Funkcija (matematika): Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Žymos: Vizualus redagavimas Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
S Atmestas 2A00:1FA1:4003:8764:FD63:7DDF:A45C:4889 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas)
Žyma: Atmesti
Eilutė 10: Eilutė 10:
yra funkcija, kuri bet kuriems skaičiams ''x'' ir ''y'' paskaičiuoja jų [[sandauga|sandaugą]]. Nors atrodo, kad tokia funkcija neatitinka apibrėžimo, nes turi daugiau nei vieną argumentą, galima nesunkiai įsivaizduoti, kad tai funkcija, kurios argumentas yra pora (''x'', ''y'') iš aibės ''R×R''.
yra funkcija, kuri bet kuriems skaičiams ''x'' ir ''y'' paskaičiuoja jų [[sandauga|sandaugą]]. Nors atrodo, kad tokia funkcija neatitinka apibrėžimo, nes turi daugiau nei vieną argumentą, galima nesunkiai įsivaizduoti, kad tai funkcija, kurios argumentas yra pora (''x'', ''y'') iš aibės ''R×R''.


==Istorija==
== Istorija ==
Matematinį terminą „funkcija“ pirmasis [[1694]] metais panaudojo [[Gotfridas Leibnicas]], apibūdindamas dydį, susietą su [[kreivė]]s tam tikru tašku ar liestine. Tokios funkcijos dabar vadinamos diferencijuojamomis funkcijomis. Tokios funkcijos turi [[riba (matematika)|ribą]] ir [[išvestinė|išvestinę]], kas yra [[Integralinis ir differencialinis skaičiavimas|diferencialinio ir integralinio skaičiavimų]] pagrindas.
Matematinį terminą „funkcija“ pirmasis [[1694]] metais panaudojo [[Gotfridas Leibnicas]], apibūdindamas dydį, susietą su [[kreivė]]s tam tikru tašku ar liestine. Tokios funkcijos dabar vadinamos diferencijuojamomis funkcijomis. Tokios funkcijos turi [[riba (matematika)|ribą]] ir [[išvestinė|išvestinę]], kas yra [[Integralinis ir differencialinis skaičiavimas|diferencialinio ir integralinio skaičiavimų]] pagrindas.



16:32, 11 balandžio 2019 versija

Funkcijos grafiko pavyzdys,

Matematikoje funkcija – taisyklė, kuri kiekvienam apibrėžimo srities aibės elementui priskiria vienintelį elementą kitoje, reikšmių aibėje (kuri, beje, gali sutapti su pirmąja). Tai yra daugelio matematikos sričių pagrindas.

Binarinės funkcijos dažnai vadinamos operacijomis. Funkcijos, kurių parametrų aibė yra kitos funkcijos, vadinamos operatoriais.

Funkcijos gali būti užrašomos formule, sąryšiu ar paprasčiausia lentele, kurioje išrašyti visi galimi rezultatai. Svarbiausia funkcijos savybė – ji turi būti deterministinė, t. y. tam pačiam parametrui rezultatas visada turi būti tas pats. Funkcijos rezultatas esant duotam argumentui vadinamas funkcijos reikšme.

Labai dažnos tokios funkcijos, kurių argumentas ir reikšmė yra skaičiai, o sąryšis užrašomas formule, pavyzdžiui, , kur funkcija f priskiria kiekvienam skaičui jo kvadratą.

Funkcijų apibendrinimas – galimybė turėti kelis funkcijos argumentus. Pavyzdžiui:

yra funkcija, kuri bet kuriems skaičiams x ir y paskaičiuoja jų sandaugą. Nors atrodo, kad tokia funkcija neatitinka apibrėžimo, nes turi daugiau nei vieną argumentą, galima nesunkiai įsivaizduoti, kad tai funkcija, kurios argumentas yra pora (x, y) iš aibės R×R.

Istorija

Matematinį terminą „funkcija“ pirmasis 1694 metais panaudojo Gotfridas Leibnicas, apibūdindamas dydį, susietą su kreivės tam tikru tašku ar liestine. Tokios funkcijos dabar vadinamos diferencijuojamomis funkcijomis. Tokios funkcijos turi ribą ir išvestinę, kas yra diferencialinio ir integralinio skaičiavimų pagrindas.

XIX amžiuje funkcijos sąvoka formalizuota bei praplėsta. XIX amžiaus pabaigoje nepriklausomai vienas nuo kito beveik tuo pat metu šiuolaikinį funkcijos formalų apibrėžimą pateikė prancūzas Peteris Dirichlė ir rusas Nikolajus Lobačevskis.

Taip pat skaitykite