Leskyno dėsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Naujas puslapis: '''Leskyno dėsnis''' – lietuvių kalboje besireiškiantis akcentologinis dėsnis, pavadintas jį atradusio kalbininko A. Leskyno ({{de... |
SNėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 76: | Eilutė 76: | ||
|ger'''ų̃''' |
|ger'''ų̃''' |
||
|} |
|} |
||
Akūtinė [[Veiksmažodis|veiksmažodžių]] galūnė nesutrumpėjo, jeigu ją apsaugojo iš sangrąžinio įvardžio kilusi sangrąžinė dalelytė -si: suk'''ù''' – |
Akūtinė [[Veiksmažodis|veiksmažodžių]] galūnė nesutrumpėjo, jeigu ją apsaugojo iš sangrąžinio įvardžio kilusi sangrąžinė dalelytė -si: suk'''ù''' – suk'''úo'''si, suk'''ì''' – suk'''íe'''si ([[Tarmė|tarm.]] suksi'''ù''' > [[Bendrinė kalba|b. k.]] sùksi'''u''' – [[Tarmė|tarm]]. suksi'''úo'''si > [[Bendrinė kalba|b. k]]. sùksi'''uo'''si, tarm. suks'''ì''' > b. k. sùks'''i''' – tarm. suks'''íe'''si > b. k. sùks'''ie'''si). |
||
== Šaltiniai== |
== Šaltiniai== |
||
{{išnašos}} |
{{išnašos}} |
00:52, 24 balandžio 2018 versija
Leskyno dėsnis – lietuvių kalboje besireiškiantis akcentologinis dėsnis, pavadintas jį atradusio kalbininko A. Leskyno (vok. A.Leskien) vardu.[1]
Šis dėsnis teigia, kad lietuvių kalboje istoriškai sutrumpėjo ilgieji žodžio galo skiemenys, jeigu jų priegaidė buvo akūtinė (tvirtapradė): *rankā́ns > rankàs, *rankā́ > rankà. Neakūtiniai skiemenys ilgumą išlaikė: *rañkā͂s > rañkos, kur o – ilgasis balsis, kilęs iš baltų prokalbės ilgojo balsio *ā.[1]
Leskyno dėsnį gerai atskleidžia įvardžiuotiniai būdvardžiai, mat priaugęs įvardis galūnes nuo trumpėjimo apsaugojo:[2]
Akūtiniai skiemenys | Neakūtiniai skiemenys | ||||
---|---|---|---|---|---|
Linksnis | Įvardžiuotinė forma | Neįvardžiuotinė forma | Linksnis | Įvardžiuotinė forma | Neįvardžiuotinė forma |
Vyr. g. | |||||
Vns. įnag. | gerúoju | gerù | Vns. kilm. | gẽrojo | gẽro |
Dgs. vard. | geriéji | gerì | Vns. gal. | gẽrąjį | gẽrą |
Dgs. gal. | gerúosius | gerùs | Dgs. kilm. | gerų̃jų | gerų̃ |
Dvs. vard.–gal. | gerúoju | gerù | Dgs. įnag. | geraĩsiais | geraĩs |
Mot. g. | |||||
Vns. vard. | geróji | gerà | Vns. kilm. | gerõsios | gerõs |
Vns. įnag. | gerą́ją | gerà | Vns. gal. | gẽrąją | gẽrą |
Dgs. gal. | gerą́sias | geràs | Dgs. vard. | gẽrosios | gẽros |
Dvs. vard.–gal. | geriéji | gerì | Dgs. kilm. | gerų̃jų | gerų̃ |
Akūtinė veiksmažodžių galūnė nesutrumpėjo, jeigu ją apsaugojo iš sangrąžinio įvardžio kilusi sangrąžinė dalelytė -si: sukù – sukúosi, sukì – sukíesi (tarm. suksiù > b. k. sùksiu – tarm. suksiúosi > b. k. sùksiuosi, tarm. suksì > b. k. sùksi – tarm. suksíesi > b. k. sùksiesi).
Šaltiniai
Literatūra
- Collinge N. E. The Laws of Indo-European. — Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1985. — P. 115-116.