Vaiduoklis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S padėtas kablelis
S Atmestas Kiberevoliucija pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas)
Žyma: Atmesti
Eilutė 1: Eilutė 1:
[[Vaizdas:Henry_Fuseli_rendering_of_Hamlet_and_his_father's_Ghost.JPG|thumb|right| [[Henry Fuseli]] piešinys, vaizduojantis [[Hamletas|Hamletą]] šalia jo tėvo dvasios]]
[[Vaizdas:Henry_Fuseli_rendering_of_Hamlet_and_his_father's_Ghost.JPG|thumb|right| [[Henry Fuseli]] piešinys, vaizduojantis [[Hamletas|Hamletą]] šalia jo tėvo dvasios]]
'''Vaiduoklis''' – galimai įsivaizduojama klaidžiojanti [[mirtis|mirusio]] žmogaus [[dvasia]]. Nėra jokių patikimų jų egzistavimo įrodymų, tik kai kurių žmonių tvirtinimai, kad juos matė.
'''Vaiduoklis''' (dar kitaip žinomas kaip '''šmėkla, vėlė, dvasia, pamėklė, fantomas, šešėlis, poltergeistas''' ar '''spektras''') – būtybė, tautosakoje apibūdinama kaip po pasaulį klaidžiojanti mirusiojo vėlė. Tačiau tai gali būti ne tik žmogaus, bet kartu ir gyvūno dvasia. [[Vėliosaka|Vėliosakoje]] šios būtybės būna labai įvairios: vieni vaiduokliai nuožmūs ir piktanoringi, kiti - geraširdiški, išmintingi; vieni panašūs į gyvus žmones, kiti - permatomi ir iškraipyti, o dar treti - beformiai, tamsesni už tamsą. Dėl šios priežasties yra labai sunku sukurti vieningą apibūdinimą visiems vaiduokliams.


Apie vaiduoklius yra parašyta daugybė [[knyga|knygų]] ir pastatyta [[filmas|filmų]]. Dažniausiai vaiduokliai vaizduojami kaip [[Nužudymas|nužudytų]] ar kraupiai mirusių žmonių [[siela|sielos]], kurios [[kerštas|keršija]] už savo mirtį.
Bandymas susisiekti su mirusiųjų dvasiomis vadinamas [[Spiritizmas|spiritizmo]] [[Seancas|seancu]]; rečiau - [[nekromancija]]. Yra ištisa virtinė religinių papročių, susietų su dvasiomis. Vienas žinomiausių tokių papročių - [[egzorcizmas]]. Manoma, jog vaiduokliai yra prisirišę prie tam tikros vietos ar žmonių.


Pasak kai kurių [[mitas|mitų]], kai vaiduokliai užbaigia savo darbą žemėje, jie gali ją palikti.
Dauguma mokslininkų sutinka, jog vaiduokliai - fikcija.<ref name=":0">Bunge, Mario. ''[https://books.google.lt/books?id=oX84XOf-T68C&pg=PA178&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false Philosophy of Science: From Problem to Theory]''. Transaction Publishers; 1998. <nowiki>ISBN 978-1-4128-2423-1</nowiki>. p. 178–.</ref> Šmėklų egzistavimas negali būti paneigtas ar įrodytas<ref name=":0" /> ir nepaisant begalės mokslinių tyrimų - nėra jokių konkrečių įrodymų, jog vaiduokliai iš tiesų egzistuoja.<ref name=":1">Regal, Brian (2009). ''[https://books.google.lt/books?id=c6PACQAAQBAJ&pg=PA75&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false Pseudoscience: A Critical Encyclopedia]''. ABC-CLIO. p. 75–77. <nowiki>ISBN 978-0-313-35508-0</nowiki>.</ref><ref>Radford, Benjamin. [https://www.livescience.com/26697-are-ghosts-real.html "Are Ghosts Real?— Evidence Has Not Materialized"]. ''Live Science''. Žiūrėta 2018-05-12.</ref> Dėl šios priežasties, [[vaiduoklių medžioklė]] yra laikoma [[Pseudomokslas|pseudomokslu]].<ref name=":1" /><ref>Levy, Rob; Levy, Stephanie. [http://theconversation.com/hearing-ghost-voices-relies-on-pseudoscience-and-fallibility-of-human-perception-48160 "Hearing ghost voices relies on pseudoscience and fallibility of human perception"]. ''The Conversation''. Žiūrėta 2018-05-12.</ref><ref>Raford, Benjamin. [https://www.csicop.org/si/show/ghost-hunting_mistakes_science_and_pseudoscience_in_ghost_investigations "Ghost-Hunting Mistakes: Science and Pseudoscience in Ghost Investigations"]. Committee for Skeptical Inquiry. Žiūrėta 2018-05-12.</ref>

Vaiduoklių [[tema]] naudojama [[grožinėje literatūroje]], meniniuose filmuose suaugusiems ir vaikams, [[Kompiuterinis žaidimas|kompiuteriniuose žaidimuose]], kurių žanrai paprastai yra [[siaubas]], [[mistika]], [[maginė fantastika]].


== Literatūroje ==
== Literatūroje ==

14:00, 12 gegužės 2018 versija

Henry Fuseli piešinys, vaizduojantis Hamletą šalia jo tėvo dvasios

Vaiduoklis – galimai įsivaizduojama klaidžiojanti mirusio žmogaus dvasia. Nėra jokių patikimų jų egzistavimo įrodymų, tik kai kurių žmonių tvirtinimai, kad juos matė.

Apie vaiduoklius yra parašyta daugybė knygų ir pastatyta filmų. Dažniausiai vaiduokliai vaizduojami kaip nužudytų ar kraupiai mirusių žmonių sielos, kurios keršija už savo mirtį.

Pasak kai kurių mitų, kai vaiduokliai užbaigia savo darbą žemėje, jie gali ją palikti.

Vaiduoklių tema naudojama grožinėje literatūroje, meniniuose filmuose suaugusiems ir vaikams, kompiuteriniuose žaidimuose, kurių žanrai paprastai yra siaubas, mistika, maginė fantastika.

Literatūroje

Japonų literatūroje yra atskiras žanras, kuris pasakoja apie vaiduoklius – jis vadinasi kaidan. Kinų literatūroje atskiras žanras yra skirtas mįslingiems atvejams ir istorijoms, kurios vadinamos „Pasakojimais apie stebuklus“. Šis žanras atsirado III a. – ankstyvais kinų viduramžiais. Pats žymiausias literatūros kūrinys apie vaiduoklius Kinijoje yra Pu Sunlino „Liao Čzajo pasakojimai apie nebūtus dalykus“. Homero „Odisėjoje“ pagrindinis herojus Odisėjas aukojamų gyvūnų krauju nori privilioti mirusių dvasias, kurie jam pasirodydavo, kaip vaiduokliai.

V. ŠekspyrasHamlete“ rašo apie Hamleto tėvo šmėklą, kuri sūnaus prašo atkeršyti už jo mirtį. Jis pasirodydavo tik naktį ir tik tiems, su kuriais jis norėdavo bendrauti. Č. Dikenso novelėje „Kalėdinė giesmė“ sutinkame Džekobo Marlėjaus vaiduoklį. O. Vaildo apysaka „Kentervilio pilies vaiduoklis“ pasakoja Saimono de Kentervilio tragišką istoriją.

Dž. Rouling ne vienoje savo knygoje, apie Harį Poterį, „apgyvendino“ vaiduoklius. Hogvartso mergaičių tualete gyvena moksleivės Mirtos Vaitoklės, kurią nužudė Basiliskas, vaiduoklis. Jauniesiems burtininkams draugiškumą ir paslaugumą labiausiai rodo du vaiduokliai – Beveik Begalvis Nikas ir Dručkis Vienuolis. Paslaptinga Pilkoji dama yra Varno Nago koledžo vaiduoklis. Kruvinojo Barono vaiduoklį sutiksime Klastūnyne. Profesorius Kufbertas Binsas yra vienintelis mokytojas vaiduoklis Hogvartsto burtininkų mokykloje. O neramios sielos Akilanda yra poltergeistas.