Rusijos pilietinis karas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Eilutė 80: | Eilutė 80: | ||
{{TSRS istorija}} |
{{TSRS istorija}} |
||
'''Rusijos pilietinis karas''' prasidėjo iškart po to, kai [[bolševikai]] perėmė valdžią 1917 m. lapkričio mėnesį ir vyko iki 1921 m. tarp naujosios bolševikų vyriausybės (raudonarmiečių) ir jai oponuojančių „baltųjų“ grupių (baltagvardiečių). Pilietinis karas baigėsi „raudonųjų“ pergale. |
'''Rusijos pilietinis karas''' prasidėjo iškart po to, kai [[bolševikai]] perėmė valdžią 1917 m. lapkričio mėnesį ir vyko iki 1921 m. tarp naujosios bolševikų vyriausybės (raudonarmiečių) ir jai oponuojančių „baltųjų“ grupių (baltagvardiečių). Pilietinis karas baigėsi „raudonųjų“ pergale. Istoriografijoje egzistuoja trys karo periodizacijos. Pagrindinė 1917-1922m., kitos 1917-1920m. ir 1918-1920m. |
||
Pilietinis karas vyko daugiausia trijuose pagrindiniuose frontuose: rytų, pietų ir šiaurės vakarų. Taip pat karą galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius. |
Pilietinis karas vyko daugiausia trijuose pagrindiniuose frontuose: rytų, pietų ir šiaurės vakarų. Taip pat karą galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius. |
14:37, 27 balandžio 2018 versija
Rusijos pilietinis karas | |||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Priklauso: Pirmasis pasaulinis karas | |||||||||||
Raudonosios armijos būrys Spalio revoliucijos metu | |||||||||||
| |||||||||||
Konflikto šalys | |||||||||||
Sovietų Rusija | Baltagvardiečiai
Nepriklausomybė judėjimai Sąjungininkai Įskaitant
Pro-vokiškos armijos Įskaitant
Kitos grupuotės
| ||||||||||
Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||||
Vladimiras Leninas Levas Trockis |
Aleksandras Kolčiakas † | ||||||||||
Pajėgos | |||||||||||
3 000 000 | 2 400 000 baltagvardiečių, 255 000 sąjungininkų. | ||||||||||
Nuostoliai | |||||||||||
1 212 824 žuvusieji | Mažiausiai 1 500 000 žuvusiųjų |
Rusijos pilietinis karas prasidėjo iškart po to, kai bolševikai perėmė valdžią 1917 m. lapkričio mėnesį ir vyko iki 1921 m. tarp naujosios bolševikų vyriausybės (raudonarmiečių) ir jai oponuojančių „baltųjų“ grupių (baltagvardiečių). Pilietinis karas baigėsi „raudonųjų“ pergale. Istoriografijoje egzistuoja trys karo periodizacijos. Pagrindinė 1917-1922m., kitos 1917-1920m. ir 1918-1920m.
Pilietinis karas vyko daugiausia trijuose pagrindiniuose frontuose: rytų, pietų ir šiaurės vakarų. Taip pat karą galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius.
Kovojančios pusės
Pilietinis karas vyko tarp „raudonųjų“ (komunistų ir revoliucionierių) ir „baltųjų“ (monarchistų, reakcionierių, demokratų ir konservatorių), kurie priešinosi bolševikų režimui. Baltųjų kovą prieš Raudonuosius palaikė ir užsienio šalys. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m. lapkritį įsiveržė iš šiaurės ir pietų, užimdamos vokiečių paliekamas Rusijos teritorijas ir užėmė aiškiai baltuosius palaikančią poziciją. „Baltuosius“ aktyviai rėmė ir kitos užsienio valstybės (Vokietija, Lenkija). Nuosaikūs socialistai, anarchistai ir nacionalistai kovojo su abiem pagrindinėm jėgom ir buvo vadinami „žaliaisiais sukilėliais“. Anarchistinės grupės Ukrainoje (pvz., vadovaujamos Nestoro Machno), priklausomai nuo situacijos kovojo tiek su vienais, tiek su kitais.
Baltieji
Didelės antibolševikinės pajėgos susitelkė Rusijos pakraščiuose. Šiaurės Kaukaze susiformavo vadinamoji Savanorių armija, vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo. Bendrai baltieji sudarė tris frontus:
- pietuose: generolo Denikino ir Krasnovo vadovaujami Dono kazokai ir rusų savanoriai;
- šiaurės vakaruose: Judeničiaus armija;
- vakarų Sibire, Omske: admirolo Kolčiako armija, sustiprinta 40 000 Čekoslovakų korpuso (karo belaisviai).
Be šių trijų frontų dar buvo gana savarankiškų baltųjų pajėgų:
- rytų Sibire: Atamano Semionovo kazokų pajėgos, remiamos japonų ir amerikiečių;
- Mongolijoje: Azijos kavalerijos divizionas, vadovaujamas baltvokiečio Ungern von Sternberg.
Raudonieji
Raudonosios armijos stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras Levas Trockis. Buvo įvesta privaloma karinė tarnyba 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija išaugo nuo 1 milijono karių 1918 m. pabaigoje iki daugiau nei 5 milijonų praėjus dvejiems metams. Buvo panaudotos visos ginklų atsargos, imta gaminti naujus.
Žalieji
Jie buvo valstietiškas judėjimas, jie nepritampa nei prie raudonųjų nei prie baltųjų. Jie propagavo anarchistines idėjas. Jie gynė savo sklypus, savo žemę, nepripažino jokios valdžios.
Karo eiga
Tai, kad kilo pilietinis karas, nustebino Leniną ir pradžioje jis nepakankamai įvertino savo priešininkų jėgas.
1918 m. vasarą ir rudenį Ukraina, Donas, Kubanė, Pavolgis, Sibiras buvo su bolševikais kovojančių baltagvardiečių rankose.
Po 1919 m. pradžios puolimo Raudonoji armija užima didelę dalį per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių okupuotų teritorijų.