Jėzus Kristus

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Kristus, vaizduojamas bažnyčios vitraže

Kristaus gimimas – Gerard van Honthorst paveikslas

XI amžiaus portretas

Jėzus Kristus (Jėzus iš Nazareto arba tiesiog Jėzus; gimė apie 6 ar 4 m. pr. m. e., mirė apie 30 m.) – svarbiausia asmenybė krikščionybėje. Manoma, jog Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas. Kristaus mokinių – apaštalų – misijos metu, jo pasekėjai imti vadinti krikščionimis. Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas atkūrė praeityje prarastą žmogaus galimybę į amžinąjį gyvenimą.

Krikščionybėje Jėzus Kristus yra laikomas Dievo Sūnumi ir sykiu Dievu, Islame jis laikomas pranašu, Judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.

Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus, ypač apie paskutiniąją savaitę, iš Evangelijų.

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones. Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.

Šiuo metu beveik visi istorikai vieningai sutaria, kad Jėzus Kristus tikrai egzistavo ir buvo istorinė asmenybė.

== Vytenis Kalačiovas

==

„Jėzus“ kilęs iš graikų Ιησους (Jesous), o šis verstas iš

• (aramėjų kalbos ישוע) Ješua „Viešpats (Jahveh) gelbėja“

arba

• (hebrajų kalbos יְהוֹשֻׁעַ) Jošúa „Viešpats gelbėja“.

„Kristus“ yra teologinis vardas, kilęs iš graikiško Χριστός (Christos), versto iš hebrajų Mašiach (Mesijas), reiškiančio „pateptasis“.

Pranašystės

Tikima, kad pirmoji pranašystė jau buvo duota Edeno sode, iš karto po nuopuolio. Pradžios knyga 3 skyrius:

14 VIEŠPATS Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu tai padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. 15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną. "

Tikima, kad Kristaus (Mesijo) atėjimą pranašavo ne vienas Senojo Testamento pranašas. Yra apie 300 pranašysčių, kurios išsipildė Jėzuje. Dar tiek pranašavo apie antrąjį Jėzaus atėjimą, kurio krikščionys laukia ateityje.

Pakartoto Įstatymo knygoje (19sk.), kurios autoriumi tradiciškai laikomas Mozė, gyvenęs apie 1500–1300 iki Kristaus, rašoma:

18 Išugdysiu jiems pranašą kaip tave iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką būsiu jam įsakęs. 19 Jei kas nors neklausys žodžių, kuriuos pranašas kalbės mano vardu, aš pats pašauksiu jį už tai atsakyti.

Praėjus apie 700 metų pranašas Izaijas kalbėjo (53 sk.):

4 Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. 5 Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. 6 Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę.

Atskiri pranašai išpranašavo įvairias Jėzaus Kristaus gyvenimo detales: gyvenamąją vietą, mirties pobūdį, kentėjimo kelią.

Gimimas

Dievobaimingai merginai vardu Marija pasirodė angelas ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Marijos vyru tapo Juozapas, priklausęs karališkajai Dovydo giminei. Evangelijos pasakoja, kad Juozapas sužinojęs, jog Marija nėščia, norėjo ją slapta atleisti, tačiau sapne jam pasirodęs angelas papasakojo apie tai, kad gimsiąs vaikas yra iš Dievo.

Mesijas Jėzus gimė Betliejaus mieste, kaip pranašavo pranašas Michėjas, Judėjoje, Erodo Didžiojo ir Romos imperatoriaus Augusto valdymo laikais. Vaikelį pavadino Jėzumi, kaip liepė angelas. Jėzus kartu su savo tėvu buvo dailidės ir gyveno Nazareto mieste, Galilėjoje, todėl dažnai Jis buvo vadinamas Jėzumi Nazariečiu.

Šventasis Raštas kalba, kad Jėzus turėjo brolius Simoną, Jokūbą, Judą ir Juozapą (jie minimi Mt.13:57). Žodis broliai čia gali reikšti ir „pusbrolius“. Vienas jų, Jokūbas, tapo pirmuoju Jeruzalės bažnyčios vyskupu, taip pat parašęs Naujojo Testamento Jokūbo laišką. Judas tapatinamas su Judo laiško autoriumi.

Tarnystė

Keturios evangelijos daugiausiai dėmesio skiria Jėzaus gyvenimo laikotarpiui po 30 metų, nes būtent tokio amžiaus Kristus pradėjo savo žemišką tarnystę.

Tarnystę Jėzus pradėjo nuo to, kad pasikrikštijo pas tuometinį pranašą Joną Krikštytoją. Tuomet, praleidęs 40 dienų pasninkaudamas dykumoje, Jėzus apsigyveno Kafarnaume šalia Genezareto ežero. Kristus surinko 12 mokinių (Luko 6 sk.):

13 Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais: 14 Simoną, kurį praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą ir Joną, Pilypą ir Baltramiejų, 15 Matą ir Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą ir Simoną, vadinamą Uoliuoju, 16 Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, vėliau tapusį išdaviku. Po Judo išdavystės ir mirties, jį pakeitė Motiejus.

Apreiškimo knygoje rašoma, kad dvylika mokinių teis dvylika Izraelio giminių. Po Kristaus pakilimo į dangų, dvylika apaštalų skelbė Evangeliją po visus Artimuosius Rytus ir ne tik. Jie buvo Kristaus mokymo skleidėjai pirmajame amžiuje.

Savo gyvenimo žemėje metu, Jėzus mokė žmonės, darė daugybę stebuklų: gydė, išvarinėjo demonus, ramino audras ir prikeldavo numirusius.

Kristus yra Krikščioniškos bažnyčios įkūrėjas.

Pasiaukojimas ir nukryžiavimas

Kristaus laiku valdančioji bažnyčia (judėjai) už religine išdavystę norėjo nužudyti Jėzų. Tačiau Kristus buvo mylimas ir turėjo daug pasekėjų. Todėl buvo neįmanoma jį suimti dienos metu. Vienas iš Jėzaus artimiausių mokinių, Judas Iskariotas, už 30 sidabrinių mokestį išdavė Mesiją. Yra žinoma, kad Judas buvo Jėzaus ir Jo mokinių iždininkas.

Naktį Jėzų suėmė, išniekino ir išjuokė. Tuo tarpu jis nesipriešino ir nepratarė nė žodžio. Išaušus rytui, vietinis valdytojas Poncijus Pilotas, norėdamas įtikti žydams, liepė nukryžiuoti Kristų Golgotos (Kalvarijos) kalne, imperatoriaus Tiberijaus valdymo laiku.

Jėzaus mirtį lydėjo gamtos reiškiniai. Kaip rašo evangelijos:

50 Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią. 51 Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. 52 Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. 53 Išėję iš kapų po prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. 54 Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“ (Mato 27:50-54)

Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtimi kiekvienas tikintysis gauna išgelbėjimą iš amžinos pražūties pragare, kaip Dievo bausmės už žmogaus nuodėmes. Anksčiau Dievo išrinktąja tauta buvo tik Izraelis, o Kristaus auka atvėrė kelią ir pagonims tapti Dievo tauta. Jėzaus mirties galia suteikia žmogui pergalę prieš šėtoną, nuodėmę ir savo ydas bei geismus. Jeigu Senojo Testamento laikais žmogus buvo nuteisinamas atnešdamas tyrą avinėlį kaip auką Dievui, tai Naujojo Testamento laikais žmogus nuteisinamas tikėdamas Kristaus auka.

Prisikėlimas ir Pakilimas į dangų

Jėzus Kristus neša kryžių, El Greko XVI a.

Po trijų dienų kai buvo palaidotas, Kristus, kaip ir žadėjo būdamas gyvas, – prisikėlė. Evangelistas Matas tai aprašo taip:

1 Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. 2 Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. 3 Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. 4 Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. 5 O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. 6 Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. 7 Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: 'Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite'. Štai aš jums tai paskelbiau“. 8 Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. 9 Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. 10 Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“. (Mato 28: 1-10)

Galilėjoje Kristus pasirodė mokiniams, 40 dienų mokino juos, davė nurodymą skelbti Gyvybės Žodį per visą pasaulį, o po to, daugiau kaip 500 žmonių akivaizdoje, pakilo ant debesų į dangų.

14 Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį. 15 Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. 16 Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. 17 Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, 18 ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. 19 Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. (Morkaus 16: 14-19)

Jėzus Kristus pažadėjo grįžti antrą kartą tokiu pat būdu kaip jis pakilo. Todėl krikščionys laukia Kristaus atėjimo paskutiniais laikais, kad būtų užbaigtas žmonijos gyvavimas žemėje ir įvykdytas amžinas teisingumas.

Istoriškumas

Dauguma šiuolaikinių istorikų mano, jog Jėzaus istorija gana ilgą laiką buvo perduodama iš lūpų į lūpas ir buvo pirmąkart užrašyta tik praėjus keliasdešimčiai metų nuo nukryžiavimo. Seniausias žinomas Jėzaus paminėjimas yra pirmojo amžiaus vidurio apaštalo Pauliaus laiškai, tačiau Paulius rašo Jėzų tematęs vizijose.

Daugelis Evangelijos tekstų (pagal Matą, Morkų ir Luką) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami. Tačiau kartais spėjama buvus senesnį, neišlikusį dokumentą, kurį žinojo visų trijų Evangelijų autoriai.

Be Evangelijų, yra žinomi tik keturi istoriniai šaltiniai, minintys Jėzų.

• Juozapo Flavijaus Testimonium Flavianum yra prieštaringai vertinamas dokumentas, kurio autentiškumas ginčijamas jau nuo XVII amžiaus (seniausias išlikęs jo citavimas parašytas 324 metais). Dauguma istorikų įtaria klastotę, tačiau kai kada šiuo dokumentu tebesiremiama.
• Tacito „Analuose“ 44 skyriuje apie Romos gaisrą rašoma: „Kad paskalos nurimtų, kaltininkais Neronas apšaukė ir rafinuočiausiems kankinimams atidavė žmones, liaudies nekenčiamus dėl piktadarysčių ir vadinamus krikščionimis. To vardo pradininkas Kristus, Tiberijui valdant, prokuratoriaus Poncijaus Piloto buvo pasmerktas mirti; tam kartui išnaikinti šie pražūtingi prietarai vėl atgijo ir paplito ne tik Judėjoje, kur šios piktžolės šaknys, bet ir Romoje, kur iš visų pusių suplaukia ir tarpsta visos šlykštynės ir begėdystės“. Tekstas greičiausiai autentiškas, tačiau nėra tikslus. I a. Kristaus pasekėjai dar nesivadino krikščionimis, o romėnai jų neskyrė nuo judėjų. Todėl greičiausiai Tacitas, rašydamas apie Romos gaisrą rėmėsi ir pačių krikščionių, jau paplitusių jo laikais, pasakojimais. Taip galėjo atsirasti eilutė apie Jėzų. Kitas variantas – šią eilutę vėliau įterpė perrašinėtojai.
• vienoje iš savo ataskaitų Trajanui iš Bitinijos, kur buvo Romos vietininku, rašo: „Šis tikėjimas plinta visur, ne tik miestuose ir kaimuose, bet ir visame krašte. Šventyklos tuštėja, ir žmonės jau senai nebeaukoja dievams. <…> Jie turi paprotį tam tikromis dienomis prieš saulėtekį rinktis ir melstis Kristui kaip dievui“. Dauguma tyrinėtojų šį tekstą linkę laikyti autentišku, nes II a. pradžioje krikščionybė rytinėse Romos provincijose iš tiesų labai plito. Tačiau šaltinis nieko nerodo apie Jėzaus istoriškumą, tik pamini, kad jam meldžiasi krikščionys.
• Svetonijus savo veikale Cezarių Gyvenimas taip pat du sykius pamini Jėzų. Skyriuje apie imperatorių Klaudijų rašoma: „žydus išvarė iš Romos už tai, kad be perstojo maištavo, kurstomi kažkokio Kristaus“, o skyriuje apie Neroną: „buvo kankinami krikščionys, naujo ir nusikalstamo prietaro pasekėjai.“ Abi citatos laikomos autentiškomis, tačiau antroji neabejotinai remiasi Tacitu, todėl nėra pirminis šaltinis. Skyriuje apie Klaudijų Svetonijus neskiria krikščionių nuo žydų, įrodymas, kad I a. sąvokos krikščionys dar nebuvo, o skyriuje apie Neroną ją naudoja tik mėgdžiodamas Tacitą.

Vardas Chrestos tais laikais buvo ypač paplitęs tarp vergų ir atleistinių, senovės Romos antkapių užrašuose jis rastas aštuoniasdešimt kartų.

Mito teorija

XVIII amžiuje atsirado istorikų, bandžiusių abejoti Jėzaus Kristaus asmenybės istoriškumu, jie sukūrė vadinamą „Kristaus mito teoriją“. Jos tikslas buvo lyginamosios mitologijos metodais įrodyti, jog nemaža dalis istorijų apie Jėzaus gyvenimą yra nukopijuotos iš įvairių to istorinio periodo pasakų ir sakmių, kas kelia nepasitikėjimą šaltinių istoriškumu.

Šiuo metu mito teorijos pasekėjai mokslinėje bendruomenėje sudaro neženklią mažumą ir jų pažiūros nėra pripažįstamos plačiojoje akademinėje bendruomenėje.

Literatūra

• Robertson A., Istorinis Kristus. K.,1997

Nuorodos

Vikižodynas