Vydūnas

Vydūnas
Gimė	1868 m. kovo 22 d. Jonaičiai, Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė
Mirė	1953 m. vasario 20 d. (84 metai) Detmoldas, Vokietija
Tėvai	Anskis Storostas ir Marija Ašmontaitė-Storostienė
Veikla	filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas
Alma mater	Vilniaus universitetas
Vikiteka	Vydūnas

Vilhelmas Storosta (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm Storost; 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietija, 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) – filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.

Biografija

Gimė Jonaičių kaime (dabartinė Šilutės apskritis) valstietiškos kilmės evangelikų misionieriaus Anskio ir Marinkės Storostų šeimoje. Buvo antrasis vaikas dešimties vaikų šeimoje (užaugo aštuoni).

1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją. 1896–1898 m. Greifsvaldo, 1899 m. Halės, 1900–1902 m. Leipcigo, 1913–1919 m. Berlyno universitetuose studijavo filosofijos, religijos, kultūros, meno, literatūros istorijos, sociologijos, gamtos mokslus, sanskrito, anglų ir prancūzų kalbas.

1888–1892 m. Kintų pradžios mokyklos trečiasis mokytojas, mokė lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos ir kūno kultūros. Mokytojaudamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir 1892–1912 m. dėstė Tilžės gimnazijoje prancūzų ir anglų kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto.

1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją ir 40 m. jai vadovavo; 1935 m. hitlerininkai draugiją su kitomis Rytų Prūsijos draugijomis uždarė. Rengė dainų šventes, vaidinimus, populiarino lietuvių liaudies dainas. Buvo veiklus Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų bei organizacijų narys, 1931 m. įkurtos Prūsų lietuvių draugijų tarybos pirmininkas.

Nuo 1907 m. dalyvavo lietuvių mokslo veikloje. Leido paties ištisai prirašomus žurnalus „Šaltinis“ (1905–1909 m.), „Jaunimas“ (1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915 m.), „Darbymetis“ (1912–1925 m.). Bendradarbiavo kitoje Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos periodinėje spaudoje. 1923 m. dirbo Telšių mokytojų seminarijoje. Nuo 1925 m. PEN klubo, 1928 m. Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaras, 1933 m. Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys.

1938 m. artėjant rašytojo 70-mečiui Vydūnas buvo nacistinės Vokietijos valdžios persekiojamas ir uždarytas į Tilžės kalėjimą. Tačiau pasaulinio masto kultūros veikėjams pareiškus nepasitenkinimą greitai paleistas. 1940 m. buvo pristatytas Nobelio premijai, tačiau tarptautinė situacija sukliudė tapti jos laureatu. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946 m. gyveno Detmolde. Įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo jų spaudoje.

Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

Gyvenimo peripetijos

Vydūnas groja arfa savo namuose

Kintai Vydūno gyvenime turėjo įtakos tolimesnei jo veiklai. Baigęs Ragainės mokytojų seminariją dvidešimtmetis jaunuolis Vilius Storosta (Vydūno vardas ėmė rodytis vėliau – Tilžėje apie 1907 m.) Atvyko sirgdamas tada neišgydoma plaučių džiova. Naujasis mokytojas, seno gydytojo patartas, darė kvėpavimo pratimus, vaikščiojo po pamario pušynus, tinkamai maitinosi, tapo vegetaru. Noras pasveikti buvo labai didelis. Ir jis pasveiko. Jaunajam mokytojui padėjo šeimininkauti Klara Fülhaz – Kintų pradžios mokyklos rektoriaus giminaitė. Su ja 1891 m. Kintų bažnyčioje Vydūnas susituokė.

Gyvendamas Tilžėje ėmė vadovauti bažnytiniam chorui, kuris ilgainiui tapo žinomas kaip „Tilžės lietuvių giedotojų draugija“. Choristai ne tik giedojo Vydūno rašytas įvairias giesmes, bet ir rengė įvairius vaidinimus, kurių autorius buvo pats Vydūnas. Dažniausia tai buvo lengviausiai suvokiamas žanras – komedijos, kuriose išjuokiamos žmonių ydos, žemi instinktai, nutautėjimas. Taip pat dramos, tragedijos, misterijos, kurios parašytos remiantis jo paties filosofija. Žymiausios tai: „Probočių šešėliai“, „Amžina ugnis“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“, „Ragana“ ir t. t. Taip pat kūrė chorines dainas apie tėvynę, viena jų – „Lietuva, brangi šalele“.

Mokytojaudamas Kintuose Vydūnas pamatė ir pajuto vietos lietuvininkų gyvenimą ir nuotaikas, atkreipė dėmesį į jų neatsparumą germanizacijai, nuolankumą esamai padėčiai. Tilžėje pasireiškė, kaip kultūrininkas bei švietėjas. Čia gimė svarbiausi filosofiniai veikalai („Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“, „Sąmonė“ ir kt.), dramos, čia randami svarbiausi gyvenimo atsakymai.

Turėdamas daugiašakį talentą Vydūnas domėjosi ir praeities žmonių santykiais Mažojoje Lietuvoje. Plačiausiai tai buvo aprašyta vokiečių kalba 1932 m. išėjusioje knygoje „Sieben Hundert Jahre Deutsch – litauischer Beziehungen“ („Vokiečių – lietuvių santykiai per septynis šimtmečius“). Ši knyga dėl parodytų dviejų tautų santykių nepatiko hitlerinei valdžiai, ji 1934 m. buvo uždrausta bei konfiskuota.

1944 m. spalio mėnesį traukdamasis iš Antrojo pasaulinio karo liepsnų apimto miesto, pasiėmė tik didžiausią savo turtą – rankraščius. Po ilgokų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmoldą, į kurį 1946 m. rugsėjyje lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas. Čia tvarkė savo rankraščius, apibendrino savo gyvenimą.Domėjosi Vedomis.Išverte Bhagavat-Gita.

Vydūno filosofija

Vydūnas sako kalbą laidojant šaulį 1931 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šio straipsnio ar jo dalies neutralumas yra ginčytinas. Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Anksti pradėjęs aiškintis rūpimą klausimą – kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą – nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų – atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą – teosofiją. Domėjosi teosofijos atšaka antroposofija. Tai jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus. Ypač pirminiuose jų šaltiniuose – Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Jose užčiuopė tai, kas artima jo dvasiniams ieškojimams, ir tai, kas jo manymu, rekomenduotina tautai.

Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik „svetimieji“. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorinėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.

Mąstytojas vengė krypti į smulkmenas ir daugiau aptarė esminius dalykus. Vienas pagrindinių Vydūno filosofijos bruožų yra kritikos vengimas. Trumpai teužsimindamas apie galimas lietuvių tautos gyvenimo klaidas, filosofas daugiau mini tai, kas būtų tinkamiausia lietuvių tautai. O svarbiausia Vydūnui – tautos moralinio atgimimo ugdymas. Jis kvietė tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“. Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį žmoniškumo raidoje ir būties kontekste. Tautiškumo idealas Vydūnui nebuvo galutinis tikslas, todėl jam buvo svetimas nacionalizmas ir šovinizmas. Žmonija negali egzistuoti be tautų, kaip ir be individų. Manoma, jog to sėmėsi Vedose, ir todėl kai kurie mokslininkai Vydūną tapatina su XIX–XX amžiaus Indijos mąstytojais, induizmo religijos reformatoriais (kaip Rabindranatas Tagorė, Mahatma Gandis, Aurobindas Ghošas ir kt.). Vydūnas suprato, kad žmogus turi suvokti save. Teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškosios esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus.

Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose, straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą, todėl Vydūnas visiškai pagrįstai gali būti vadinamas humanistinės etikos kūrėju.

Vydūno kapas

Vydūno kapas Bitėnų kapinėse

Bibliografija

• Likimo kilmė, 1908 m.
• Apsišvietimas, 1909 m.
• Tautos gyvata, 1920 m.
• Visumos sąranga, 1921 m.
• Sąmonė, 1936 m.
• Probočių šešėliai, drama, 1908 m.
• Amžina ugnis, drama, 1913 m.
• Pasaulio gaisras, drama, 1928 m.

Vydūno kūrybos tyrinėjimai

Vydūno kūrybą daugiausia yra tyrinėjęs filosofas, daktaras Vacys Bagdonavičius. Taip pat juo domėjosi kiti lietuvių rašytojai ar mokslininkai:

• Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai, 10, 1969, p. 306–470; 1987;
• Jonas Lankutis. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai, 1988, p. 122–150;
• Rimvydas Šilbajoris. Netekties ženklai, 1992, p. 74-91;
• Regimantas Tamošaitis. Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas ir Krėvė, 1998;
• Aušra Jurgutienė. Naujasis romantizmas iš pasiilgimo: lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, Vilnius, 1998;
• Aušra Martišiūtė. Vydūno dramaturgija. Vilnius, 1997, 2000 m.

Atminimo įamžinimas

1988 m. lapkričio 5 d. Vilniuje įsteigta Vydūno draugija, turinti skyrius Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, yra įsteigta Vydūno premija. Vydūno vardas suteiktas dviems gimnazijoms - Šilutės ir Klaipėdos. Vydūno vardu pavadintos gatvės Kaune (Vydūno alėja), Vilniuje, Palangoje, Mažeikiuose, Jurbarke, Kėdainiuose, Kuršėnuose, Pagėgiuose, Radviliškyje, Skuode, Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje, Vilkijoje, Virbalyje. 2018 m. uostamiestyje ketinama atidengti skulptūrą Vydūnui ir jo vardu pavadinti skverą.

Minint 150-ąsias filosofo gimimo metines, 2018 metai Seimo paskelbti Vydūno metais.

Vydūnas buvo pavaizduotas ant 200 litų banknoto.

Nuorodos

Vikicitatos

• Kintų Vydūno kultūros centras
• Vydūno draugija
• Vydūnas. Aisčių (baltų) religija (iš knygos „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“)