Lietuvos miškai

Bubių-Padubysio miškai

Aukštaitijos miškai

Babėnų miškas

Miško paruošos

Lietuvos miškai dengia apie 33 proc. šalies teritorijos.

Lietuvos miškingumas pagal valstybinę miškų tarnybą

Anot valstybinės miškų tarnybos vedančios Lietuvos miškų apskaitą, 2017 m. sausio 1 d. miško žemės plotas buvo 2189,6 tūkst. ha ir užėmė 33,5 % šalies teritorijos. Nuo 2003 m. sausio 1 d. šis plotas padidėjo 144,3 tūkst. ha, o šalies miškingumas - 2,2%.

Bendras medienos tūris siekia 501,3 mln. m³. Daugiau nei pusė visų miškų Lietuvoje yra spygliuočių, tarp jų vyrauja pušynai. Tarp lapuočių didžiausius plotus užima beržynai.

Daugiau nei 707,5 tūkst. ha arba 32,5 % visų Lietuvos miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose.

Tikrasis Lietuvos miškingumas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, netrūkus įsivyravo intensyvūs Lietuvos miškų kirtimai ir neapdirbtos medienos eksportas į užsienį, tad realus brandžių miškų plotas XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir per pirmuosius XXI a. dešimtmečius žymiai sumažėjo. Vietoj buvusio ir išskirsto brandaus miško, labai daug paliktų neužsodintų kirtaviečių. Retkarčiais kirtavietėse atsodinami sodinukai, bet kadangi jos neaptveriamos kaip buvo daroma sovietmečiu, jas suniokoja miško kanopiniai žvėrys.

Tikrojo šalies miškingumo valstybinė miškų tarnyba neveda, ir Lietuvos miškams priskiria visą žemę, kuri pagal įstatymus priskirta miškams, arba žemę, kurią leidžiama užsodinti mišku. Tad ir anot valstybinės miškų tarnybos, Lietuvos miškingumas yra 33,3 % teritorijos ploto ir jis vis padidėja. Prie šito ploto valstybinė miškų tarnyba Lietuvos miškams priskiria dirvonuojantį ar brūzgynais, krūmynais apaugusį miško paskirties žemės plotą, neatsodintus plynus kirtimus, miško plantacijose pasodintus vienmečius, dvimečius vienarūšius, dažniausiai paprastosios pušies (rečiau paprastųjų eglių) sodinukus ir panašiai, todėl realus mišku apaugęs Lietuvos plotas yra akivaizdžiai mažesnis.^{[reikalingas šaltinis]}

Lietuvos sengirės

Lietuvoje sengirių šiuo metu jau neišliko, išskyrus kai kurie bruožai yra išlikę Alytaus rajono savivaldybėje esančiame Punios šile, kurios tik maža teritorija saugoma įsteigtame Punios šilo gamtiniame rezervate. Punios šilo gamtinio rezervato plotas 2018 m. pabaigoje sudarė 457 ha. Netolimoje ateityje gamtinio rezervato plotą planuojama praplėsti iki 2161 ha, bet į praplėstą plotą vistiek nepateks visas Punios šilas. Natūraliai ekosistemai išsaugoti apskritai reikėtų ne mažesnio nei 10 000 ha ploto, kuriame būtų nevykdoma jokia ūkinė veikla.^{[reikalingas šaltinis]} Tai toks minimalus plotas, reikalingas laukinei gamtai išsaugoti, yra įvardytas Europoje laukinę gamtą saugančių organizacijų.^{[reikalingas šaltinis]} Punios šilo gamtinis rezervatas yra Nemuno kilpų regionininio parko dalis.

Istorija

Senovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais.Senoveje plintant žemdirbystei, kertant medžius, miškų plotai pradėjo mažėti. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje miškai buvo užėmę apie 2/3 teritorijos. Vyravo plačialapių medžių rūšys. XI a. – XIII a. miškai jau dengė 55 % Lietuvos teritorijos, vėliau miškų plotai mažėjo.

Pirmieji rašytiniai dokumentai apie valstybės rūpinimąsi miškais siekia XVI a. Miškų nuosavybės apsaugos klausimai buvo reglamentuoti Pirmajame (1529 m.) ir vėlesniuose Lietuvos Statutuose. 1557 m. Valakų reformos įstatymu žemės ūkiui netinkami plotai buvo paliekami apaugti miškais. 1559 m. aprašytos didžiojo kunigaikščio girios ir žvėrių perėjos, 1636–1641 m. pertvarkytas miškų ūkis (girių ordinacija). 1567 m. išleistas Girininkų įstatymas.

Lietuvai 1795–1915 m. esant Rusijos imperijos valdžioje miškai buvo alinami didelių netvarkingų kirtimų. Dideli miškų plotai buvo verčiami kitomis naudmenomis. 1914 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 1175,0 tūkst. ha miškų. 1915–1918 m. Vokietijos okupacijos metais miškų prie kelių, upių plynai buvo iškirsta 26,5 tūkst. ha, pasirinktinai – 38,5 tūkst. ha. Iškirstos medienos tūris apie 11,7 mln. m³, t. y. daugiau kaip 6 metų kirtimo norma. Kertama buvo patogiose išvežti vietose prie kelių, upių, net ir nesubrendę medynai. 1918–1940 m. Lietuvos miškų plotai sumažėjo apie 1,5 %. Dėl Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos padarinių Lietuvos miškingumas šalies dabartinėje teritorijoje buvo mažiausias, apie 20 %. Vėliau jis intensyviai didėjo. 1996–2005 m. kasmet buvo iškertama po 4,9–6,5 mln. m³ medienos. 2006 m. miškų žemės plotas buvo 2121 tūkst. ha, miškingumas – 32,5 %, miškų plotas, tenkantis vienam gyventojui – 0,62 ha.

Didžiausi miškai

Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Daugiau kaip 10 tūkst. ha turi 17 miško masyvų. Žemiau didžiausi bei svarbesni Lietuvos miškų masyvai (km²):

1. Dainavos arba Gudų giria (Druskininkų–Varėnos miškai) – apie 143
2. Labanoro-Pabradės giria – 91,1
3. Kazlų Rūdos miškai – 58,7 tūkst. ha
4. Karšuvos giria (Viešvilės–Smalininkų miškai) – 42,7
5. Rūdninkų giria – 37,5
6. Lavoriškių giria (Lavoriškių–Nemenčinės miškai) – 31
7. Gaižiūnų–Rumšiškių miškai – 30,4
8. Kapčiamiesčio giria – 27,7 (tai dalis didesnio miškų masyvo – Augustavo girios, kurios bendras plotas 160 tūkst. ha)
9. Ažvinčių-Minčios giria – 22,4
10. Paežerių-Rozalimo miškai – 21,3
11. Biržų giria – 17
12. Kulių miškai – 16,3
13. Taujėnų miškai ~ 15
14. Inkleriškių−Rūdiškių miškai (Rūdiškių miškai) ~ 15
15. Žalioji giria – 14,1
16. Šimonių giria – 13,5
17. Sausašilio-Tumiškės miškai – 12,7
18. Paupio miškai – 12,4
19. Paupio-Knyzlaukio miškai – 11,6
20. Gruzdžių-Gubernijos miškai – 10,3
21. Pažižmės-Tryškių miškai – 10,1
22. Gitėnų miškai – 9,45
23. Girkančių-Tyrelio miškai – 9,15
24. Plokštinės-Stirbaičių miškai – 8,73
25. Tauragės-Batakių miškai – 8,57
26. Dusmenų miškai – 8,11
27. Kuršių Nerijos miškai – ~8
28. Begėdžių-Radviečio (Tenenių) miškai – 7,99
29. Tyrelio miškai – 7,9
30. Gustonių-Jakubonių miškai – 7,6
31. Klusiškių (Lygumų) miškai – 7,4
32. Prienų šilas – 7,36
33. Ramuldavos miškai – 7,3
34. Troškūnų-Dabužių miškai – 6,9
35. Latveliškių-Agailių miškai – 6,4
36. Žalgirio–Pamarkijos miškai – ~6,04
37. Subartonių miškai – ~6
38. Judrėnų-Tverų miškai – 5,89 (papildomas straipsnis Žadvainių−Lėgų (Rietavo) miškai)
39. Lančiūnavos-Šventybrasčio miškai – 5,83
40. Dubravos giria – 5,75
41. Laukžemės-Palangos miškai – 5,72
42. Vainagių (Šaukėnų) miškai ~ 5,7
43. Tytuvėnų miškai – 5,56
44. Raguvos-Alančių miškai – 5,37
45. Adutiškio miškai – 5,31
46. Varnabūdės giria – 5,29
47. Kazokiškių-Kaugonių miškai – 5,23
48. Kamanų miškai – 5,2
49. Šešuolių giria – 5,11
50. Gražutės miškas – 4,7
51. Varluvos–Babtų miškai – 4,65
52. Klišių-Tyrų miškai – 4,49
53. Liaudiškių-Mažuolių miškai – 4,09
54. Alionių miškai – 3,84
55. Pagramančio−Didkiemio miškai ~ 3,8
56. Lapkalnio-Paliepių miškai – 3,71
57. Alsėdžių-Pagermantės miškai – 3,67
58. Medingėnų-Milašaičių miškai – 3,6
59. Balbieriškio miškas – 3,58
60. Pernaravos-Šaravų miškai – 3,57
61. Biržuvėnų miškai – 3,47
62. Buktos miškas – 3,37
63. Krakių-Dotnuvos miškai – 3,28
64. Josvainių miškai – 3,11
65. Žagarės giria ~ 3
66. Punios šilas – 2,76
67. Labūnavos miškai – 1,42
68. Anykščių miškai – 1,33
69. Ropėjos miškai – 0,95
70. Degsnės miškas – 0,44
71. Romintos giria (Lietuvoje tik nežymi jos dalis pasienyje, nors bendras plotas esantis Lietuvoje, Rusijos Kaliningrado sritije ir Lenkijoje 35,5)

Nėra duomenų apie šiuos miškus:

1. Baltiškių-Baltkojų miškai
2. Karalgirio-Padauguvos miškai
3. Norkaičių miškai
4. Obelyno-Ringių miškai
5. Upninkų-Santakos miškai
6. Užpelkių-Gintenių miškai
7. Vaineikių miškai

Medynai

Vidutiniai medynų rodikliai

Medynai	Plotas 1000 ha	Dalis %	Amžius	Bonitetas	Skalsumas	Tūris m³/ha visų medynų	Tūris, m³/ha brandžių medynų	Tūrio prieaugis m³/ha	Prieaugio dalis, kaupiama medyne
pušynai	720,2	35,8	64	11,1	0,75	240	305
eglynai	431,3	21,4	46	11,3	0,71	191	306
kiti spygliuočiai	3,1	0,2	-	-	-	-	-	-	-
beržynai	424,0	21,1	48	1,2	0,71	165	234	6,2	3,3
drebulynai	65,8	3,3	44	Ia,7	0,71	205	275	7,0	4,0
juodalksnynai	135,0	6,7	46	1,4	0,71	196	292	6,5	3,5
baltalksnynai	129,8	6,4	33	1,7	0,71	132	155	6,8	4,0
ąžuolynai	40,1	2,0	85	1,6	0,63	195	247	5,0	2,3
uosynai	49,4	2,5	57	1,1	0,67	171	232	5,7	2,8
kitų lapuočių medynai, įskaitant liepynus ir skroblynus	15,3	0,8	-	-	-	-	-	-	-
iš viso	2 014,0	100,0	53*	1,8*	0,72*	199*	254*	6,5*	3,4*

(*) pateikta duomenų vidutinė vertė

Lietuvos miškuose 2006 m. kultūrinės kilmės medynų buvo 471,6 tūkst. ha (23 %), žėlinių – 1542,4 tūkst. ha (77 %). Jaunuolynai sudarė 25 %, pusamžiai medynai 42 %, bręstantys 14 %, brandūs 19 %. Medynų vidutinis amžius 53 m., bonitetas 1,8, skalsumas – 0,7.

Lietuvos miškuose vyraujantys medžiai (pagal plotą, procentais):

• paprastoji pušis – 37,6
• paprastoji eglė – 24,0
• karpotieji ir plaukuotieji beržai – 19,5
• baltalksnis – 5,6
• juodalksnis – 5,6
• paprastasis uosis – 2,7
• drebulė – 2,6
• paprastasis ąžuolas – 1,8
• kitos medžių rūšys – 0,6

Miško žemės pasiskirstymas pagal nuosavybę

2017 m. sausio 01 d. valstybiniai Lietuvos miškai apėmė 1 089 000 ha arba 49,7 %, privatūs Lietuvos miškai - 883 00 ha arba 40,3 %, rezervuoti, nuosavybinei teisei atkūrti miškai - 218 000 ha arba 10,0 %.

Palyginimui 2006 m. valstybinės reikšmės miškų buvo 1051,2 tūkst. ha (49 %), privačių – 717,2 tūkst. ha (33,7 %), rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti – 332,5 tūkst. ha (16,8 %).

Politika ir valdymas

Valstybės miškų ūkį formuoja ir programas rengia Aplinkos ministerija, kuriai priklauso Miškų departamentas. Miškų būklę, jų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą kontroliuoja Valstybinė miškų tarnyba ir jos teritoriniai miškų kontrolės poskyriai. Miškų urėdijų darbams vadovauja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. 2006 m. buvo 42 valstybinės miškų urėdijos. Lietuvos miškų sklypus inventorizuoja ir miškotvarkos projektus rengia Valstybinis miškotvarkos institutas. Miškų valstybės kadastrą ir informacinę sistemą sudarančias duomenų bazes tvarko Valstybinė miškų tarnyba. Miškotyros problemas tiria Lietuvos miškų institutas ir Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakultetas.

Miškų klasifikacija

Miškai suskirstyti į keturias grupes:

• I grupės, rezervatiniai, sudaro 1,6 % visų miškų
• II grupės, specialiosios paskirties, apie 12,8 %; iš jų:
  • II A grupės ekosistemų apsaugos, daugiausia draustinių – 8,9 %
  • II B grupės rekreaciniai, apie 3,9 %
• III grupės, apsauginiai, apie 15,2 %)
• IV grupės, ūkiniai, apie 70,4 %

Flora ir fauna

Miške yra ne tik medienos, bet ir uogų, grybų, vaistinių augalų šaltinis, daugelio gyvūnų ir paukščių buveinė. Kasmet superkama vidutiniškai po 1510 t uogų, 2291 t grybų, 43 t vaistinių augalų.

Dažniausiai Lietuvos miškuose sutinkami:

• Iš Lietuvos žvėrių: tokie kaip šernai, stirnos, lapės, pilkieji kiškiai, miškinės kiaunės ir kt.
• Iš Lietuvos paukščių: zylės, kikilis, strazdai, pečialindos ir kt.

Lietuvos miškuose 2006 m. buvo 4220 briedžių, 14 400 tauriųjų elnių, 580 danielių, 86 360 stirnų, 32 420 šernų, 3430 barsukų, 300 vilkų.

Lietuvos administracinių vienetų miškingumas

Didžiausias Lietuvoje miškingumas yra Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje. Įvairiuose Lietuvos regionuose miškų užimama dalis įvairuoja – nuo daugiau kaip 50 proc. kai kuriuose Dzūkijos rajonuose iki mažiau nei 20 proc. Suvalkijoje.

Lietuvos apskričių miškingumas

Visų Lietuvos apskričių miško paskirties žemės ploto proc., 2017 m. sausio 1 d. duomenimis:

1. Alytaus apskritis: 49,3 %.
2. Vilniaus apskritis: 44,2 %.
3. Telšių apskritis: 36,6 %.
4. Utenos apskritis: 34,5 %.
5. Tauragės apskritis: 33,2 %.
6. Kauno apskritis: 29,7 %.
7. Panevėžio apskritis: 28,3 %.
8. Šiaulių apskritis: 28,0 %.
9. Klaipėdos apskritis: 26,6 %.
10. Marijampolės apskritis: 22,0 %.

Lietuvos savivaldybių miškingumas

Didžiausias miškų žemės paskirties plotas proc. šiose rajonų savivaldybėse: Neringos savivaldybė - 83,9 %, Druskininkų savivaldybė - 69,2 % (2011 m.), Varėnos raj. - 69,1 % (2011 m.), Kazlų Rūdos savivaldybė - 59,5 %, Visagino savivaldybė - 56 %, Švenčionių raj. - 56,0 % (2011 m.), Rietavo savivaldybė - 51 %, Trakų raj. – 47,7 % (1998 m.), Vilniaus miesto savivaldybėje – 44,1 % (1991 m.), Šalčininkų raj. – 43,5 % (1998 m.), Vilniaus raj. apie 36,2 % (1998 m.), Jurbarko raj. - 35%, Ignalinos raj - 33,7 %.

Mažiausias miškų žemės paskirties plotas 1998 m. buvo šiose rajonų savivaldybėse: Vilkaviškio raj. – 9,1 %, Skuodo raj. – 14,9 %, Pasvalio raj. – 16,4 %, Pakruojo raj. apie 17,8, Joniškio raj. – 18,1 %.

Lietuvos miškų priežiūra

Lietuvos miškų priežiūrai yra įsteigtos 42 miškų urėdijos.

Taip pat skaitykite

• Lietuvos savaiminės dendrofloros rūšys
• Lietuvos išskirtinių medžių sąrašas

Nuorodos

• meteo.lt / Miškų gaisringumas miškų urėdijų veiklos teritorijose
• forestgen.mi.lt / Lietuvos miško genetiniai ištekliai (su žemėlapiais)
• lammc.lt / Miškininkystės skyrius
• vivmu.lt / Valstybinių miškų urėdija
• girininkija.lt / Privačių miškų girininkija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.