Vaiduoklis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas Homo ergaster pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Kiberevoliucija keitimas)
Žyma: Atmesti
Pakeistas paveikslėlis į geriau atspindintį vaiduoklių temą
Eilutė 1: Eilutė 1:
[[Vaizdas:Ivan the Terrible and the souls of his victums by M.P.Klodt.jpg|miniatiūra|350x350px|[[Michailas Klodtas|Michailo Klodto]] ([[:ru:Клодт,_Михаил_Константинович|Михаил Клодт]]) piešinys - "Ivaną Rūstujį Aplanko Jo Nužudytų Žmonių Šmėklos"]]
[[Vaizdas:Henry_Fuseli_rendering_of_Hamlet_and_his_father's_Ghost.JPG|thumb|right| [[Henry Fuseli]] piešinys, vaizduojantis [[Hamletas|Hamletą]] šalia jo tėvo dvasios]]
'''Vaiduoklis''' (dar kitaip žinomas kaip '''šmėkla, vėlė, dvasia, pamėklė, fantomas, šešėlis, poltergeistas''' ar '''spektras''') – būtybė, tautosakoje apibūdinama kaip po pasaulį klaidžiojanti mirusiojo vėlė. Tačiau tai gali būti ne tik žmogaus, bet kartu ir gyvūno dvasia. [[Vėliosaka|Vėliosakoje]] šios būtybės būna labai įvairios: vieni vaiduokliai nuožmūs ir piktanoringi, kiti - geraširdiški, išmintingi; vieni panašūs į gyvus žmones, kiti - permatomi ir iškraipyti, o dar treti - beformiai, tamsesni už tamsą. Dėl šios priežasties yra labai sunku sukurti vieningą apibūdinimą visiems vaiduokliams.
'''Vaiduoklis''' (dar kitaip žinomas kaip '''šmėkla, vėlė, dvasia, pamėklė, fantomas, šešėlis, poltergeistas''' ar '''spektras''') – būtybė, tautosakoje apibūdinama kaip po pasaulį klaidžiojanti mirusiojo vėlė. Tačiau tai gali būti ne tik žmogaus, bet kartu ir gyvūno dvasia. [[Vėliosaka|Vėliosakoje]] šios būtybės būna labai įvairios: vieni vaiduokliai nuožmūs ir piktanoringi, kiti - geraširdiški, išmintingi; vieni panašūs į gyvus žmones, kiti - permatomi ir iškraipyti, o dar treti - beformiai, tamsesni už tamsą. Dėl šios priežasties yra labai sunku sukurti vieningą apibūdinimą visiems vaiduokliams.



14:16, 12 gegužės 2018 versija

Michailo Klodto (Михаил Клодт) piešinys - "Ivaną Rūstujį Aplanko Jo Nužudytų Žmonių Šmėklos"

Vaiduoklis (dar kitaip žinomas kaip šmėkla, vėlė, dvasia, pamėklė, fantomas, šešėlis, poltergeistas ar spektras) – būtybė, tautosakoje apibūdinama kaip po pasaulį klaidžiojanti mirusiojo vėlė. Tačiau tai gali būti ne tik žmogaus, bet kartu ir gyvūno dvasia. Vėliosakoje šios būtybės būna labai įvairios: vieni vaiduokliai nuožmūs ir piktanoringi, kiti - geraširdiški, išmintingi; vieni panašūs į gyvus žmones, kiti - permatomi ir iškraipyti, o dar treti - beformiai, tamsesni už tamsą. Dėl šios priežasties yra labai sunku sukurti vieningą apibūdinimą visiems vaiduokliams.

Bandymas susisiekti su mirusiųjų dvasiomis vadinamas spiritizmo seancu; rečiau - nekromancija. Yra ištisa virtinė religinių papročių, susietų su dvasiomis. Vienas žinomiausių tokių papročių - egzorcizmas. Manoma, jog vaiduokliai yra prisirišę prie tam tikros vietos ar žmonių.

Dauguma mokslininkų sutinka, jog vaiduokliai - fikcija.[1] Šmėklų egzistavimas negali būti paneigtas ar įrodytas[1] ir nepaisant begalės mokslinių tyrimų - nėra jokių konkrečių įrodymų, jog vaiduokliai iš tiesų egzistuoja.[2][3] Dėl šios priežasties, vaiduoklių medžioklė yra laikoma pseudomokslu.[2][4][5]

Literatūroje

Japonų literatūroje yra atskiras žanras, kuris pasakoja apie vaiduoklius – jis vadinasi kaidan. Kinų literatūroje atskiras žanras yra skirtas mįslingiems atvejams ir istorijoms, kurios vadinamos „Pasakojimais apie stebuklus“. Šis žanras atsirado III a. – ankstyvais kinų viduramžiais. Pats žymiausias literatūros kūrinys apie vaiduoklius Kinijoje yra Pu Sunlino „Liao Čzajo pasakojimai apie nebūtus dalykus“. Homero „Odisėjoje“ pagrindinis herojus Odisėjas aukojamų gyvūnų krauju nori privilioti mirusių dvasias, kurie jam pasirodydavo, kaip vaiduokliai.

V. ŠekspyrasHamlete“ rašo apie Hamleto tėvo šmėklą, kuri sūnaus prašo atkeršyti už jo mirtį. Jis pasirodydavo tik naktį ir tik tiems, su kuriais jis norėdavo bendrauti. Č. Dikenso novelėje „Kalėdinė giesmė“ sutinkame Džekobo Marlėjaus vaiduoklį. O. Vaildo apysaka „Kentervilio pilies vaiduoklis“ pasakoja Saimono de Kentervilio tragišką istoriją.

Dž. Rouling ne vienoje savo knygoje, apie Harį Poterį, „apgyvendino“ vaiduoklius. Hogvartso mergaičių tualete gyvena moksleivės Mirtos Vaitoklės, kurią nužudė Basiliskas, vaiduoklis. Jauniesiems burtininkams draugiškumą ir paslaugumą labiausiai rodo du vaiduokliai – Beveik Begalvis Nikas ir Dručkis Vienuolis. Paslaptinga Pilkoji dama yra Varno Nago koledžo vaiduoklis. Kruvinojo Barono vaiduoklį sutiksime Klastūnyne. Profesorius Kufbertas Binsas yra vienintelis mokytojas vaiduoklis Hogvartsto burtininkų mokykloje. O neramios sielos Akilanda yra poltergeistas.

  1. 1,0 1,1 Bunge, Mario. Philosophy of Science: From Problem to Theory. Transaction Publishers; 1998. ISBN 978-1-4128-2423-1. p. 178–.
  2. 2,0 2,1 Regal, Brian (2009). Pseudoscience: A Critical Encyclopedia. ABC-CLIO. p. 75–77. ISBN 978-0-313-35508-0.
  3. Radford, Benjamin. "Are Ghosts Real?— Evidence Has Not Materialized". Live Science. Žiūrėta 2018-05-12.
  4. Levy, Rob; Levy, Stephanie. "Hearing ghost voices relies on pseudoscience and fallibility of human perception". The Conversation. Žiūrėta 2018-05-12.
  5. Raford, Benjamin. "Ghost-Hunting Mistakes: Science and Pseudoscience in Ghost Investigations". Committee for Skeptical Inquiry. Žiūrėta 2018-05-12.