Ūlos akis

„Ūlos akies“ versmė

Ulos akis – verdenė (virduklis, versmė, šaltinis), esanti Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės. 2000 m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu.

Apie šaltinį

Šaltinis yra sufoziniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Virš upės lygio jis yra 4 m. Jo gylis 1,2 m. Šaltinio debitas yra apie 140 m³/d. Vanduo kyla iš giluminių tarpmorerinių vandeningų sluoksnių ir daro nemažą spūdį. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis - kaip sako vietiniai, „šalcinis alma“.

Šaltinio vanduo

„Ūlos akyje“ nuolat „verda“ smėlis

Šaltinio vanduo yra kalcio magnio hidrokarbonatinis. Apie jį sako, kad skaidrus kaip ašara. Jame yra apie 120 mg/l ištirpusių mineralinių medžiagų. Vanduo gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį. Jame 1,3 karto daugiau mangano ir dukart daugiau geležies, palyginti su geriamo vandens standartu.

Vanduo iš šaltinio mažu 67 m ilgio upeliu kiek pavingiuoja lygia greta su Ūlos upe, tada, pasukęs į vakarus, nučiurlena į upę. Vietiniai gyventojai šaltinio vandenį vartoja gėrimui, mano, kad padeda nuo visų ligų – ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei.

Pasakojimai

Apie „Ūlos akį“ Juzė Pigagienė (g. 1912) iš Žiūrų pasakojo taip: „Būgtai akis buvo dzidelė, kap ažarukas ir ty inpuolė jaucis. O išplaukė tas jaucis nat Daugų ažaran. Nuog to ir traukės, traukės, kol liko cik tokia akelė…“