Orinjako kultūra: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 39: | Eilutė 39: | ||
[[Kategorija:Europos paleolito kultūros]] |
[[Kategorija:Europos paleolito kultūros]] |
||
[[Kategorija:Lenkijos archeologinės kultūros]] |
|||
[[Kategorija:Prancūzijos archeologija]] |
[[Kategorija:Prancūzijos archeologija]] |
||
[[Kategorija:Ukrainos archeologinės kultūros]] |
|||
Dabartinė 00:06, 18 birželio 2018 versija
| Orinjako kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
| Dab. valstybės | Ispanija, Prancūzija, Italija, Serbija, Bulgarija, Graikija, Rumunija ir kt. | |||||
| Ist. regionas | pietų Europa | |||||
| Amžius | Vėlyvasis paleolitas | |||||
| Žmogaus rūšis | Homo Sapiens | |||||
 | ||||||
Orinjako kultūra – vėlyvojo paleolito archeologinė kultūra, pavadinta 1860 m. E. Larteto atrasto ir tyrinėto Orinjako urvo (Aukštutinė Garona, Prancūzija) vardu.
Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Orinjako kultūra 35-20 tūkstantmetyje pr. m. e. buvo paplitusi teritorijoje, kurioje dabar yra Prancūzija, Belgija, Šveicarija, Vokietija, Austrija, Čekija, Slovakija, Rumunija.
Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Orinjako kultūros žmonės gyveno urvuose ir olose. Vertėsi medžiokle. Rasta daug titnaginių dirbinių (skeltės, gremžtukai, rėžtukai), raginių ir kaulinių antgalių su įskeltais įtvarais. Olų sienos išpieštos raudonos, geltonos, juodos ir rudos spalvos realistiškais gyvūnų piešiniais. Orinjako kultūrai būdingos ant uolų išraižytos moterų figūros ir akmeninės moterų statulėlės (Veneros).
1907 m. Anri Breilis įrodė, kad Orinjako kultūra susidarė po Mustjero kultūros. Ją pakeitė Solutro kultūra. 1909 m. rastas Orinjako žmogus (20 000 m. pr. m. e.), laikomas tiesioginiu Europos gyventojų protėviu Homo sapiens.[1]
-
Gramdymo iš Aurignac (Prancūzija) -
Orinjako gremžtukas -
Dufuro gremžtukas -
Kaulinis antgalis -
Arkliai iš Šovė urvo
.jpg)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Orinjako kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 247 psl.
