Ignacy Jan Paderewski: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

22:04, 18 gruodžio 2018 versija

Ignacy Jan Paderewski
Lenkijos ministras pirmininkas

Gimė	1860 m. lapkričio 18 d. Kurilivka, Podolės gubernija, Rusijos imperija
Mirė	1941 m. birželio 29 d. (80 metų) Niujorkas, JAV
Tautybė	Lenkija
Sutuoktinis (-ė)	Antonina Korsakówna Helena Górska
Lenkijos ministras pirmininkas

Veikla	pianistas, kompozitorius, visuomeninis veikėjas, politikas
Sritis	neoromantizmas

Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas Virtuti Militari ordinas Polonia Restituta ordinas Albrechts-Orden Ordine dei Santi Maurizio e Lazzaro L’Ordre national de la Légion d’honneur Britanijos imperijos ordinas Ordre de Léopold Karolio III ordinas

Vikiteka	Ignacy Jan Paderewski
Parašas

Ignacy Jan Paderewski, herbas Jelita (gim. 1860 m. lapkričio 18 d. - 1941 m. birželio 29 d.) - lenkų pianistas ir kompozitorius, politikas, ministras pirmininkas, diplomatas. Jo koncertai buvo populiarūs visame pasaulyje, o muzikinė šlovė leido patraukti Vakarų šalių politikos atstovų ir žiniasklaidos dėmesį, ką jis naudojo skleisdamas žinią apie Lenkijos nepriklausomybę.

Biografija

Būsimas muzikantas gimė Kurilovkos kaime Podolėje (dabartinė Ukrainos teritorija), Jano Paderewskio ir Poliksenos Nowickos, mirusios netrukus po sūnaus gimimo, šeimoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus Paderewski praleido su savo tėvu ir seserimi dvare prie Žytomyro. Kai tėvą areštavo įtarus, kad šis dalyvavo 1863 m. sukilime, vaikus pas save pasiėmė Ignaco teta. Jan Paderewski buvo netrukus paleistas, susituokė antrą kartą, o naujai sukurta šeima persikėlė gyventi į Sudilkovo kaimą (prie Šepetivkos), kur buvo galima lengviau surasti nuolatinį darbą.

Jaunas Ignacy čia pradėjo mokytis muzikos. Skambinti fortepijonu jį mokė Piotr Sowiński, tačiau daugiausia laiko mokėsi pats. Įgimto talento ir didelio darbštumo dėka 1872 m. vasarą jis įstojo į Varšuvos muzikos institutą (šiuo metu tai Varšuvos Frederiko Šopeno muzikos universitetas), kurį baigė 1878 m. Kelis ateinančius metus Paderewski praleido Varšuvoje, pragyvenimui užsidirbdamas mokydamas kitus bei komponuodamas. 1880 m. vedė Antoniną Korsak, kurį po metų mirė, palikdama jį su neįgaliu sūnumi. Išgyvenęs žmonos mirtį, Paderewski nusprendė visiškai atsiduoti muzikai ir 1881 m. pabaigoje išvyko į Berlyną, kur mokėsi kompozicijos bei susipažino su Richardu Straussu ir Antonu Rubinšteinu. Rubinšteinas, susižavėjęs jaunojo pianisto talentu, patarė jam tęsti muzikinę karjerą, todėl 1884 m. Paderewski persikėlė į Vieną, kur studijavo pas Teodorą Leszetyckį. Kurį laiką pianistas dėstė Strasbūro konservatorijoje ir vėliau grįžo į Vieną, kur 1887 m. įvyko jo pirmasis solinis koncertas.

Netrukus muzikantas tapo plačiai žinomas. 1889 m. jis koncertavo Paryžiuje, viename iš koncertų publika visą valandą vis kviesdavo bisams. Po metų jis sėkmingai koncertavo Londone, po dar metų - JAV. Jo nepaprasto meistriškumo dėka Paderewski tapo kultine muzikinės visuomenės figūra, jį visur priimdavo labai šiltai. Žiūrovus ir klausytojus traukė ne tik muzikinė Paderewskio pasirodymo dalis, bet ir jo ryški, iššaukianti, bene hipnotizuojanti išvaizda. Kritikai pripažino jį vienu geriausių savo laikų muzikos atlikėjimu nepaisant to, kad jo muzikinių kūrinių interpretavimas dinamikos ir tempo požiūriu buvo gana drąsus.

1897 m. Paderewski nusipirko vilą prie Ženevos ežero Šveicarijoje, kur leisdavo laiką tarp koncertų. Po dviejų metų jis vedė Heleną Górską. Koncertinės veiklos dėka pianistas uždirbdavo nemažai pinigų, todėl nusipirko dvarą ir Lenkijoje, didelę savo uždarbio dalį skirdavo labdarai. Tęsė koncertus visame pasaulyje (1904 m. jis lankėsi net Naujojoje Zelandijoje).

Darydamas pertraukas tarp koncertinių turų, komponuodavo. Vienas didžiausių kūrinių - opera Manru. 1907 m., eilinės pertraukos metu, baigė keletą žymiausių kūrinių, tame tarpe ir Simfoniją h-moll, tačiau grįžęs koncertuoti 1909 m. išgyveno kūrybinę krizę, apie kurią vėliau savo prisiminimuose rašė: "Nenorėjau skambinti... man tai buvo didelė kančia".

Prasidėjus antrajam XX a. dešimtmečiui, Paderewski pradėjo dalyvauti politiniame Lenkijos gyvenime, palaikydamas šalies nepriklausomybės idėją. 1913 m. apsigyveno JAV, tačiau Pirmojo pasaulinio karo pradžioje sugrįžo į Europą, kur Paryžiuje tapo Lenkijos nacionalinio komiteto nariu, o netrukus tapo Lenkijos atstovu Antantėje. Dalyvavo steigiant panašias visuomenines ir politines organizacijas kituose miestuose, įskaitant Londono pagalbos fondą. Retorikos menas ir ryški charizma padėjo Paderewskiui įtikinti JAV prezidentą Woodrową Wilsoną kaip vieną iš punktų jo ultimatume įtraukti ir nepriklausomos Lenkijos valstybės sukūrimą. Tuo laikotarpiu Paderewski turėjo tapti tarpininku tarp Lenkijos vyriausybės išeivijoje, kurią palaikė Antantė, ir naujojo valstybės vadovo Józefo Piłsudskio. 1919 m. sausio mėn. Pilsudskis paskyrė kompozitorių ministru pirmininku. Šiame poste Paderewski prabuvo mažiau nei metus, tačiau jam pavyko sudalyvauti ir Paryžiaus taikos konferencijoje.

Po to Paderewskio politinė karjera tęsėsi neilgai: sutarties sąlygos nebuvo Lenkijai palankiausios. Muzikantas, suvokdamas, kad negali suprasti visų politinių subtilybių ir pavojų, 1919 m. gruodį atsistatydino. Kitų metų vasarą, kai Raudonoji armija judėjo Varšuvos link, Paderewski dalyvavo ambasadorių konferencijoje, kuri iš esmės tapo Paryžiaus taikos konferencijos tęsiniu, tačiau nusivylęs sąjungininkų siūlomomis Lenkijos vystymosi galimybėmis, galiausiai paliko politiką ir 1922 m. pasinėrė į koncertinę veiklą.

Pirmasis pianisto pasirodymas, po ilgosios pertraukos, įvyko Carnegie Hall salėje Niujorke ir turėjo milžinišką pasisekimą. Koncertinio turo po JAV metu surengė daug koncertų, kur jį sutikdavo pilnos salės klausytojų. Vėliau sugrįžo į savo vilą į Šveicariją. 1926 m., sužinojęs apie Lenkijoje įvykusį perversmą, pasisakė prieš Sanaciją. Paderewskio viloje buvo pasirašyta opozicijos deklaracija, pavadinta Front Morges.

1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui aštuoniasdešimties metų kompozitorius nusprendė grįžti į aktyvią visuomeninę veiklą. 1940 m. jis tapo Lenkijos Respublikos nacionalinės tarybos Londone, kuri tapo išeivijos Seimo atitikmeniu, pirmininku, atgaivino savo įkurtą fondą. Naciai jo pavardę buvo įtraukę į Trečiojo Reicho priešų sąrašą. Vėl nusprendė koncertuoti JAV, taip norėdamas padėti Lenkijai ir surinkti lėšų. Koncertinio turo metu susirgo plaučių uždegimu ir 1941 m. birželio 29 d. mirė Niujorke.

Buvo palaidotas Arlingtono nacionalinėse kapinėse, tačiau 1992 m. liepos 5 d. jo palaikai buvo perkelti į Varšuvą ir perlaidoti Šv. Jono Krikštytojo katedroje.

Kūryba

Paderewski pradėjo kurti mažus kūrinius dar jaunystėje. Jau 1870-ųjų pabaigoje pasireiškia jo individualus kompozitoriaus stilius (sonata smuikui, "Keliautojo dainos"), pasižymintis vėlyvojo romantizmo charakteristikomis. Pirmieji du dideli Paderewskio kūriniai - koncertas fortepijonui, sukurtas ir pirmą kartą atliktas 1889 m., taip pat fantazija lenkiškomis temomis, irgi fortepijonui, sukurta keturiais metais vėliau. Šie kūriniai buvo sėkmingi visų pirma dėl to, kad pats Paderewskis juos puikiai atlikinėjo, tačiau jau 1930-aisiais jie tapo beveik visiškai pamiršti. Vėliau kompozitoriaus kūrybiniai polėkiai tapo labiau periodiniai, kuomet jo intensyvi koncertinė veikla buvo laikinai sustabdoma. Vienas iš tokių laikotarpių - 1903 m., kai kompozitorius baigę savo Sonatą fortepijonui, Dvylika romansų Catulle Mendè poezijai, Variacijas ir fugą - vieną iš geriausių jo žinomų kūrinių.

Didžiausias jo kūrinys orkestrui - Simfonija h-moll - irgi buvo pradėta 1903 m., tačiau ją baigė tik 1907-1908 m., kai vėl padarė pertrauką ir nekoncertavo. Simfonija nebuvo labai populiari: jos nacionalinė romantiškoji dvasia ir tam tikras stilistinis netolygumas buvo savotišku anachronizmu laikotarpyje, kai Eupopos muzikinė kultūra XX a. pradžioje sparčiai vystėsi kiek kita linkme. Kūrinys tęsiasi apie 70 minučių, jame atvaizduojami įvairūs Lenkijos istorijos epizodai. Kadangi Paderewski buvo labai gerbiamas visoje Europoje, ši simfonija kurį laiką išliko orkestrų repertuare, kritikų atsiliepimai buvo teigiami.

Pats Paderewski manė, kad svarbiausias jo kūrinys - tai opera "Manru". Pradėjęs ją rašyti 1893 m., baigė tik 1901 m. Kūrinio premjera įvyko tų pačių metų gegužės 29 d. Dresdene. Libretą, pagal Józefo Kraszewskio romaną "Namas už kaimo", parašė Alfred Nossig. Opera pasakoja jaunojo čigono meilės lenkų valstietei istoriją. Kiek vėliau opera buvo pastatyta Lvove, o 1092 m. vasario 14 d. įvyko jos prapremjera Metropolitan operoje Niujorke. Tą patį sezoną opera buvo parodyta dar 9 kartus, tačiau kitais sezonais atnaujinta nebuvo. Manru išlieka vienintele lenko sukurta opera, kuri buvo parodyta Metropolitan scenoje.