Alexander von Humboldt: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

03:12, 18 sausio 2019 versija

Alexander von Humboldt

A. fon Humboltas
Gimė	1769 m. rugsėjo 14 d. Berlyne
Mirė	1859 m. gegužės 6 d. (89 metai) Berlyne

Veikla	vokiečių gamtininkas, keliautojas, geografas

Vikiteka	Alexander von Humboldt

Aleksanderis fon Humboltas (Friedrich Wilhelm Heinrich Alexander von Humboldt; 1769 m. rugsėjo 14 d. – 1859 m. gegužės 6 d. Berlyne) – vokiečių gamtininkas, keliautojas, geografas. Prūsijos ministro, filosofo Vilhelmo fon Humbolto brolis.

Tyrinėjo fizinės geografijos, klimatologijos, augalų ir gyvūnų geografijos problemas. Kėlė idėjas apie organinio pasaulio priklausomybę nuo geografinės platumos ir absoliutinio aukščio. Sukūrė vidutinių temperatūrų žymėjimo izotermomis metodą. Atliko beveik 5 metus trukusią kelionę po Pietų ir Šiaurės Ameriką. Jos metu vykdė mokslinius stebėjimus, kuriuos su kitais mokslininkais apibūdino veikale „Kosmosas“. Aštuonis mėnesius praleido Rusijoje, lankėsi Lietuvoje (Kuršių Nerijoje, pajūryje, Vilniuje). Aleksandras fon Humboltas kėlė humanistines idėjas, pasisakė prieš tautų nelygybę, rasizmą, vergiją. Išrinktas daugelio šalių akademijų ir mokslinių draugijų garbės nariu.

Keliaudamas po Pietų Amerikos kalnus pastebėjo, kad kylant aukštyn keičiasi temperatūra, krituliai, slėgis, augalija, gyvūnija. Štai Andų kalnų papėdėje prie pusiaujo tarpsta drėgnieji atogrąžų miškai, kurie mažai skiriasi nuo Amazonijos miškų. Kylant augalų rūšių mažėja, augalai žemėja. Drėgnuosius miškus keičia atogrąžų kalnų miškai, dar aukščiau prasideda vadinamieji rūkų miškai. Dideliame aukštyje rūkai yra dažnas reiškinys. Dar aukščiau miškai augti negali – per šalta ir vėjuota, tad jie užleidžia vietą kalnų pievoms. Jos vadinamos paramais. Jie iš dalies primena alpines pievas, bet čia auga keisti, į kaktusus panašūs augalai. Aukščiausioje kalnų dalyje baltuoja sniegas ir ledynai. Dėsningą kraštovaizdžių kaitą, kylant į viršų, mokslininkas pavadino vertikaliuoju geografiniu zoniškumu.

Geografinių zonų žemėlapiuose visi aukšti kalnai pažymėti kaip vertikaliojo zoniškumo sritys. Taip norima pabrėžti ,kad augalijos pobūdis kalnuose labai skiriasi. Vertikaliųjų zonų kaita ir skaičius priklauso nuo geografinės platumos ir kalnų aukščio. Kuo aukštesni ir arčiau pusiaujo kalnai, tuo daugiau vertikaliųjų zonų.

Humbolto garbei skirta daugelis vietovardžių: Humbolto srovė, Humbolto įlanka, kalnagūbriai JAV, nacionaliniai parkai Lotynų Amerikoje, keletas miestų JAV, Humbolto jūra Mėnulyje, mokslo įstaigos, augalų ir gyvūnų rūšys (pvz., Humbolto pingvinas, Humbolto lelija).

Šis straipsnis apie mokslininką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

@@ Eilutė 35: / Eilutė 35: @@
 Tyrinėjo fizinės [[geografija|geografijos]], [[klimatologija|klimatologijos]], augalų ir gyvūnų geografijos problemas. Kėlė idėjas apie organinio pasaulio priklausomybę nuo geografinės platumos ir absoliutinio aukščio. Sukūrė vidutinių temperatūrų žymėjimo [[izoterma|izotermomis]] metodą. Atliko beveik 5 metus trukusią kelionę po [[Pietų Amerika|Pietų]] ir [[Šiaurės Amerika|Šiaurės Ameriką]]. Jos metu vykdė mokslinius stebėjimus, kuriuos su kitais mokslininkais apibūdino veikale „Kosmosas“. Aštuonis mėnesius praleido [[Rusija|Rusijoje]], lankėsi [[Lietuva|Lietuvoje]] ([[Kuršių Nerija|Kuršių Nerijoje]], pajūryje, [[Vilnius|Vilniuje]]). Aleksandras fon Humboltas kėlė [[humanizmas|humanistines]] idėjas, pasisakė prieš tautų nelygybę, [[rasizmas|rasizmą]], [[vergovė|vergiją]]. Išrinktas daugelio šalių akademijų ir mokslinių draugijų garbės nariu.
+Keliaudamas po Pietų Amerikos kalnus pastebėjo, kad kylant aukštyn keičiasi temperatūra, krituliai, slėgis, augalija, gyvūnija. Štai Andų kalnų papėdėje prie pusiaujo tarpsta drėgnieji atogrąžų miškai, kurie mažai skiriasi nuo Amazonijos miškų. Kylant augalų rūšių mažėja, augalai žemėja. Drėgnuosius miškus keičia atogrąžų kalnų miškai, dar aukščiau prasideda vadinamieji rūkų miškai. Dideliame aukštyje rūkai yra dažnas reiškinys. Dar aukščiau miškai augti negali – per šalta ir vėjuota, tad jie užleidžia vietą kalnų pievoms. Jos vadinamos paramais. Jie iš dalies primena alpines pievas, bet čia auga keisti, į kaktusus panašūs augalai. Aukščiausioje kalnų dalyje baltuoja sniegas ir ledynai. Dėsningą kraštovaizdžių kaitą, kylant į viršų, mokslininkas pavadino vertikaliuoju geografiniu zoniškumu.
+Geografinių zonų žemėlapiuose visi aukšti kalnai pažymėti kaip vertikaliojo zoniškumo sritys. Taip norima pabrėžti ,kad augalijos pobūdis kalnuose labai skiriasi. Vertikaliųjų zonų kaita ir skaičius priklauso nuo geografinės platumos ir kalnų aukščio. Kuo aukštesni ir arčiau pusiaujo kalnai, tuo daugiau vertikaliųjų zonų.
 Humbolto garbei skirta daugelis vietovardžių: [[Humbolto srovė]], [[Humbolto įlanka]], kalnagūbriai JAV, nacionaliniai parkai Lotynų Amerikoje, keletas miestų [[JAV]], [[Humbolto jūra]] [[Mėnulis|Mėnulyje]], mokslo įstaigos, augalų ir gyvūnų rūšys (pvz., [[Humbolto pingvinas]], [[Humbolto lelija]]).