Tamplieriai: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

17:35, 7 rugpjūčio 2018 versija

Tamplieriai (pranc. templiers, nuo temple - šventykla) – religinis riterių ordinas, kurį Šventojoje žemėje 1119 m. po Pirmojo kryžiaus žygio įkūrė nedidelė riterių grupė.^{[reikalingas šaltinis]} Ordinas egzistavo apie du šimtmečius ir buvo išformuotas 1312 m. Kartu su joanitais tai buvo vienas iš pirmųjų karinių dvasinių ordinų.

XII-XIII a. ordinas buvo labai turtingas, jam priklausė plačios žemės valdos tiek kryžiuočių įsteigtose valstybėse Palestinoje ir Sirijoje, tiek Europoje. Popiežius, kuriam ordinas tiesiogiai buvo pavaldus, templieriams suteikė plačias bažnytines ir juridines privilegijas. Neretai ordinas atliko kryžiuočių įsteigtų Rytuose valstybių karinės apsaugos funkcijas, nors jo įsteigimo metu pagrindiniu tikslu buvo deklaruotas į Šventąją žemę atvykstančių maldininkų gynimas. 1291 m. kryžiuočiai iš Palestinos buvo išvyti Egipto sultono, o templieriai ėmėsi prekybos ir lupikavimo, sukaupė didelius turtus. Jų santykiai su popiežiumi ir Europos monarchais suprastėjo.

1307-1314 m. Prancūzijos karalius Pilypas IV, stambūs feodalai ir katalikų bažnyčia ėmėsi ordino narius suiminėti, kankinti ir žudyti, o 1312 m. popiežius Klemensas V ordiną panaikino.

Istorija

1119 m. Kryžiaus žygių į Šventąją žemę metu prancūzų riteris Hugues de Payns ir aštuoni jo giminaičiai riteriai davė neturto ir priklausomybės įžadus Jeruzalės patriarchui, prisiimdami atsakomybę už keliaujančiųjų maldininkų saugumą. Karalius Balduinas II paskyrė jiems vietą būstinei Saliamono šventyklos pietrytiniame sparne. Riterius vienuolius imta vadinti „Jeruzalės šventovės neturtingaisiais Kristaus broliais“. Riteriai vienuoliai vilkėjo baltais apsiaustais, papuoštais aštuonkampiais raudonais kryžiais (kankinystės simbolis) ir nešiojo baltą lininį diržą (tyros širdies simbolis).

Apie ordiną ir jo veiklą mažai kas žinoma iki 1128 m., kai popiežius Honorijus II Trua susirinkime oficialiai pripažino ordiną ir paskyrė didįjį magistrą. Trua susirinkime dalyvavę vienuoliai Prancūzijoje ir Anglijoje pradėjo aktyviai ir sėkmingą verbavimo į ordiną kampaniją. Tuo tikslu daugelis jų grįžo į tėvynę, pats Hugues de Payns aplankė Šampanę, Anžu, Normandiją ir Flandriją, taip pat Angliją ir Škotiją. Ordinas greit plėtėsi, į jį įstojo daug kilmingų bajorų. Krikščioniško pasaulio galingieji ordinui skyrė didžiules dovanas. Tai užtikrino stabilią ordino ekonominę padėtį Vakaruose, ypač Prancūzijoje, dėl to jis buvo laikomas prancūzišku ordinu.

1139 m. kovo 29 d. popiežius Inocentas II išleido bule, pavadintą Omne Datum Optimum, pagal kurią tamplieriai galėjo laisvai kirsti bet kokias sienas, buvo atleidžiami nuo mokesčių ir nebuvo pavaldūs niekam išskyrus patį Romos popiežių.

Ordino klestėjimas

XIII a. antroje pusėje Ordinas tapo savarankiška valstybe su savo kariuomene, teismais, policija, finansais. Jis susidėjo iš provincijų, kurioms vadovavo komtūrai. Ordino broliai skirstėsi į riterius, kaplanus ir tarnaujančiuosius brolius. Tamplieriais galėjo tapti tik nevedę vyrai, kilę iš kilmingų šeimų ir nepriklausantys kitiems ordinams. Tamplierių ordino įtaka ir turtai kėlė pavydą ir nepasitikėjimą kitų ordinų ir net karalių tarpe. Ordino riteriai sėkmingai vertėsi ūkine, bankine bei prekybine veikla, jiems priklausė didžiulės latifundijos. Jie turėjo savo bankus Londone ir Paryžiuje.

Ordino žlugimas

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

1187 m. tamplieriai patyrė skaudų pralaimėjimą prieš saracėnų sultoną Saladiną mūšyje prie Hatino. Daug riterių žuvo. Jeruzalė buvo užimta saracėnų. Po keleto metų tamplieriai buvo priversti pasitraukti iš Sirijos. Jie persikėlė į Kiprą, o vėliau iš ten dalis grįžo į Prancūziją. Didžiojo magistro pavedimu tamplierių turtas buvo pargabentas į Paryžių ir padėtas į centrinį tamplierių banką. Jį sudarė 150 000 aukso lydinių ir gausybė sidabro. Į šį didžiulį turtą XIV amžiaus pradžioje sumanė pasikėsinti Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis, nurodęs ordino didžiajam magistrui paklusti ir jam tarnauti. Tačiau didysis magistras Žakas de Molė (Molay) šį karaliaus reikalavimą atmetė. Prasidėjo užkulisinė ir atvira kova su tamplieriais, kaltinant juos įvairiomis nedorybėmis bei erezija, Kristaus mokslo paniekinimu, kenkimu Bažnyčiai, vaikų tvirkinimu ir pan. Iš pradžių ordiną šioje kovoje rėmė popiežius, turėjęs savo sąskaitų su Prancūzijos karaliumi. Vėliau Prancūzijos karaliui pavyko įkalbėti Romos popiežių Klemensą V stoti jo pusėn. 1307 m. karaliaus nurodymu Žakas de Molė ir Prancūzijoje esantys tamplieriai buvo suimti, o jų turtas konfiskuotas. Žiaurių kankinimų metu tamplieriai buvo priversti prisipažinti nebūtomis nuodėmėmis. 1312 m. balandžio 5 d. popiežius Klemensas V išleido bulę, nukreiptą prieš ordiną. Ordinas buvo uždraustas. Paryžiuje buvo surengtas 540 tamplierių teismo procesas. Nepaisant riterių pareiškimų, kad jų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais, jų nebuvo pasigailėta. Daugelyje Prancūzijos miestų tamplieriai buvo sudeginti ant laužų. Ordiną uždraudus, didysis magistras ir dar keturi aukšti ordino pareigūnai iš pradžių buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Bet kadangi po to didysis magistras staiga viešai atsisakė savo parodymų, jis, kaip neatgailaujantis eretikas, buvo sudegintas 1314 m. kovo 19 d. Paryžiuje, Notre Damo aikštėje.

Pasak legendos, apgaubtas laužo liepsnos paskutinis Ordino didysis magistras pakvietė karalių ir tamplierių neapgynusį popiežių susitikti Dievo teisme, o valdovo palikuonis prakeikė iki septintos kartos. Prakeiksmas išsipildė: po dviejų savaičių mirė popiežius, rudenį – Prancūzijos karalius. Manoma, kad juos nunuodijo gyvi likę Ordino nariai – nuodų paslapčių žinovai. Netrukus, nepalikę vyriškos lyties įpėdinių, vienas po kito mirė ir Pilypo Gražiojo sūnūs. Į Prancūzijos sostą įžengė nauja valdovų dinastija.

Šaltiniai

Nuorodos

@@ Eilutė 4: / Eilutė 4: @@
 XII-XIII a. ordinas buvo labai turtingas, jam priklausė plačios žemės valdos tiek kryžiuočių įsteigtose valstybėse Palestinoje ir Sirijoje, tiek Europoje. [[Popiežius]], kuriam ordinas tiesiogiai buvo pavaldus, templieriams suteikė plačias bažnytines ir juridines privilegijas. Neretai ordinas atliko kryžiuočių įsteigtų Rytuose valstybių karinės apsaugos funkcijas, nors jo įsteigimo metu pagrindiniu tikslu buvo deklaruotas į Šventąją žemę atvykstančių maldininkų gynimas. 1291 m. kryžiuočiai iš Palestinos buvo išvyti Egipto sultono, o templieriai ėmėsi prekybos ir [[Lupikavimas|lupikavimo]], sukaupė didelius turtus. Jų santykiai su popiežiumi ir Europos monarchais suprastėjo.
--1314 m. [[Prancūzijos karalius]] [[Pilypas IV Gražusis|Filipas IV]], stambūs feodalai ir katalikų bažnyčia ėmėsi ordino narius suiminėti, kankinti ir žudyti, o 1312 m. popiežius [[Klemensas V]] ordiną panaikino.
+-1314 m. [[Prancūzijos karalius]] [[Pilypas IV Gražusis|Pilypas IV]], stambūs feodalai ir katalikų bažnyčia ėmėsi ordino narius suiminėti, kankinti ir žudyti, o 1312 m. popiežius [[Klemensas V]] ordiną panaikino.
 == Istorija ==