Monmoransi: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

21:23, 31 liepos 2018 versija

Monmoransis pranc. Montmorency

Miesto aikštė

Monmoransis 48°59′26″ š. pl. 2°19′22″ r. ilg. / 48.99056°š. pl. 2.32278°r. ilg. / 48.99056; 2.32278 (Monmoransi)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Prancūzija
Regionas	Il de Fransas
Departamentas	Uazos slėnis

Gyventojų (2013)	20 796
Plotas	5,37 km²
Tankumas (2013)	3 873 žm./km²

Vikiteka	Monmoransis

Monmoransis (pranc. Montmorency) – Prancūzijos miestas Il de Franso regione. Uazos slėnio departamento Monmoransio kantono sostinė, miestas kartu yra ir valsčiaus centras.

Geografija

Išsidėstęs 13 km į šiaurę nuo Paryžiaus žiedinio automobilių kelio ir 21 km nuo Šarlio de Golio tarptautinio oro uosto. Šalia telkšo d’Enghien ežeras. 20 866 gyventojai (2014 m. duomenys).

Iki XIX a. garsėjo plytų gamyba, vėliau ši pramonė sustojo, nes sumažėjo molio atsargos Champeaux plynaukštėje. Vėliau dar kiek buvo gaminamos čerpės. „BALT Extrusion“ produkcija – kateteriai ir venų implantantai – gerai žinoma šalyje ir užsienyje, įmonė šioje srityje pirmauja pasaulyje. Didžiausias darbdavys – vietinė klinikinė ligoninė, kartu su filialu Obono mieste įdarbina 1700 darbuotojų. Veikia dar dvi klinikos, vienuolika senelių namų ir kt. socialinės įstaigos.

Istorija

Apylinkėse jau gyventa neolito amžiuje. Gyvenvietės vardas kildinamas iš lot. Mons Maurentius 'Maurencijaus kalnas'. Kartu gyvuoja vietinė legenda, skelbianti, kad šis pavadinimas Karolio Martelio laikais atsirado vienam iš karių mūšio metu sušukus „Voilà mon Maure occis!“ (liet. Tai užmuštas mano Mauras!).

Strateginė aukštuma, ant kurios kūrėsi Monmoransis, dominavo virš romėnų kelio į Ruaną, todėl jau IX a. ten buvo suręsta medinė pilaitė. Nuo 997 m. pilis atiteko Bušarui II Barzdotajam, vienos iš garsiausios prancūzų kilmingųjų giminės (nuo XII a. ji buvo vadinama de Montmorency) pradininkui. XII a. išmūryta akmeninė pilis ir gynybinė sieną aplink miestelį. Pamažu Monmoransis išaugo į stamboką amatų ir prekybos centrą, 1257 m. jame įsikūrė Tamplieriai. Šimtametis karas miestiečiams atnešė mirtį ir ekonominį nuosmukį, griuvėsiais virto ir akmeninė pilis, vėliau ji jau niekada nebebuvo atstatyta.

XVI a. apylinkėse išplito vynuogininkystė ir sodininkystė. Krašte kilo religiniai karai, žuvo nemažai protestantų tikinčiųjų. 1632 m. užgeso de Montmorency giminė ir miestas perėjo į Burbonų rankas. XVII a. Monmoransyje jau buvo apie 1500 gyventojų, kurie specializavosi vietinės veislės trešnių auginimu. Miestas pamažu virto Paryžiaus bankininkų ir dvarų artistų poilsio vieta. Savo kūriniais vietovę išgarsino žinomi menininkai Madam de Sevinė ir Šarlis Lebrenas, čia pasistatę vasarnamius (iki mūsų dienų neišliko). 1689 m., kunigaikščiui de Condé prašant, miestui suteiktas Angjeno (Enghien; Anguien) vardas.

1702 m. turtingas finansininkas Pierre Crozat le Jeune nupirko apleistą Šarlio Lebreno vilą ir jos vietoje pastatė naujus rūmus. Juose apsigyveno maršalas de Montmorency-Luxembourg, žinomas ir kaip pasaulinio garso filosofo ir rašytojo Žano Žako Ruso globėjas. Pastatas nebuvo prižiūrimas, pamažu nyko ir 1817 m. buvo nugriautas. 1788 m. netoliese iškilo kiti rūmai, kurie nuo 1906 m. miestui tarnauja kaip rotušė.

XVIII a. garsiausiu miesto svečiu buvo Žanas Žakas Ruso, gyvenęs Enghien’e 1756–1762 m.: pirmiau pas Louise d'Épinay, vėliau pas maršalą de Montmorency-Luxembourg. Pastarasis globėjas filosofui paskyrė atskirą nedidelį namelį, kuriame gimė žinomi veikalai: „Apie visuomenės sutartį, arba Politinės teisės principai“ (1762 m.); romanai „Julija, arba Naujoji Eloiza“ (1761 m.) ir „Emilis, arba Apie auklėjimų“ (1762 m.). Išspausdinus pastarąją knygą, dėl jos turinio šalyje kilo skandalas ir Ž. Ž. Ruso turėjo skubiai pasitraukti į Šveicariją.

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu Nacionalinis Konventas 1793 m. nusprendė pervadinti Angjeną į Emilį, taip pagerbiant Ž. Ž. Ruso ir jo skandalingąjį kūrinį „Emilis, arba Apie auklėjimų“. Kai didysis filosofas buvo perlaidojamas iš Ermenonville kapinių (Šveicarija) į Panteoną Paryžiuje, karstas su palaikais 1794 m. trumpam buvo iškilmingai pašarvotas miesto aikštėje.

XIX a. gyvenvietė išliko kurortiniu Paryžiaus priemiesčiu. 1866 m. geležinkelio linija sujungė jį su Angjen le Benu. Amžiaus bėgyje ir toliau buvo karštai diskutuojama dėl jo pavadinimo: 1813 m. Napoleono įsakymu grąžintas Monmoransio vardas; po metų pervadintas į pirminį Angjenas; vadinamojo Šimtadienio metu – vėl Monmoransis; 1815 m. Burbonams grįžus į valdžią – vėl Angjenas; 1832 m. galutinai pavadintas Monmoransiu (o šalia telkšančiam ežerui sutektas Angjeno vardas). Per Prancūzijos-Prūsijos karą miestą užėmė priešų kareiviai. 1870 m. išreikalavę iš miestiečių 400 000 frankų išpirką, jie pasitraukė.

XX amžiuje kone keturgubai išaugo gyventojų skaičius, išsiplėtė ir užimama teritorija. Senamiestis išlaikė savo viduramžišką charakterį, pats Monmoransis dvelkia provincialumu ir neskubiu gyvenimo tempu. Priešingai nei kitose Paryžiaus miestuose–palydovuose daugiaaukščių mažai, išliko daug XIX a. statytų vilų. Išimtį sudaro pietinis Champeaux rajonas, kur 1960–1970 m. išdygo daugybė šeimyninių ir daugiabučių namų. Skaitlingais parkais garsėjančiame mieste nekilnojamo turto kainos gana aukštos, nepaisant netolimo Šarlio de Golio oro uosto ir greta nutiestos automagistralės A 15 keliamo triukšmo.

Ryšiai su Lietuva ir Lenkija

Abiejų Tautų Respublikoje pralaimėjus 1831 m. sukilimą, daugybė jo dalyvių pasitraukė į Prancūziją. Kai kurie lenkų ir lietuvių sukilėliai apsigyveno Monmoranse. Miesto Šv. Martyno bažnyčioje buvo tuokiamasi ir krikštijami vaikai, o mirusieji laidojami Les Champeaux kapinėse. Mormoranse amžinam poilsiui atgulė: generolas Henrikas Dembinskis, poetas Adomas Mickevičius (palaikai 1890 m. perkelti į Vavelį) su žmona Celina, dvarininkas ir mecenatas Karolis Bžostovskis, poetas ir orientalistas Aleksandras Boreika Chodzka, pasakėtininkas Antonijus Goreckis, poetas Kiprijonas Kamilis Norvydas, etnografas Bronislovas Pilsudskis ir kt. Keli iškilūs sukilėliai palaidoti aukščiau paminėtoje bažnyčioje.^[2]^[3]

Nuo 1843 m. organizuojama kelių tūkstančių palaidotų sukilėlių ir kitų emigrantų iš LDK ir Lenkijos teritorijų kasmetinė pagerbimo šventė. Po pamaldų ir giesmės „Boże, coś Polskę“ Šv. Martyno bažnyčioje iškilminga procesija keliauja į kapines, kur padedami atminimo vainikai.

Išnašos

Literatūra

R. Biais, G. et G. Dornier. Connaître et aimer Montmorency – Éditions du Valhermeil: Auvers-sur-Oise, 1993
Michel Rival. Le Refoulons ou le chemin de fer d’Enghien à Montmorency – Éditions du Valhermeil: Auvers-sur-Oise, 1989
Jean Aubert. Les Grandes Heures de Montmorency et ses environs – Éditions Horvath: Lyon, 1983
Brigitte Bedos. Histoire de Montmorency – Le Moyen Âge, 1979
Ch. Rowe. Montmorency en 1900 – Bibliothèque européenne, 1990
Charles Lefeuve. Histoire de la vallée de Montmorency. Le tour de la vallée. 1984
Jerzy Skowronek, Alicja Bochenek, Marek Cichowski, Krzysztof Filipow (red.). Cmentarz polski w Montmorency – Państwowy Instytut Wydawniczy, 1986

Nuorodos

Miesto internetinė svetainė (fr.)

[1] Linas Maknavičius. Prancūzijos Lietuvių Bendruomenės istorinė apžvalga

[2] Polski cmentarz w Montmorency i polskie groby w Paryżu

[3] Cmentarz Les Champeaux w Montmorency

[1]

[2]

[3]

@@ Eilutė 21: / Eilutė 21: @@
 }}
 '''Monmoransis''' ({{fr|Montmorency}}) – [[Prancūzija|Prancūzijos]] miestas [[Il de Fransas|Il de Franso]] regione. [[Uazos slėnis|Uazos slėnio]] departamento Monmoransio kantono sostinė, miestas kartu yra ir valsčiaus centras.
-[[Vaizdas:Montmorency vu du lac d'Enghien1.jpg|thumb|300px|Miesto pakrašty telkšantis d’Enghien ežeras]]
 == Geografija ==
+[[Vaizdas:Montmorency vu du lac d'Enghien1.jpg|thumb|left|250px|Miesto pakrašty telkšantis d’Angjeno ežeras]]
 Išsidėstęs 13 km į šiaurę nuo [[Paryžius|Paryžiaus]] žiedinio automobilių kelio ir 21 km nuo [[Šarlio de Golio oro uostas|Šarlio de Golio tarptautinio oro uosto]]. Šalia telkšo d’Enghien ežeras. 20 866 gyventojai (2014 m. duomenys).
-Iki [[XIX a.]] garsėjo plytų gamyba, vėliau ši pramonė sustojo, nes sumažėjo molio atsargos Champeaux plynaukštėje. Vėliau dar kiek buvo gaminamos čerpės. BALT Extrusion produkcija – [[kateteris|kateteriai]] ir [[vena|venų]] implantantai – gerai žinoma šalyje ir užsienyje, įmonė šioje srityje pirmauja pasaulyje. Didžiausias darbdavys – vietinė klinikinė ligoninė, kartu su filialu [https://fr.wikipedia.org/wiki/Eaubonne| Eaubonne] mieste įdarbina 1700 darbuotojų. Veikia dar dvi klinikos, vienuolika senelių namų ir kt. socialinės įstaigos.
+Iki [[XIX a.]] garsėjo plytų gamyba, vėliau ši pramonė sustojo, nes sumažėjo molio atsargos ''Champeaux'' plynaukštėje. Vėliau dar kiek buvo gaminamos čerpės. „BALT Extrusion“ produkcija – [[kateteris|kateteriai]] ir [[vena|venų]] implantantai – gerai žinoma šalyje ir užsienyje, įmonė šioje srityje pirmauja pasaulyje. Didžiausias darbdavys – vietinė klinikinė ligoninė, kartu su filialu Obono mieste įdarbina 1700 darbuotojų. Veikia dar dvi klinikos, vienuolika senelių namų ir kt. socialinės įstaigos.
 == Istorija ==
-Apylinkėse jau gyventa [[Neo;itas|neolito ]]amžiuje. Gyvenvietės vardas kildinamas iš [[Lotynų kalba|lotynų kalbos]] ({{la|Mons Maurentius}} == {{lt|Maurencijaus kalnas}}). Kartu gyvuoja vietinė legenda, skelbianti, kad šis pavadinimas [[Karolis Martelis|Karolio Martelio]] laikais atsirado vienam iš karių mūšio metu sušukus „Voilà '''mon Maure occis'''!“ ({{lt|Tai užmuštas mano [[Maurai|Mauras]]!}}).
+Apylinkėse jau gyventa [[neolitas|neolito]] amžiuje. Gyvenvietės vardas kildinamas iš {{la|Mons Maurentius}} 'Maurencijaus kalnas'. Kartu gyvuoja vietinė legenda, skelbianti, kad šis pavadinimas [[Karolis Martelis|Karolio Martelio]] laikais atsirado vienam iš karių mūšio metu sušukus „Voilà '''mon Maure occis'''!“ ({{lt|Tai užmuštas mano [[Maurai|Mauras]]!}}).
 Strateginė aukštuma, ant kurios kūrėsi Monmoransis, dominavo virš [[Romėnai|romėnų]] kelio į [[Ruanas|Ruaną]], todėl jau [[IX a.]] ten buvo suręsta medinė pilaitė. Nuo [[997]] m. pilis atiteko [[Bušaras II Barzdotasis|Bušarui II Barzdotajam]], vienos iš garsiausios prancūzų kilmingųjų giminės (nuo [[XII a.]] ji buvo vadinama ''de Montmorency'') pradininkui. XII a. išmūryta akmeninė pilis ir gynybinė sieną aplink miestelį. Pamažu Monmoransis išaugo į stamboką amatų ir prekybos centrą, [[1257]] m. jame įsikūrė [[Tamplieriai]]. [[Šimtametis karas]] miestiečiams atnešė mirtį ir ekonominį nuosmukį, griuvėsiais virto ir akmeninė pilis, vėliau ji jau niekada nebebuvo atstatyta.
-[[XVI a.]] apylinkėse išplito [[vynuogininkystė]] ir [[sodininkystė]]. Krašte kilo religiniai karai, žuvo nemažai protestantų tikinčiųjų. [[1632]] m. užgeso ''de Montmorency'' giminė ir miestas perėjo į [[Burbonai|Burbonų]] rankas. [[XVII a.]] Monmoransyje jau buvo apie 1500 gyventojų, kurie specializavosi vietinės veislės [[trešnė|trešnių]] auginimu. Miestas pamažu virto Paryžiaus bankininkų ir dvarų artistų poilsio vieta. Savo kūriniaisno vietovę išgarsino žinomi menininkai [https://fr.wikipedia.org/wiki/Madame_de_S%C3%A9vign%C3%A9| Madame de Sévigné] ir [[Charles Le Brun|Šarlis Lebrenas]], čia pasistatę vasarnamius (iki mūsų dienų neišliko). [[1689]] m., kunigaikščiui de Condé prašant, miestui suteiktas ''Enghien'' (Anguien) vardas.
+[[XVI a.]] apylinkėse išplito [[vynuogininkystė]] ir [[sodininkystė]]. Krašte kilo religiniai karai, žuvo nemažai protestantų tikinčiųjų. [[1632]] m. užgeso ''de Montmorency'' giminė ir miestas perėjo į [[Burbonai|Burbonų]] rankas. [[XVII a.]] Monmoransyje jau buvo apie 1500 gyventojų, kurie specializavosi vietinės veislės [[trešnė|trešnių]] auginimu. Miestas pamažu virto Paryžiaus bankininkų ir dvarų artistų poilsio vieta. Savo kūriniais vietovę išgarsino žinomi menininkai [[Madame de Sévigné|Madam de Sevinė]] ir [[Charles Le Brun|Šarlis Lebrenas]], čia pasistatę vasarnamius (iki mūsų dienų neišliko). [[1689]] m., kunigaikščiui de Condé prašant, miestui suteiktas '''''Angjeno''''' (''Enghien; Anguien'') vardas.
 [[Vaizdas:MontmorencyMonumentRousseau.jpg|thumb|200px|Paminklas Žanui Žakui Ruso]]
 [[1702]] m. turtingas finansininkas Pierre Crozat le Jeune nupirko apleistą Šarlio Lebreno vilą ir jos vietoje pastatė naujus rūmus. Juose apsigyveno maršalas de Montmorency-Luxembourg, žinomas ir kaip pasaulinio garso filosofo ir rašytojo [[Jean-Jacques Rousseau|Žano Žako Ruso]] globėjas. Pastatas nebuvo prižiūrimas, pamažu nyko ir [[1817]] m. buvo nugriautas. [[1788]] m. netoliese iškilo kiti rūmai, kurie nuo [[1906]] m. miestui tarnauja kaip [[rotušė]].
-[[XVIII a.]] garsiausiu miesto svečiu buvo Žanas Žakas Ruso, gyvenęs Enghien’e [[1756]]–[[1762]] m.: pirmiau pas Louise d'Épinay, vėliau pas maršalą de Montmorency-Luxembourg. Pastarasis globėjas filosofui paskyrė atskirą nedidelį namelį, kuriame gimė žinomi veikalai: „Apie visuomenės sutartį, arba Politinės teisės principai“ ([[1762]] m.); romanai „Julija, arba Naujoji Eloiza“ ([[1761]] m.) ir „Emilis, arba Apie auklėjimų“ ([[1762]] m.). Išspausdinus pastarąją knygą, dėl jos turinio šalyje kilo skandalas ir Ž. Ž. Ruso turėjo skubiai pasitraukti į [[Šveicarija|Šveicariją]].
+[[XVIII a.]] garsiausiu miesto svečiu buvo Žanas Žakas Ruso, gyvenęs Enghien’e [[1756]]–[[1762]] m.: pirmiau pas Louise d'Épinay, vėliau pas maršalą de Montmorency-Luxembourg. Pastarasis globėjas filosofui paskyrė atskirą nedidelį namelį, kuriame gimė žinomi veikalai: „Apie visuomenės sutartį, arba Politinės teisės principai“ (1762 m.); romanai „Julija, arba Naujoji Eloiza“ (1761 m.) ir „Emilis, arba Apie auklėjimų“ (1762 m.). Išspausdinus pastarąją knygą, dėl jos turinio šalyje kilo skandalas ir Ž. Ž. Ruso turėjo skubiai pasitraukti į [[Šveicarija|Šveicariją]].
-[[Didžioji Prancūzijos revoliucija|Didžiosios Prancūzijos revoliucijos]] metu, Nacionalinis Konventas [[1793]] m. nusprendė pervadinti Enghien'ą į ''Emilį'', taip pagerbiant Ž. Ž. Ruso ir jo skandalingąjį kūrinį „Emilis, arba Apie auklėjimų“. Kai didysis filosofas buvo perlaidojamas iš Ermenonville kapinių (Šveicarija) į [[Panteonas (Paryžius)|Panteoną Paryžiuje]], karstas su palaikais [[1794]] m. trumpam buvo iškilmingai pašarvotas miesto aikštėje,
+[[Didžioji Prancūzijos revoliucija|Didžiosios Prancūzijos revoliucijos]] metu Nacionalinis Konventas [[1793]] m. nusprendė pervadinti Angjeną į '''''Emilį''''', taip pagerbiant Ž. Ž. Ruso ir jo skandalingąjį kūrinį „Emilis, arba Apie auklėjimų“. Kai didysis filosofas buvo perlaidojamas iš Ermenonville kapinių (Šveicarija) į [[Panteonas (Paryžius)|Panteoną Paryžiuje]], karstas su palaikais [[1794]] m. trumpam buvo iškilmingai pašarvotas miesto aikštėje.
-[[XIX a.]] gyvenvietė išliko kurortiniu Paryžiaus priemiesčiu. [[1866]] m. geležinkelio linija sujungė jį su Enghien-les-Bains. Amžiaus bėgyje ir toliau buvo karštai diskutuojama dėl jo pavadinimo: [[1813]] m. [[Napoleonas|Napoleono]] įsakymu grąžinta ''Monmoransio'' vardas; po metų pervadintas į pirminį ''Enghien''; vadinamojo [[Šimtadienis|Šimtadienio]] metu – vėl ''Monmoransis''; [[1815]] m. [[Burbonai|Burbonams]] grįžus į valdžią – vėl ''Enghien''; [[1832]] m. galutinai pavadintas ''Monmoransiu'' (o šalia telkšančiam ežerui sutektas ''Enghien'' vardas). Per [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karą]] miestą užėmė priešų kareiviai. [[1870]] m. išreikalavę iš miestiečių 400 000 [[Prancūzijos frankas|frankų]] išpirką, jie pasitraukė.
+[[XIX a.]] gyvenvietė išliko kurortiniu Paryžiaus priemiesčiu. [[1866]] m. geležinkelio linija sujungė jį su Angjen le Benu. Amžiaus bėgyje ir toliau buvo karštai diskutuojama dėl jo pavadinimo: [[1813]] m. [[Napoleonas|Napoleono]] įsakymu grąžintas ''Monmoransio'' vardas; po metų pervadintas į pirminį ''Angjenas''; vadinamojo [[Šimtadienis|Šimtadienio]] metu – vėl ''Monmoransis''; [[1815]] m. [[Burbonai|Burbonams]] grįžus į valdžią – vėl ''Angjenas''; [[1832]] m. galutinai pavadintas ''Monmoransiu'' (o šalia telkšančiam ežerui sutektas ''Angjeno'' vardas). Per [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karą]] miestą užėmė priešų kareiviai. [[1870]] m. išreikalavę iš miestiečių 400 000 [[Prancūzijos frankas|frankų]] išpirką, jie pasitraukė.
-[[XX a.|XX amžiuje]] kone keturgubai išaugo gyventojų skaičius, išsiplėtė ir užimama teritorija. Senamiestis išlaikė savo viduramžišką charakterį, pats Monmoransis dvelkia provincialumu ir neskubriu gyvenimo tempu. Priešingai nei kitose Paryžiaus miestuose–palydovuose daugiaukščių mažai, išliko daug XIX a. statytų vilų. Išimtį sudaro pietinis ''Champeaux'' rajonas, kur [[1960]]–[[1970]] m. išdygo daugybė šeimyninių ir daugiabučių namų. Skaitlingais parkais garsėjančiame mieste nekilnojamo turto kainos gana aukštos, nepaisant netolimo [[Šarlio de Golio oro uostas|Šarlio de Golio oro uosto]] ir greta nutiestos automagistralės A 15 keliamo triukšmo.
+[[XX a.|XX amžiuje]] kone keturgubai išaugo gyventojų skaičius, išsiplėtė ir užimama teritorija. Senamiestis išlaikė savo viduramžišką charakterį, pats Monmoransis dvelkia provincialumu ir neskubiu gyvenimo tempu. Priešingai nei kitose Paryžiaus miestuose–palydovuose daugiaaukščių mažai, išliko daug XIX a. statytų vilų. Išimtį sudaro pietinis ''Champeaux'' rajonas, kur [[1960]]–[[1970]] m. išdygo daugybė šeimyninių ir daugiabučių namų. Skaitlingais parkais garsėjančiame mieste nekilnojamo turto kainos gana aukštos, nepaisant netolimo [[Šarlio de Golio oro uostas|Šarlio de Golio oro uosto]] ir greta nutiestos automagistralės A 15 keliamo triukšmo.
 [[Vaizdas:Abbaye de Montmorency-Tombeau du Prince Czartoryscio-20120918.jpg|thumb|left|[[LDK]] didiko [[Adomas Jurgis Čartoriskis|Adomo Jurgio Čartoriskio]] antkapinis paminklas Šv. Martyno bažnyčioje (Šonuose matosi [[Vytis|Lietuvos Vytis]] ir [[Lenkijos herbas|Lenkijos Erelis]])<ref>[http://lietuviai.fr/lt/apie/prlb-istorija/ Linas Maknavičius. ''Prancūzijos Lietuvių Bendruomenės istorinė apžvalga'']</ref>]]