Aukštutinė Silezija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 29: | Eilutė 29: | ||
* Lietuviškoji enciklopedija. II t. Kaunas: 1934, p. 240-3. |
* Lietuviškoji enciklopedija. II t. Kaunas: 1934, p. 240-3. |
||
{{commons|Upper Silesia}} |
{{commons|Upper Silesia}} |
||
* [http://www.gornyslask.net.pl Aukštutine Silezija] |
|||
* [http://www.antryj.pl Aukštutine Silezija] |
|||
[[Kategorija:Silezija]] |
[[Kategorija:Silezija]] |
||
17:13, 12 sausio 2018 versija
| Lenkijos istorinis regionas: Gůrny Ślůnsk | |
|---|---|
| Šalis | Opolės, Silezijos vaivadijos |
| Herbas | 
|
| Tautos | b. kroatai > lenkai |
| Kalba | sileziečių |
| Valstybės | Silezijos kunigaikštystės |
| Miestai | Opolė |
.png)
| |
| Silezija dabartiniame žemėlapyje | |
Aukštutinė Silezija (lenk. Górny Śląsk, vok. Oberschlesien, ček. Horní Slezsko) yra toliausiai į pietryčius nutolusi Silezijos dalis. Šiuo metu didžiąją dalį apima Lenkijos Silezijos ir Opolės vaivadijos, o mažesnė dalis priklauso Čekijai (Moravijos-Silezijos kraštas).
Geografija
Ji apima Oderio aukštupio Neisės ir Olsos intakų baseiną. Čia buvo 56 iš 67 anglies kasyklų, 50 proc. kokso gamybos, 11 iš 16 švino ir cinko kasyklų, viso švino ir cinko liejyklos, 9 iš 14 plieno liejyklų, 5 iš 8 cinko skardos fabrikų.
Aukštutinės Silezijos paviršių sudaro 3 atskiros kraštovaizdžių zonos: Oderio klonis (žemuma) einantis abiem upės pusėmis, Sudetų prieškalnės į vakarus nuo Oderio ir aukštumos į rytus nuo Oderio. Žemumose yra derlingos dirvos, vakarinėje dalyje esančios aukštumos iškyla iki 890 m.
Naudingosios iškasenos tai daugiausia geros kokybės akmens anglis, taip pat cinkas, švinas, geležies rūda, kalkakmenis, bazaltas. Kadangi šalia iškasamų mineralų yra dideli akmens anglies ištekliai, šioje srityje anksti atsirado ir išsivystė metalurgijos pramonė. Prieš Aukštutinės Silezijos padalinimą tarp Lenkijos ir Vokietijos pramonėje dirbo 280 000 darbininkų (175 000 akmens anglies kasyklose ir kokso gamyboje, 30 000 švino ir cinko kasyklose ir liejyklose). 1926 m. Vokietijos dalyje dirbo iš viso 26 000 darbininkų.
Istorija
Iki 1919 m. sudarė vieną (Oppelno, lenk. Opole) Vokiečių Silezijos provincijos apygardą. Versalio sutartimi (1919 m.) pietinė Hulčino sritis, 316 km² su 56 438 gyv. (1924 m.) atiteko Čekoslovakijai, o 1922 m. rytinė dalis – 3 213 km² su maždaug 1 mln. gyventojų – Lenkijai. Vokietijai liko 9713 km² su 1 379 408 gyv. (1925 m.). Lenkijai atiteko turtingiausioji mineraliniais ištekliais ir svarbiausia pramone Aukštutinės Silezijos dalis.
Šaltinis
- Lietuviškoji enciklopedija. II t. Kaunas: 1934, p. 240-3.
