sudaro Dauguvos upė, kuri skiria Kuršą nuo Latgalės ir Vidžemės regionų. Šiaurėje Kuršo pakrantę skalauja Rygos įlanka, o vakaruose - Baltijos jūra. Pietuose Kuršas ribojasi su Lietuva.

Kuršo plotas yra 27 286 km², iš jo 262 km² užima ežerai. Kraštovaizdyje vyrauja lygumos, pakrantės lėkštos ir pelkėtos. Kalvos apaugusios pušimis, eglėmis, beržais ir ąžuolais, gausu pelkių ir ežerų, tarp kurių įsiterpia derlingos žemės ūkio paskirties žemės. Kalvos neiškyla daugiau nei 213 m. virš jūros lygio.

Jelgavos žemuma dalina Kuršą į dvi dalis, vakarinę, kuri yra derlingesnė ir tankiau gyvenama (išskyrus šiaurę) ir rytinę - mažiau derlingą ir rečiau apgyvendintą.

Per Kuršą teką beveik šimtas upių, bet tik trys iš jų - Dauguva, Lielupė ir Venta yra naviguojamos. Visos jos teka šiaurės rytų kryptimi ir įteka į Baltijos jūrą.

Dėl gausybės ežerų ir pelkių Kuršo klimatas yra drėgnas, dažni rūkai ir orų kaita.

Istorija

Senovės kuršiai

Kuršių žemės

Ankstyvojoje istorijoje Kuršu (latv. Kursa) vadinama baltų genties kuršių apgyvendinta teritorija. Nuo Didžiojo Tautų kraustymosi laikotarpio kuršiai ėmė susidurti su skandinavais. Kuršas minimas skandinavų sagose. Pasak Hervaro sagos apie 675 m. Kuršą ir kitus rytų kraštus užkariavo karalius Ivaras. Rimberto "Šv.Ansgaro gyvenime" minimas 854 m. vykęs švedų karaliaus žygis į Kuršą, kurio metu kuršiams buvusi primesta švedų valdžia.

XII amžiuje kuršių apgyvendintoje teritorijoje galima aiškiai išskirti devynias žemes:

• Bandava
• Ceklis
• Duvzarė
• Mėguva
• Piemarė
• Pilsotas
• Vanema
• Ventava
• Žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos

XII a. kuršiai turėjo gana išvystytą karinę organizaciją ir perėmė vikingų vaidmenį Baltijos jūroje, plėšikavo Danijos pakrantėse, prisidėjo prie svarbaus Švedijos miesto Sigtunos sugriovimo. 1210 m. kuršiai bandė užimti Rygą. Pasak Henriko Latvio kronikos, kuršių laivų buvo tiek daug, kad „visa jūra apsidengė tarsi tirštu debesim“.

Kuršių užkariavimą Kalavijuočių ordinas pradėjo pajungęs lyvius, sėlius su latgaliais ir pietų Estiją. 1230 m. kuršių karo vadas Lamekinas, kontroliavęs 5 iš 9 kuršių žemių, sudarė sutartį su popiežiaus pasiuntiniu. Ši sutartis numatė kuršių krikštą ir Lamekino žemių perėjimą tiesioginėn popiežiaus protekcijon. Livonijos ordinas šią sutartį ignoravo ir tęsė Kuršo užkariavimą. Po 1236 m. Saulės mūšio Livonijos ordinas kuriam laikui prarado Kuršo kontrolę, tačiau ilgainiui ordinas valdžią ten atkūrė. Nepavyko jų iš ten išvaryti ir Mindaugui, kurio 1244-1245 m. žygis į Kuršą buvo nesėkmingas. Žemaičių bandymai įsitvirtinti Kurše 1256-1259 m. taip pat buvo nesėkmingi. 1238 m. buvo įkurta Kuršo vyskupystė, kuri įėjo į Livonijos konfederacijos sudėtį. Visa Kuršo teritorija buvo galutinai užkariauta tik 1267 m. Pietinės Kuršių žemės atiteko centralizuotai LDK, kur greitai įvyko kuršių sužemaitėjimas.

Kuršo hercogystė

XVI a. pradžioje buvo aišku, kad iš kelių savarankiškų darinių susidedančios Livonijos konfederacijos subyrėjimas yra tik laiko klausimas. Paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris perėjo į liuteronybę, paleido ordiną ir tapo pasaulietiniu kunigaikščiu. 1561 m. lapkričio 28 d. jis prisiekė Lenkijos karaliui kaip Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis.

Nors nominaliai Kuršas buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalas, tačiau faktiškai tvarkėsi savarankiškai. Kuršo kunigaikštystė ypač suklestėjo valdant kunigaikščiui Jakobui Ketleriui (1642–1682 m.). Jakobas vykdė merkantilistinę politiką, kūrė manufaktūras ir statė laivyną (59 karo ir 60 prekybinių laivų). Kuršo kunigaikštystė įsigijo kolonijas: Tobago salą Karibų jūroje (Naujasis Kuršas) ir Andrejaus salą Afrikoje, netoli Žaliojo Rago. Kolonijinių prekių prekyboje Kuršas lenkė Rusiją ir Švediją.

XVIII a., nuo Šiaurės karo laikų (1700–1721 m.) Kuršas pateko į Rusijos įtaką.

Kuršas nuo XIX a.

1795 m., po paskutinio Žečpospolitos padalinimo, Kuršas buvo galutinai prijungtas prie Rusijos imperijos. Iš buvusios Kuršo – Žiemgalos kunigaikštystės teritorijos buvo sudaryta Kuršo (arba Kurliandijos) gubernija. 1819 m. prie Kuršo gubernijos buvo prijungtas ir Kauno gubernijos pajūris (Palangos–Šventosios ruožas).

Nuo XIII a. didžiąją žemės dalį valdė vokiečių kilmingieji. 1863 m. Rusijos valdžia leido latviams, kurie sudarė didžiąją dalį gyventojų įsigyti žemės ir tam įkūrė specialius bankus. Taip dalis gyventojų įsigijo žemės, tačiau didžioji dalis liko bežemiais, padieniais darbininkais. Žemės ūkyje dirbo didžioji dalis gyventojų, aguinti kviečiai, rugiai, bulvės, avižos. Liepoja ir Jelgava tapo pramoniniais centrais, kuriuose vyravo metalo apdirbimas, stiklo ir muilo fabrikai. Pagrindiniai uostai buvo Liepoja, Ventspilis ir Palanga, Rygos įlankos pakrantėje uostų benuvo.

Gyventojai

Kuršiai išnyko XVI–XVII a. Šiaurinė jų dalis sulatvėjo, pietinė – sužemaitėjo. Senųjų kuršių nederėtų painioti su Kuršių Nerijoje gyvenusiais kuršininkais, iš kurių mūsų laikais liko tik vienas kitas. Šie iš tikrųjų buvo jau ne kuršiai, o latviai, atsikėlę į neriją iš Pietų Kuršo (Nycos, Bartos, Priekulės, Gramzdos) vėlesniais laikais. Kuršiai jie buvo tik geografine, bet ne etnine prasme.

1870 m. Kurše buvo 619 154 gyventojai, 1897 m. - 674 437 (iš jų 345 756 moterys), 1906 m. skaičiuojama, kad buvo 714 200 gyventojų. Iš jų 79% buvo latviai, 8,4% Baltijos vokiečiai, apie 8% - žydai, 1,4% rusai, 1% lietuviai, 1% lenkai, kažkiek lyvių.